Stephen King - Dvikova

*

Autosalonas Velse pasirodė esąs „Hondos“ firmos dileris, ir pagal pavyzdžių išsidėstymą vitrinoje Laris suprato, jog ten stinga dviejų daiktų. Labiausiai jis didžiavosi antru atradimu — suglamžytu saldainio popierėliu šalia šiukšliadėžės. Tie patys šokoladiniai batonėliai. Buvo panašu, tarytum kažkas — greičiausiai įsimylėjęs Haroldas Lauderis, — spręsdamas, kokius motociklus jam ir jo numylėtinei pasirinkti, idant abu būtų laimingi, čiaumojo saldainį. Paskui suglamžė popierėlį ir švystelėjo jį į šiukšliadėžę. Ir nepataikė.

Nadina manė, kad jis turi nemenkus seklio gabumus, bet pernelyg į tai nesigilino. Ji apžiūrėjo likusius motociklus, degdama noru važiuoti toliau. Džo sėdėjo ant parduotuvės laiptelių ir susikaupęs brazdino gitara.

— Paklausyk, Nadina, — kreipėsi Laris, — dabar jau penkta valanda. Mudu negalime išvykti anksčiau nei rytoj rytą.

— Bet dar trejetą valandų bus šviesu! Mums juk nevalia šiaip sau sėdėti. Mes galime juos pamesti!

— Jeigu su jais prasilenksime, ką gi, nieko nepadarysi, — paprieštaravo Laris. — Haroldas Lauderis jau paliko pirmą smulkią instrukciją, kokiais būtent keliais jie važiuos. Jeigu jiedu pajudės toliau, jis tikriausiai kur nors paliks ir kitus pranešimus.

— Bet...

— Žinau, kad tu jaudiniesi, — pasakė Laris, uždedamas jai ant peties ranką. Jis pajuto, kaip jį užplūsta pažįstamas susierzinimas, tačiau prisivertė suimti save į rankas. — Bet tu anksčiau niekada nevairavai motociklo.

— Betgi aš moku važiuoti dviračiu. Be to, žinau, kaip naudotis sankaba, juk sakiau tau. Prašau, Lari. Jeigu neleisime tuščiai laiko, tai jau šiandien galėsime nakvoti Niū Hampšyre, o iki rytojaus vakaro nuvažiuoti jau pusę kelio. Mes...

— Tai visai ne dviratis, velniai rautų! — sprogo jis, ir gitara už jo nugaros nutilo. Laris pastebėjo, kaip Džo, įtariai prisimerkęs, šnairuoja į juos pro petį. „Viešpatie, man reikia mokytis elgesio su žmonėmis“, — pamanė Laris ir įtūžo dar smarkiau.

Nadina tyliai pratarė:

— Tu mane skaudini.

Jis pamatė, kad jo pirštai įsmigo į švelnią jos peties odą, ir pyktį ištirpdė neaiškus kaltės jausmas.

— Atleisk, — sušnabždėjo.

Džo vis dar į jį dėbsojo, ir Laris suprato praradęs pusę iš berniuko atkovotos teritorijos. O galbūt netgi daugiau. Nadina kažką pasakė.

— Kaip?

— Aš prašau paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo dviračio?

Pirmiausiai pajuto impulsą jai išrėkti: „ Jeigu tu tokia protinga, pamėgink pati! Pamatysim, kaip žiūrėsi į pasaulį nusisukusi sprandą! “ Bet Laris susitvardė, pamanęs, kad šitaip jis praranda ne tik berniuką. Praranda ir kažin ką savyje. Galbūt jis ir išėjo pro kitą pusę, bet drauge išėjo ir kažkas iš ankstesnio vaikėziško Lario, painiodamasis jam po kojomis kaip ryškioje dienos saulėje sudilęs, bet visiškai nepranykęs šešėlis.

— Motociklas daug sunkesnis, — tarė jis. — Jeigu prarasi pusiausvyrą, tai negalėsi atstatyti jos taip pat lengvai, kaip važiuodama dviračiu. Motociklas sveria tris šimtus penkiasdešimt svarų. Tu labai greitai išmoksi valdyti šį papildomą svorį, bet vis dėlto prireiks šiek tiek laiko priprasti. Automobilyje tu ranka perjunginėji pavaras, o koja valdai greitį. Motocikle viskas atvirkščiai: pavaras perjunginėji koja, o greitį reguliuoji ranka. Prie šito priprasti reikės daug laiko. Be to, vietoje vieno, čia yra du stabdžiai. Dešinė koja stabdo užpakalinį ratą, o dešinė ranka — priekinį. Jeigu tai pamirši ir pasinaudosi tik rankiniu stabdžiu, paprasčiausiai perskrisi per vairą. Ir dar tau teks išmokti vežti keleivį.

— Džo? Bet aš maniau, kad jis važiuos su tavimi!

