Stephen King - Dvikova

— Kaip lukterėk? Tu supranti...

— Aš suprantu, kad šis užrašas laukė mūsų dvi savaites, todėl gali dar truputį palaukti. O kol kas papietaukime. Be to, senis Džo Gitaristas snūduriuoja tiesiog sėdėdamas.

Ji atsisuko. Džo vėl žiūrinėjo žurnalą, bet dabar jo galva sviro žemyn, o žvilgsnis tapo stiklinis. Po jo akimis išryškėjo tamsūs ratilai.

— Tu juk pati sakei, kad jis visai neseniai atsigavo nuo infekcijos, — toliau kalbėjo Laris. — O ir tu pati pavargai kelyje... Jau nekalbant apie Gracingąjį Mėlynakį Gitaristą.

— O tu teisus... aš kažkaip nepagalvojau.

— Jam labai reikia sočiai papietauti ir gerai išsimiegoti.

— Žinoma. Džo, atleisk. Aš nepagalvojau.

Džo mieguistai nusišypsojo.

Laris pajuto, kaip nuo minties apie tai, ką jam teks dar pasakyti, apima nesuvokiama baimė, bet šitai vis tiek būtina ištarti. Jeigu jis nepasakys, tai vos tik Nadina galės gerokai viską apmąstyti... be to, atėjo laikas išsiaiškinti, ar jis tiek pasikeitė, kiek pats manė.

— Nadina, tu moki vairuoti?

— Vairuoti? Nori žinoti, ar turiu vairuotojo teises? Taip, bet vargu ar mašina bus naudinga, kai keliuose tokie kamščiai. Aš noriu pasakyti...

— Aš neturėjau omeny automobilio, — atsakė jis, ir prieš akis iškilo Ritos paveikslas, kuri sėdėjo už mistinio Tamsos žmogaus (Laris manė, kad šį simbolinį veikėją sukūrė jo protas); abu jie buvo tamsūs, išblyškę ir artėjo prie jo dideliu motociklu, visiškai kaip lemtingas Apokalipsės raitelis. Nuo šios minties išdžiūvo gerklė ir ėmė stuksenti smilkiniuose, bet kai vėl prakalbo, jo balsas skambėjo ramiai ir lygiai. Net jeigu ir radosi kokie nors pakitimai, Nadina, regis, jų nepastebėjo. Keista, tačiau būtent Džo, matyt, pajutęs kažkokią permainą, išniro iš savo snūdo ir dirstelėjo į jį.

— Aš turėjau omeny motociklus. Mes galėtume nuvažiuoti gerokai didesnį atstumą, sunaudodami mažiau laiko bei jėgų ir sugebėtume ramiai įveikti... bet kokias užtvaras kelyje. Lygiai taip pat, kaip nusistūmėme savo dviračius pro tuos sunkvežimius ties įvažiavimu į miestą.

Jos akyse atgimė susijaudinimas:

— Taip, žinoma, mes galime šitaip padaryti. Aš niekuomet ne vairavau motociklo, bet tu man parodysi, kaip tai daroma, gerai?

Kai išgirdo žodžius „Aš niekuomet nevairavau motociklo“, Lario baimė dar labiau sustiprėjo.

— Taip, — tarė jis. — Bet kol įgysi vairavimo įgūdžių, tu privalėsi važiuoti lėtai. Labai lėtai. Motociklas — netgi mažytis mopedas — žmogui niekuomet neatleidžia klaidų, ir jeigu tu ant plento parvirsi, aš nieko negalėsiu kaltinti.

— Tuomet būtent šitaip mes ir padarysime. Mes... Lari, tu važiavai motociklu prieš mums susitinkant? Ko gero, važiavai, jei taip greitai atsidūrei čia iš Niujorko.

— Aš paleidau jį nuo skardžio, — ramiai atsakė jis. — Važiavimas vienumoje veikė mano nervus.

— Ką gi, dabar jau tu ne vienas, — beveik linksmai pratarė Nadina. Ji pasisuko į Džo. — Mes vykstame į Vermontą, Džo! Ten mes sutiksime kitus žmones! Argi tai ne puiku? Argi tai ne nuostabu?

Džo nusižiovavo.

*

Nadina pasakė, jog pernelyg susijaudinusi, kad galėtų miegoti, bet priguls šalia Džo, kol tasai neužmigs. Laris patraukė į Ogankvitą ieškoti motociklų parduotuvės. Tokios nerado, bet Laris prisiminė matęs autosaloną pakeliui į Velsą. Jis sugrįžo papasakoti apie tai Nadinai, bet rado abu juos miegančius mėlynojo „Fordo“ pavėsyje.

Laris prigulė netoli jų, bet užmigti nepajėgė. Galų gale jis perkirto kelią ir mindamas aukštą žolę nužingsniavo daržinės su užrašu ant stogo linkui. lš po jo kojų šokinėjo tūkstančiai žiogelių, ir Laris pamanė: Aš esu jų gripas. Aš jiems esu Tamsos žmogus“.

