Stephen King - Dvikova

*

Kitą dieną jie susidūrė su tokia užtvara, kurios niekaip nebuvo įmanoma apvažiuoti. Už apvirtusio sunkvežimio su priekaba susidaužė apie pustuzinis automobilių. Laimei, keliauninkai buvo viso labo už dviejų mylių nuo posūkio į kitą plentą. Jie sugrįžo ir jausdami nepaprastą nuovargį dvidešimčiai minučių sustojo pailsėti miesto parke.

— Ką tu veikei anksčiau, Nadina? — paklausė Laris. Jis prisiminė jos akių išraišką, kai Džo pagaliau prabilo (prie savo leksikono berniukas pridūrė žodžius: „Laris, Nadina, ačiū“ ir „eiti į vonią“), ir tuo pasiremdamas padarė savo išvadą: — Tu buvai mokytoja?

Ji nustebusi pažvelgė į jį:

— Taip. Kaip tu supratai?

— Maži vaikai?

. — Teisingai. Pirma ir antra klasė.

Tai iš dalies paaiškino jos nenorą palikti Džo. Protinis berniuko išsivystymas atitiko septynerių metų vaiko lygį.

— Kaip tu supratai?

— Kadaise aš bendravau su logopede iš Long Ailendo, — atsakė Laris.

— Žinau, kad tai skamba kaip kokio nors niujorkietiško anekdoto pradžia, bet tai tiesa. Ji dirbo mokykloje. Žemesnėse klasėse. Vaikai su kalbos defektu, negirdintys vaikai ir taip toliau. Paprastai ji sakydavo, kad koreguojant vaikų kalbos defektus reikia tiesiog parodyti jiems alternatyvų taisyklingos garsų tarties būdą. Parodyti jiems ir ištarti žodį. Parodyti ir ištarti. Kartoti ir kartoti, kol vaiko galvoje kažkas spragtelės. Ir kai ji apie šį spragtelėjimą kalbėjo, atrodė lygiai taip pat, kaip tu tąsyk, kai Džo pasakė „prašom“.

— Nejaugi? — ji mąsliai nusišypsojo. — Aš myliu mažiukus. Kai kurie iš jų turėjo išsivystymo defektus, bet nė vienas vaikas nebuvo galutinai sugadintas. Mažyliai — tai vieninteliai geri sutvėrimai.

— Tarsi romantinė idėja, ar ne?

Ji gūžtelėjo pečiais:

— Vaikai iš tiesų geri. Ir jeigu jau tu su jais dirbi, turi būti romantikas. Argi tavo pažįstama logopedė nebuvo laiminga, dirbdama savo darbą?

— Taip, šis darbas jai patiko, — sutiko Laris. — Tu buvai ištekėjusi? Anksčiau? — ir vėl jis — šis paprastas, visur tvyrantis žodis. Anksčiau . Viso labo du skiemenys, bet koks jis tapo viską aprėpiantis.

— Ištekėjusi? Ne. Niekuomet, — ji aiškiai nervinosi. — Aš esu tipiška mokytoja-senmergė, jaunesnė nei atrodau, bet vyresnė, nei pati jaučiuosi. Trisdešimt septyneri, — jo žvilgsnis slystelėjo jos plaukais anksčiau, nei Laris sugebėjo jį sustabdyti, ir Nadina linktelėjo, tarytum jis būtų uždavęs savo klausimą balsu. — Ankstyva žilė. Mano močiutės plaukai buvo visiškai žili jai nė nesulaukus keturiasdešimties. Manau, po kokių penkerių metų aš ją pasivysiu.

— Kur tu mokytojavai?

— Mažoje privačioje Pitsfildo mokyklėlėje. Ganėtinai privilegijuotoje. Gebenėmis apsivijusiomis sienomis, moderniausia įranga. Automobilių parką sudarė du „Tanderberdsai“, trys „Mersedes Bencai“, po porą „Linkolnų“ ir „Kraisler Imperialų“.

— Ko gero, tu neblogai gyvenai.

— Manau, kad taip, — visiškai ramiai sutiko ji, o paskui nusišypsojo: — Bet dabar tai ne itin svarbu.

Laris apkabino Nadiną ir beregint pajuto, kaip ji įsitempė. Jos ranka ir petys buvo šilti ir minkšti.

— Jau geriau šito nedarytum, — sutrikusi tarė ji.

— Tu nenori?

— Taip, nenoriu.

Jis patraukė ranką. Ji to norėjo , štai koks reikalas. Laris jautė, kaip geismas sklinda nuo jos švelniomis, bet ganėtinai gerai juntamomis bangomis. Paraudusi ir sumišusi mergina tyrinėjo savo delnus, gulinčius ant jos kelių tarytum pora sužeistų vorų. Jos akys blizgėjo, lyg ji štai netrukus turėjo pravirkti.

— Nadina...

(Mielasis, tai tu?)

Nadina pažvelgė į jį, ir Laris pamatė, kaip ji nugalėjo tvinkstančias ašaras. Jinai jau rengėsi kažką pasakyti, bet staiga nešinas gitara pasirodė Džo. Jiedu kaltai į jį sužiuro, tarsi jis būtų užtikęs juos darant kažką intymesnio nei pašnekesys.

