Stephen King - Dvikova

— Ne, — atsiliepė Laris. — Imunitetas greičiausiai nepaveldimas. Mano mama... — jis nukreipė žvilgsnį ir įsistebeilijo į laužą.

— Veizas ir aš, mudu buvome priversti susituokti, — tarė Lusė. — Tai buvo vasarą, kai baigėme vidurinę mokyklą — 1984-aisiais. Mano tėvai nenorėjo, kad aš už jo tekėčiau. Jie geidavo, kad iki gimstant kūdikiui išvažiuočiau, o paskui atiduočiau jį prieglaudon. Bet aš nesutikau. Mama sakė, jog visa tai baigsis skyrybomis, tėvas tikino, esą Veizas — netinkama partija, ir jo buvo neįmanoma perkalbėti. Tuomet paprasčiausiai pasakiau: „Galbūt tai ir tiesa, bet mes pažiūrėsim, kas iš šito išeis“. Aš tiesiog norėjau pasinaudoti proga. Suprantate?

— Taip, — atsakė Nadina. Ji sėdėjo šalia Lusės ir žvelgė į ją su užuojauta.

— Mes turėjome tokį puikų namuką, ir aš niekuomet nemaniau, kad viskas gali štai taip pasibaigti, — pusiau raudodama atsiduso Lusė. — Mes visi trys iš tiesų labai gerai sutarėme. Ir greičiau Mersė, o ne aš, nuramindavo Veizo širdį. Jis žvelgė į patekančią saulę ir rodė ją vaikučiui. Jis manė...

— Nereikia, — tarė Nadina. — Visa tai buvo anksčiau.

„Ir vėlei šis žodis, — pamanė Laris. — Toks mažas dviejų skiemenų žodelytis“.

— Taip, dabar jau viskas praeity. Maniau, aš priprasiu prie vienatvės. Ir aš jau pradėjau priprasti, kol manęs neėmė kamuoti košmarai.

Laris kilstelėjo galvą:

— Košmarai?

Nadina stebėjo Džo. Prieš akimirką berniukas knapsėjo nosimi, snausdamas prie laužo, o dabar žvelgė į Lusę žėrinčiomis akimis.

— Baisius sapnus, košmarus, — patvirtino Lusė. — Jie ne visuomet vienodi. Dažniausiai mane persekioja kažkoks vyriškis, ir aš niekaip neįstengiu įžiūrėti, kaip jis atrodo, kadangi jis visas įsisupęs tarytum į kažkokį apsiaustą. Ir visuomet lieka šešėlyje, — ji suvirpėjo. — Aš netgi ėmiau bijoti užmigti. Bet dabar, ko gero, aš...

— Tammm-sos žmogus! — netikėtai ir taip energingai išrėkė Džo, kad visi sudrebėjo. Jis pašoko ant kojų ir atstatė priekin kumščius. — Tammmsos žmogus! Košmarai! Persekioja! Persekioja mane! Persekioja mane! — jis atsisėdo šalia Nadinos, baugščiai spangindamas į tamsą.

Įsiviešpatavo sunki tyla.

— Tai beprotybė, — tarė Laris, o paskui nutilo. Visi jie spitrijo į jį. Ūmai tamsa pasirodė beveik neįžvelgiama, ir Lusės veidą sukaustė baimė.

Jis prisivertė tęsti:

— Luse, o ar tu kada nors sapnavai... na, vietą Nebraskoje?

— Sykį sapnavau seną negrę, — atsakė Lusė, — bet tasai sapnas buvo labai trumpas. Ji man pasakė kažin ką panašaus į „Tu atėjai pas mane“. O po to aš vėl atsidūriau Enfilde ir tasai... tasai siaubingas žmogus mane persekiojo. O paskui aš pabudau.

Laris taip ilgai į ją žvelgė, kad Lusė paraudo ir susidrovėjusi nuleido akis.

Jis dirstelėjo į Džo.

— Džo, ar tu kada nors sapnavai... hm... lauką? Seną moterį? Gitarą?

Džo tiktai dėbsojo į jį pro Nadinos ranką.

— Palik berniuką ramybėje, tu jį tiktai trikdai, — pasakė Nadina, bet jos balsas buvo sumišęs ir sudirgęs.

Bet Laris, kiek pamąstęs, kalbėjo toliau:

— Namas, Džo? Namas su mažyčiu priebučiu?

Jam pasirodė, kad Džo akyse pastebėjo ugnelę.

— Liaukis, Lari! — tarė Nadina.

— Sūpuoklės, Džo? Iš rato padangos padarytos sūpuoklės?

Ūmai Džo suvirpėjo. Jis ištraukė iš savo burnos nykštį. Nadina bandė jį sulaikyti, bet Džo ištrūko iš jos rankų.

— Sūpuoklės! — triumfališkai sušuko Džo. — Sūpuoklės! Sūpuoklės! — jis pabėgėjo tolyn nuo laužo, o paskui pradžioje parodė į Nadiną, o vėliau į Larį. — Ji! Tu! Daug!