Prie plačių daržinės durų jis užėjo dvi tuščias kokos skardines ir sudžiūvusį gabalėlį sumuštinio. Normaliais laikais paukščiai seniai būtų jį sudoroję iki paskutinio trupinio, bet viskas pasikeitė, ir dabar paukščiai, be jokios abejonės, įjunko prie turtingesnio lesalo. Laris paspyrė džiūvėsį, paskui vieną iš indelių.

Pasiųskite tai tiesiai į laboratoriją ekspertizei, seržante Brigsai. Manau, kad žudikas pagaliau padarė klaidą.

Visiškai teisingai, inspektoriau Andervudai. Diena, kai Skotlend Jardas nusprendė jus čia atsiųsti, mums buvo pati laimingiausia.

Ką jūs, seržante. Tai viso labo tik mano darbas.

Laris įžengė į daržinę — viduje buvo tamsu, karšta, tamsą trikdė tik savo lizdus čia sulipdžiusių kregždžių sparnų šnaresys. Saldus šieno kvapas. Garduose gyvulių nebuvo; ko gero, šeimininkas išleido juos laisvėn išgyventi arba nudvėsti — greičiausiai nuo supergripo, o ne nuo alkio.

Pasižymėkite tai tardyminei kvotai, seržante.

Su malonumu, inspektoriau Andervudai.

Jis pažvelgė į grindis, išvydo ryškų popierėlį ir jį pakėlė. Kažkada į šį popierėlį buvo įsuktas šokoladinis batonėlis. Ant stogo palikęs užrašą žmogus apetitu tikriausiai nesiskundė.

O štai ir ant šalinės vedančios kopėčios. Suprakaitavęs nuo karščio, nė nesuprasdamas, kodėl jis tai daro, Laris ėmė kopti aukštyn. Antrame aukšte (lipo jis labai lėtai, akimis ieškodamas žiurkių) į palėpę kilo daug patogesni laipteliai, kurių pakopos buvo aptaškytos baltais dažais.

Atrodo, kad dar šį tą radome, seržante.

Inspektoriau, aš tiesiog apstulbintas — jūsų dedukcinis skvarbumas remiasi puikia rega ir nepaprastai jautriu reproduktyviniu organu.

Neverta liaupsinti, seržante.

Jis pakilo į pastogę. Ten buvo dar tvankiau, beveik grėsė gaisru, ir Laris pamanė, kad jeigu Fransė ir Haroldas būtų palikę čia dažus, daržinė būtų sudegusi iki pamatų dar prieš savaitę. Dulkėti langai buvo aptraukti voratinkliais, atsiradusiais ne vėliau kaip Džeraldo Fordo prezidentavimo metais. Vienas langas buvo praviras, ir kai Laris dirstelėjo laukan, jo žvilgsniui atsivėrė širdį gniaužianti apylinkių panorama.

Ši daržinės pusė buvo nukreipta į rytus. Laris stovėjo taip aukštai, jog matė persipynusius kelius, kuriuose mašinos atrodė viso labo kaip kauburėliai šiukšlių. O už plento driekėsi didingas vandenynas; jo bangos dužo į bangolaužį, iš užutekio šiaurinės pusės šaunantį įlankos gilumon. Tai buvo nelyginant paveikslas, vaizduojantis vasaros vidurio panoramą, žalią ir nuauksintą saulės, apgaubtą dienos ūkana. Laris alsavo sūrstelėjusiu jūros oru. Žvelgdamas žemyn į stogo šlaitą. Laris perskaitė Haroldo įrašą atvirkščiai.

Vien tik nuo minties, kad galima štai taip keberiotis stogu, Lariui sumaudė po krūtine. O kai šis vaikinas vedžiojo merginos vardą, tai tikriausiai apskritai kybojo po stogu.

Kodėl jam viso šito prireikė, seržante? Man regis, tai vienas iš tų klausimų, kuriuos turime užduoti patys sau.

Kaip liepsite, inspektoriau Andervudai.

Laris nusileido kopėčiomis, judėdamas labai lėtai ir įdėmiai žiūrėdamas sau po kojomis. Apačioje kažin kas patraukė jo dėmesį — kažin kas buvo nupiešta ant gegnės — šviežiu baltumu ir naujumu, visiškai priešingu senai, dulkėtai daržinės tamsai. Jis prisiartino prie gegnių, pasilenkė ties piešiniu, perbraukė jį pirštu, nustebęs ir priblokštas, ką kitas žmogiškas sutvėrimas darė tądien, kai jiedu su Rita traukė į šiaurę. Laris vėl perbraukė pirštu per piešinėlį.

Strėle perverta širdis.

Regis, seržante, šis vyrukas įsimylėjęs.

— Tau pasisekė, Haroldai, — tarė Laris ir išėjo iš daržinės.