Stephen King - Dvikova

Taigi Frymentlų šeima apsigyveno Hemingford Houme, ir Abė, paskutinis vaikas šeimoje, gimė jau čia. Jos tėvą supo tokie žmonės, kurie iš negrų nieko nepirko ir nieko jiems nepardavinėjo; jis pirkosi žemę pamažėle, neerzindamas tų, kuriuos dirgino „šie juodaodžiai išgamos, einantys Kolumbo keliu“; jis buvo pirmas žmogus Polko apygardoje, pritaikęs sėjomainą; pirmasis išbandė ir chemines trąšas; o 1902 metų kovo mėnesį į jų namus atėjo Haris Saitsas ir pasakė, kad Džonas Frymentlas išrinktas į Fermerių asociaciją. Jis buvo vienintelis juodaodis, išrinktas į Asociaciją visoje Nebraskos valstijoje. Šie metai viską ir apvainikavo.

Abigeilė buvo įsitikinusi, jog bet kuris, apžvelgdamas jos gyvenimą, galės išrinkti vienerius metus ir pasakyti: „Štai šitie buvo patys geriausi“. Atrodė, kad kiekvienas tai jaučia tarsi amžiną metų laikų kaitą, kai viskas — kas švelnu, stebuklinga, nuostabu — ateina vienu metu. Ir tik vėliau imi mąstyti, kodėl viskas atsitiko būtent šitaip. Tai tas pat, kaip vienu metu podėlyje padėti dešimtį įvairaus kvapo maisto atsargų, kurie beregint prisisunkia vienas kito kvapu: grybai kumpio prieskoniu, o kumpis grybų; elnieną įgauna kurapkos kvapą, o kurapka skleidžia silpną agurkų aromatą. Paskui, tolimesniame gyvenime, galite norėti, kad visi tie nuostabūs dalykai, kuriuos patyrėte anais nepaprastais metais, išsidalytų kur kas ilgesniame laikotarpyje, kad galima būtų paimti po vieną iš šių auksinių dalykų ir išdėstyti juos tuose trejuose metuose, apie kuriuos jūs negalite prisiminti nieko gero, bet jūs žinote, kad viskas klostosi taip, kaip ir turėtų klostytis šiame pasaulyje, kurį sutvėrė Dievas, o Adomas su Ieva pusiau sugriovė — viskas išskalbta ir išplauta, grindys nušveistos, vaikai prižiūrėti, drabužiai išvalyti; treji niekuo nepaįvairinamos pilkumos metai, netgi Velykų, Liepos 4-osios, Padėkos dienos ar Kalėdų fejerverko. Bet neįmanoma atsakyti, kaip Dievas viską sutvarkys pagal savo norą, ir Abei Frymentl, ir jos tėvui 1902-ieji tapo visa ko viršūne.

Abė manė, kad jinai yra vienintelis žmogus šeimoje — išskyrus tėvą, — kuris supranta, koks tai didis, beveik beprecedentinis įvykis būti įtrauktam į Fermerių asociacijos sudėtį. Jis bus pirmasis juodaodis Nebraskos Asociacijoje, ko gero, vienintelis visose Jungtinėse Valstijose. Tėvas nepuoselėjo jokių iliuzijų, kokią kainą užmokės už šią garbę jis pats ir jo šeima, kai juos užgrius visų šių žmonių pašaipos ir rasinės neapykantos griūtis — tarp visų kitų ir pirmininko Beno Konvėjaus, — nes tiems žmonėms vien tik mintis apie panašią galimybę kėlė pasibjaurėjimą. Kita vertus, jis suprato, kad Haris Saitsas pasiūlė jam šį tą daugiau nei paprastą šansą išgyventi: Haris suteikė jam šansą klestėti bendraujant su kitais.

Įstojus į Asociaciją, baigsis jo problemos perkant gerą sėklą. Būtinybė vežti visą savo derlių į Omahą ir ieškoti ten pirkėjo taip pat atkris. Tai galėjo reikšti pabaigą rietenų dėl teisių į vandenį su Benu Konvėjumi, kurį siutino tokie juočkiai kaip Džonas Frymentlas ir tokie negrų gynėjai kaip Haris Saitsas. Tai galėjo reikšti ir apygardos mokesčių rinkėjo apgaulių pabaigą. Todėl Džonas Frymentlas kvietimą priėmė, ir jo narystė Asociacijoje ėmė tekėti savo vaga (kaip ir pelnas), ir iš tiesų pliūptelėjo žiaurios patyčios ir juokeliai apie tai, kokiu būdu juočkis prasibrovė prie Asociacijos ėdžių, ir apie tai, jog kai juodaodis vaikas patenka į rojų ir ten gauna savo juodus sparnelius, tai yra vadinamas ne angeliuku, o šikšnosparniu, o Benas Konvėjus linksmino pažįstamus anekdotais, neva vienintelė Džono Frymentlo priėmimo Asociacijon priežastis — artėjantis Vaikų pokylis, kuriam orangutango vaidmeniui prireikė negro. Džonas Frymentlas dėjosi negirdįs visų šių apkalbų, o namuose skaitė iš Biblijos: „Nuolankumas sušvelnina įtūžį“ ir savo mėgstamą vietą, tik ne su ramia ištarme, o kupinu negailestingos vilties balsu: „Palaimintieji nuolankieji, nes jie paveldės žemę“.