— Aš su malonumu jį vežčiau, — tarė Laris. — Bet šiuo momentu nemanau, kad jis sutiks su manimi važiuoti. Kaip tau atrodo?

Nadina įdėmiai ir susirūpinusi pažvelgė į Džo.

— Ne, — giliai atsidususi, pagaliau atsakė ji. — Galbūt jis nesutiks važiuoti netgi su manimi. Tai gali jį išgąsdinti.

— Jeigu sutiks, būsi atsakinga ir už jį. O aš atsakau už judu abu. Nenorėčiau, kad tu užsimuštum.

— Tai jau tau atsitiko, Lari? Tu su kuo nors buvai?

— Buvau, — prisipažino Laris, — ir aš parvirtau. Bet tuo metu dama, su kuria važiavau, jau buvo mirusi.

— Ji užsimušė motociklo avarijoje? — Nadinos veidas suakmenėjo.

— Ne. Tai, kas atsitiko, septyniasdešimt procentų buvo nelaimingas atsitikimas, o trisdešimčia — savižudybė. Ko tik jai iš manęs reikėjo... draugystės, dėmesio, pagalbos, nežinau, ko dar... visko ji gaudavo nepakankamai, — Laris buvo sutrikęs, smilkiniuose pulsavo kraujas, užgniaužė gerklę, tvino ašaros. — Ją vadino Rita Blekmur. Ir aš norėčiau su tavimi elgtis geriau, štai ir viskas. Su tavimi ir Džo.

— Lari, kodėl tu nepapasakojai man apie tai anksčiau?

— Todėl, kad man skaudu apie tai kalbėti, — paprastai atsakė jis. — Labai skaudu, — tai buvo tiesa, bet ne visa. Dar buvo sapnai. Ūmai jis pagalvojo, ar ir Nadina sapnuoja košmarus — prabudęs praėjusią naktį, jis pastebėjo, kad ji blaškosi ir neramiai murma. Bet šiandien ji nieko apie tai nesakė. Ir dar Džo. Ar ir Džo kamuoja košmarai? Ką gi, apie juos Laris šito nežinojo, tačiau bebaimis inspektorius Andervudas iš Skotlend Jardo bijojo sapnų... ir jeigu Nadina, važiuodama motociklu, užsimuštų, sapnai vėlei sugrįžtų.

— Tuomet važiuosime rytoj, — sutiko Nadina. — O šiandien tu mane mokysi vairuoti motociklą.

*

Tačiau pradžioje iškilo problema, kaip į Lario išrinktus motociklus pripildyti kuro. Parduotuvėje buvo benzino siurblys, tačiau be elektros energijos jis neveikė. Šalia rezervuaro dangčio Laris rado dar vieną saldainio popierėlį ir nusprendė, kad ir pastarąjį numetė nenustygstantis Haroldas Lauderis. Įsimylėjęs ar ne, smaližius ar ne, bet Haroldas kėlė Lariui pagarbą, neakivaizdžiai jis jį netgi pamėgo. Laris mintyse jau sukūrė įsivaizduojamą Haroldo paveikslą. Maždaug trisdešimties metų, ko gero, fermeris, aukštas, įdegęs, kresnas, galbūt ne itin protingas knyginiu šio žodžio supratimu, bet nuovokus ir gudrus. Laris nusišypsojo. Kurti įsivaizduojamą paveikslą žmogaus, kurio niekuomet nematė, buvo kvailos pastangos, kadangi paprastai žmonės visuomet pasirodo kitokie, nei manei juos esant. Visi žino vieną diskžokėjų, svėrusį daugiau kaip tris šimtus svarų, bet turėjusį ploną, švelnų balsą.

Kol Nadina iš šaltų užkandžių rinko šiandieninę vakarienę, Laris apėjo aplink parduotuvę. Už jos pagaliau rado didelę metalinę šiukšliadėžę. Prie jos stovėjo priglaustas laužtuvėlis, o ant dangčio gulėjo surangytas guminės žarnos gabalas.

Štai aš ir vėl tave sučiupau, Haroldai. Tik pažvelkite į tai seržante Brigsai. Mūsų vaikinas, pasinaudodamas štai šituo daikčiuku, išsiurbė šiek tiek benzino iš rezervuaro. Keista, kad jis nepasiėmė žarnos su savimi.

Ko gero, jis nupjovė dalį, o likusią, inspektoriau Andervudai, — atleiskite, bet ji šiukšliadėžėje.

O jūs teisus, seržante. Aš parašysiu apie jus palankų atsiliepimą.

Laris paėmė laužtuvėlį, galą guminės žarnos ir sugrįžo prie benzino rezervuaro dangčio.

— Džo, ar gali minutėlei prieiti ir man pagelbėti?

Berniukas atplėšė akis nuo sūrio ir krekerių, kuriuos jis žiaumojo, ir nepatikliai pasižiūrėjo į Larį.

— Nagi eik, viskas gerai, — paragino jį Nadina.

Džo prisiartino, nerangiai judindamas kojas.