— Ledi, — ištarė Džo.

— Kaip? — ne visai supratęs, paklausė Laris.

— Ledi! — vėl pakartojo Džo ir dūrė pirštu per petį.

Laris ir Nadina susižvalgė.

Netikėtai pasigirdo ketvirtas balsas, virpantis nuo jausmų antplūdžio, toks pat pribloškiantis kaip dievybės apsireiškimas.

— Ačiū Dievui! — sušuko balsas. — Ačiū Dievui!

Jiedu atsistojo ir išvydo kone bėgančią gatve į juos moterį. Ji vienu metu ir šypsojosi, ir verkė.

— Esu laiminga jus matydama, — tarė ji. — Kaip malonu jus matyti, ačiū Dievui...

Moteris susverdėjo ir greičiausiai būtų praradusi sąmonę, jeigu Laris nebūtų jos prilaikęs, kol jai praėjo silpnumas. Laris pamanė, kad jai ne daugiau kaip dvidešimt penkeri. Apsirengusi buvo mėlynais džinsais ir paprasta medvilnine palaidinuke.. Veidas atrodė išbalęs, o žydrų akių žvilgsnis nenatūraliai sustingęs. Šios akys žvelgė į Larį taip, tarytum stengtųsi įtikinti už jų esantį protą, jog tai ne haliucinacija, jog trejetas jos regimų žmonių iš tiesų egzistuoja.

— Mane vadina Lariu Andervudu, — prisistatė. — O ji — Nadina Kros. Berniuko vardas Džo. Mums malonu jus matyti.

Moteris tylomis jį stebėjo, o paskui lėtai prisiartino prie Nadinos.

— Aš tokia laiminga... — kreipėsi ji. — Tokia laiminga jus matydama, — po to kiek patylėjo. — O Viešpatie, jūs tikri žmonės?

— Taip, — atsakė Nadina.

Moteris apkabino Nadiną ir įsiraudojo. Nadina ją prilaikė. Džo stovėjo prie nedidelio sunkvežimio, vienoje rankoje laikydamas gitarą, o kitos nykštį — burnoje. Paskui priėjo prie Lario ir pažvelgė į jį. Laris paėmė jį už rankos. Taip jiedu ir stovėjo, tylomis stebėdami moteris. Štai taip jie susipažino su Luse Sven.

*

Kai papasakojo savo planus ir tas priežastis, kodėl jie tikisi ten sutikti bent du, o galbūt ir daugiau žmonių, ji džiugiai sutiko keliauti drauge. Sporto prekių parduotuvėje Laris išrinko jai kuprinę, o Nadina nuėjo drauge su Luse į jos namus padėti susirinkti daiktus... Dvi pakaitas drabužių, apatinius rūbus, dar vieną porą batų, apsiaustą. Ir jos velionio vyro bei dukters nuotraukas.

Tąnakt jie apsistojo miestelyje, vardu Kvičis, ties Vermonto valstijos riba. Lusė Sven papasakojo savąją istoriją, trumpą ir paprastą, ne itin besiskiriančią nuo kitų, kurias jiems dar teks išgirsti ateity. Neviltis ir šokas ją privedė mažne iki beprotybės.

Jos vyras pasiligojo birželio dvidešimt penktąją, o dukra kitą dieną. Ji kaip įmanydama juos slaugė ir pati tikėjosi atgulti nuo karkalų, kaip baisiąją ligą vadino šiame naujosios Anglijos kampelyje. Dvidešimt septintą dieną, kai jos vyras buvo komos būsenos, miestelis jau buvo atkirstas nuo išorinio pasaulio. Televizija beveik nebeveikė. Žmonės krito kaip musės. Prieš savaitę jie matė plentu judančią kariuomenę, bet toks nereikšmingas užkampis kaip Niū Hampšyro valstijos Enfildas visiems buvo nė motais. Jos vyras mirė ankstų birželio dvidešimt aštuntosios rytą. Dvidešimt devintąją dukrai kiek palengvėjo, bet į vakarą ūmai pasidarė visai bloga. Ji numirė vienuoliktą valandą. O liepos trečiąją miestelyje visi jau buvo negyvi, išskyrus ją ir senuką, vardu Bilas Dedsas. Lusė sakė, kad Bilas sirgo, bet jis, atrodė, ligą įveikė. O paskui, Nepriklausomybės dienos rytą, ji rado Bilą nebegyvą Centrinėje gatvėje, išpūstą ir pajuodavusį kaip ir visi kiti.

— Aš palaidojau saviškius, taip pat ir Bilą, — pasakojo ji, kai visi sėdėjo prie traškančio laužo. — Sugaišau visą dieną, bet aš kaip pridera atidaviau jų kūnus žemei. O paskui pamaniau, kad man geriau vykti į Konkordą, kur gyvena mano tėvai. Bet aš paprasčiausiai... niekaip negalėjau pasiryžti, — ji klausiamai pažvelgė į juos. — Nejaugi viskas taip blogai? Kaip jūs manote, ar jie gyvi?