Pamažėle jie susidraugavo su kaimynais. Ne su visais, ne su tokiais aršiais pasiutėliais kaip Benas Konvėjus ir jo netikras brolis Džordžas, ne su Arnoldais ir Dikonais, bet su daugeliu kitų. 1903 metais Frymentlų šeimos nariai dalyvavo pietuose Hario Saitso svetainėje, visiškai kaip baltieji.

O 1902 metais Abigeilė grojo gitara Asociacijos salėje, ir ne negrų dainų koncerte, o metų pabaigoje vykstančioje talentingų baltųjų peržiūroje. Jos motina įnirtingai priešinosi: tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai ji atvirai priešgyniavo vyro įnoriui savo vaikų akivaizdoje (nors berniukai tuomet jau artėjo prie vidutinio amžiaus, o patsai Džonas buvo ganėtinai pražilęs).

— Aš žinau, kaip visa tai vyko, — kūkčiodama kalbėjo ji. — Tu ir Saitsas, ir tasai Frenkas Feneris, jūs visi šitai sumanėte drauge. Jiems nė motais, Džonai Frymentlai, bet kas tau šovė į galvą? Juk jie baltieji! Tu išeini su jais į vidinį kiemą ir kalbiesi apie arimą! Tu netgi gali nueiti į centrą ir išgerti su jais alaus, jeigu tasai Neitas Džeksonas įsileis tave į savo smuklę. Puiku! Aš žinau, kad tu šitai darei pastaraisiais metais. Žinau, kad tu šypsosies, net jeigu tavo širdyje liepsnos skausmo ugnis. Bet tai visiškai kas kita! Tai tavo paties dukra! Ką pasakysi, jei ji pasirodys savo baltutėle suknele, o jie visi ims iš jos juoktis? Ir ką tu pasakysi, kai ji ateis pas tave išterliota pomidorais ir paklaus: „Kodėl, tėti? Kodėl jie šitaip pasielgė ir kodėl tu leidai jiems?

— Paklausyk, Rebeka, — atsakė Džonas. — Manau, būtų geriau, jei leistume tai nuspręsti jai pačiai ir Deividui.

Deividas buvo jos pirmasis vyras; 1902 metais Abigeilė Frymentl tapo Abigeile Trots. Deividas Trotsas dirbo fermoje ties Valparaiso keliu, ir kai ėmė su ja susitikinėti, pėsčiomis į vieną galą sukardavo trisdešimt mylių. Sykį Džonas Frymentlas pasakė Rebekai, kad senį Deividą gerokai prispaudė meška, ir dabar jis visai kaip kūdikis. Iš pirmojo Abigeilės vyro daugelis juokdavosi ir sakydavo: „Regis, aš žinau, kas šioje šeimoje mūvi kelnes“.

Bet Deividas nebuvo silpnas, o ramus ir mąslus žmogus. Tuomet jis pasakė Džonui ir Rebekai Fryfnentlams: „Jeigu Abigeilė šitaip mano, tai esu įsitikinęs, kad taip ir turėtų būti“. Jinai palaimino jį už tai, ir pareiškė tėvui su motina, jog pasirengusi eiti iki galo.

Taigi 1902 metų gruodžio 27-ąją, būdama beveik trijų mėnesių nėštumo, ji išėjo scenon; tvyrojo mirtina tyla, iš kurios ji suprato, kad vedantysis jau paskelbė jos vardą. Ką tik prieš ją Gretė Tailijons atliko prancūzišką šokį, rodydama blauzdas ir apatinius sijonus, švilpiant, skatinančiai šūkčiojant ir trypiant kojomis salėje susirinkusiems vyrams.

Abigeilė stovėjo slegiančioje tyloje, žinodama, koks juodas atrodo jos veidas ir kūnas naujos baltos suknelės fone. Krūtinėje pašėlusiai daužėsi širdis, ji galvojo: „ Aš pamiršau visus žodžius, neprisimenu nė vienos eilutės. Aš pažadėjau tėčiui neverkti, kad ir kas atsitiktų, ir aš neverksiu, bet čia sėdi Benas Konvėjus, ir jeigu jis riktelės „JUOCKE“, aš imsiu raudoti. O, kodėl aš apskritai ryžausi čia ateiti? Mama buvo teisi, aš pamiršau savo vietą, ir už tai turėsiu susimokėti...“

Salė buvo perpildyta į ją nukreiptų baltų veidų. Nebuvo nė vienos laisvos vietos, o salės gale žmonės stovėjo keliomis eilėmis. Mirgėjo žibaliniai šviestuvai, plyksčiodami liepsnos liežuvėliais. Raudona aksominė uždanga buvo atitraukta ir perjuosta paauksuotomis virvelėmis.