— Daug? — paklausė Laris, bet Džo vėl nutilo.

Lusė Sven atrodė apstulbusi.

— Sūpuoklės, — tarė ji. — Aš irgi jas atsimenu, — ji pažvelgė į Larį. — Kodėl mes visi sapnuojame tą patį sapną? Galbūt mus veikia kas nors?

— Nežinau, — Laris metė žvilgsnį į Nadiną. — Ar tu irgi tai sapnuoji?

— Aš nieko nesapnuoju, — griežtai atkirto ji, — ir tuoj pat nuleido akis. Jis pamanė: „ Tu meluoji. Bet kodėl?“

— Nadina, jeigu tu... — pradėjo jis.

— Juk pasakiau tau, aš nieko nesapnuoju! — staigiai, kone isteriškai išrėkė Nadina. — Nejaugi tu negali palikti manęs ramybėje? Tu ką, nori mane priversti kalbėti jėga?

Ji atsistojo ir nuėjo šalin, mažne bėgte nubėgo nuo laužo. Lusė abejodama pažvelgė jai įkandin, o paskiau irgi atsistojo.

— Aš eisiu paskui ją.

— Taip, tai bus geriau. Džo, pasilik su manimi, gerai?

— Gerai, — atsiliepė Džo ir ėmė atseginėti dėklą, kuriame gulėjo gitara.

*

Po dešimties minučių Lusė sugrįžo drauge su Nadina. Laris pastebėjo, kad jodvi abi apsikabinusios, bet dabar, regis, buvo visai neblogos nuotaikos.

— Atleisk, — Nadina kreipėsi į Larį. — Taip visuomet atsitinka, kai aš su kuo nors išsiskiriu. Ir viskas atrodo štai taip juokingai.

— Nieko, viskas gerai.

Sapnų tema daugiau nebekalbėjo. Jie sėdėjo ir klausėsi, kaip Džo brazdino savo repertuarą. Dabar jis jau ganėtinai neblogai grojo, tuo pat metu kažką murkdamas sau po nosimi.

Paskui jie sumigo — Laris vienoje pusėje, Nadina kitoje, Džo su Luse — per vidurį.

Pradžioje Laris sapnavo ant aukštumos stovintį Tamsos žmogų, o vėliau ant savo lūšnos slenksčio sėdinčią seną negrę. Tik šiame sapne jis žinojo, kad tamsiaveidis artėja braudamasis pro kukurūzų lauką, palikdamas pasėlyje savo vingiuotą takelį. Jo veide švietė kraupi šypsena, jis artėjo prie jo vis labiau ir labiau.

Laris prabudo vidurnaktį dusdamas. Jo krūtinę slėgė baimė. Visi kiti miegojo kaip užmušti. lš šio sapno jis nesuvokiamu būdu daug ką perprato. Tamsos žmogus ėjo ne tuščiomis rankomis. Ant jo rankų kaip kaltinimas gulėjo yrantis Ritos Blekmur kūnas, dabar jau sustingęs ir išsipūtęs, žebenkščių ir šeškų sudraskyta oda. Nebylus kaltinimas, kuris turėjo būti numestas po jo kojomis, kad visi sužinotų jo nusikaltimą, tylus kaltinimas, jog jis anaiptol nėra geras vaikinas, jog jam kažko stinga, ir ne todėl, kad visuomet pralošinėtų, o todėl, kad buvo vien tik imantis, ir nieko neduodantis kitiems.

Pagaliau Laris užmigo ir atsimerkė tik septintą valandą, sužvarbęs, alkanas, degdamas noru išsimaudyti po dušu. Jis daugiau nieko nebesapnavo.

*

— O Viešpatie, — beviltiškai pasakė Nadina. Pažvelgęs į ją, Laris išvydo iki ašarų graudžią neviltį. Jos veidas buvo blyškus, nuostabiosios akys apsiblausė, pajuodavo.

Buvo liepos 19-oji, penkiolika minučių po septynių, pradėjo ilgėti šešėliai. Jie važiavo visą dieną, sustodami tik penkių minučių poilsio pertraukėlėms, ir mažiau nei pusvalandį skirdami pietums. Nė vienas iš jų nesiskundė, nors po šešių valandų nenutrūkstančio važiavimo netgi Lario kūną maudė, laužė ir badė tūkstančiai adatėlių.

Dabar jie visi drauge stovėjo priešais geležinę tvorą. Apačioje driekėsi Stovingtono miestelis, ne itin pasikeitęs nuo to laiko, kai Stju Redmenas matė jį paskutinėmis savo buvimo Virusologijos centre dienomis. Anapus pertvaros ir vejos, kažkada itin tvarkingos, o dabar užžėlusios ir nuklotos vėjo nudraskytomis šakelėmis bei lapais, stūksojo patsai institutas — trijų aukštų pastatas, kurio didesnė dalis, kaip įtarė Laris, buvo paslėpta po žeme.

Vietovė atrodė tuščia, nebyli, išmirusi. Vejos vidury matėsi lentelė:

STOVINGTONO VIRUSOLOGIJOS CENTRAS