Stephen King - Dvikova

Po savo batu Laris pajuto ranką dar labiau įsitempiant, o po to atsileidžiant. Tačiau berniukas spitrijo į moterį piktai, smerkiamai, nepalenkiamai. Paskui jis šiek tiek pakreipė žvilgsnį į Larį, ir šis jo akyse perskaitė nuožmų pavydą. Nepaisant nugara tekančio prakaito, Laris nuo šio žvilgsnio pašiurpo.

Mergina toliau ramiai įtikinėjo berniuką. Niekas jo nemuš. Niekas nepaliks jo. Jeigu jis atiduos peilį, tai visi liks jo draugais.

Laris juto, kaip po jo koja palengva atsipalaiduoja ranka ir atsigniaužia delnas. Pagaliau berniukas nurimo, jis gulėjo žvelgdamas į dangų nieko nereginčiomis akimis. Jis atsisakė kovos. Laris atitraukė koją nuo Džo rankos, staigiai pasilenkė, pakėlė peilį ir švystelėjo jį skardžio pusėn. Ašmenys ėmė vartytis, žerdami į šalis saulės atspindžius. Keistos Džo akys pasekė jo skrydį, berniukas išleido pratisą, švokščiantį skausmo atodūsį. Peilis žvangėdamas atsitrenkė į uolas ir nulėkė nuo skardžio.

Atsisukęs Laris nužvelgė nepažįstamuosius. Mergina apžiūrėjo dešinę Džo ranką, ant kurios gilus Lario bato paliktas pėdsakas plūdo grėsmingai raudona spalva. Tamsios jos akys dirstelėjo į Lario veidą. Žvilgsnyje atsispindėjo apgailestavimas.

Laris pajuto, kaip jame randasi pasiteisinimo žodžiai — aš privalėjau taip pasielgti, aš nekaltas, paklausykite, ledi, jis norėjo mane nužudyti, — kadangi šiose liūdnose akyse jam pasivaideno nuosprendis: jūs visiškai nesate geras vaikinas.

Bet jis nieko taip ir nepasakė. Situacija buvo tokia, kokia buvo, o jo veiksmai reiškėsi kaip adekvati reakcija į agresyvius veiksmus, tegu ir vaiko atliekamus. Žvelgdamas į bejėgiškai susirietusį ir įsikišusį burnon nykštį berniuką, jis suabejojo, ar gebėtų panašią situaciją vaikinukas sumanyti pats. Juk visa tai galėjo baigtis daug blogiau, vienas iš jų galėjo būti sužeistas arba net nužudytas.

Todėl, sutikęs švelnų moters žvilgsnį, jis nieko nepasakė ir pamanė: „ Regis, aš pasikeičiau. Kažin kaip. Tik nežinau, ar smarkiai“. Ūmai jis prisiminė, ką sykį pasakė jam Baris Gregas apie vieną gitaristą iš Los Andželo, vaikiną, vardu Džoris Beikeris, kuris grodavo nuolat, niekuomet nepraleisdamas nė menkiausios galimybės pasirodyti prieš žiūrovus ir nė vienos perklausos. Jis nebuvo nei širdin krintančiu gitaristu, nei virtuozu kaip Angas Jangas arba Edis Van Halenas, bet pakankamai profesionalus. Kažkada, pasakė Baris, Džoris Beikeris buvo varomasis grupės „Sparks“ ratas, tais metais ši grupė buvo vertinama, kaip labiausiai priartėjusi prie sėkmės. Jos skambesys priminė ankstyvuosius „Krydensus“: puikus, solidus rokenrolas. Džoris Beikeris buvo daugumos dainų autorius ir pats jas visas atlikdavo. Paskui autokatastrofa, sulaužyti kaulai, ligoninė, gausybė tablečių. Jis išėjo, kaip vienoje savo dainoje sakė Džonas Prainas, su plienine plokštele galvoje ir beždžionėle ant peties. Nuo demerolo jis perėjo prie heroino. Keletą kartų buvo nusigyvenęs galutinai. O po kurio laiko pavirto gatvės narkomanu drebančiomis rankomis, nakvojančiu tarpuvartėse. Paskui, maždaug po aštuoniolikos mėnesių, jis kažkokiu būdu apsišvarino, toks ir paliko. Bet iš ankstesnio Džorio jame beveik nieko nebeliko. Jis jau nebuvo kokios nors į sėkmę pretenduojančios grupės varomasis ratas, jis visur suspėdavo, niekuomet nepraleisdavo prezentacijų arba perklausų. Jis mažai kalbėdavo, bet injekcijų pėdsakai ant kairės jo rankos pradingo. Ir dar Baris Gregas pastebėjo: Jis išėjo pro kitą pusę“. Štai ir viskas. Niekas negali pasakyti, kas vyksta per tą tarpą, kuris skiria asmenybę, kuria jūs buvote, nuo asmenybės, kuria tapote. Niekas nepajėgus sudaryti perdislokavimo žemėlapio tame vienišame ir gūdžiame pragaro ruoželyje. Jūs paprasčiausiai išeinate pro kitą pusę.

Arba neišeinate.

„Aš kažin kaip pasikeičiau, — vėl pamanė Laris. — Aš irgi išėjau pro kitą pusę“.

Mergina tarė:

— Aš vadinuosi Nadina Kros. O jis — Džo. Malonu su jumis susipažinti.

— Laris Andervudas.

Jie apsimainė rankų paspaudimais, trumpai šyptelėję iš įvykio absurdiškumo.

— Eime atgal prie plento, — paragino Nadina.

Jiedu pajudėjo petys į petį, o po keleto žingsnių Laris grįžtelėjo atgal į Džo — tasai vis tebesėdėjo susirietęs dvilinkas ir čiulpė pirštą, regis, nesuvokdamas, kad jie nueina.

— Jis ateis, — ramiai pratarė Nadina.

— Jūs įsitikinus?

— Taip.

Kai jie prisiartino prie plento pakraščio, Nadina kluptelėjo, ir Laris prilaikė ją už parankės. Mergina dėkingai į jį pažvelgė.

— Gal prisėskime? — pasiūlė ji.

— Žinoma.

Jiedu atsisėdo tiesiai ant asfalto veidu vienas į kitą. Kiek palaukęs, Džo atsistojo ir nudūlino prie jų, neatitraukdamas žvilgsnio nuo basų savo kojų. Jis prisėdo nuo jų šiek tiek tolėliau. Laris susirūpinęs dirstelėjo į jį, po to į Nadiną Kros.

— Vadinasi, tai judu dviese persekiojote mane.

— Jūs žinojote? Taip. Aš ir maniau, kad jūs nujaučiate.

— Ir seniai?

— Jau dvi dienos, — atsakė Nadina. — Mes įsikūrėme tame dideliame baltame name Epsome, — pastebėjusi sutrikusią jo veido išraišką, mergina nusišypsojo. — Prie upelio. Ten, kur jūs užmigote prie mūrinės sienos.

Laris linktelėjo:

— O praėjusią naktį judu abu prisėlinote prie manęs, kai aš miegojau verandoje. Galbūt pasižiūrėti, ar turiu ragus ir ilgą raudoną uodegą.

— Tai dėl Džo, — ramiai atsakė Nadina. — Apsižiūrėjusi, kad jis pradingo, nuėjau jo ieškoti. Iš kur jūs žinote?

— Rasoje liko jūsų pėdsakai.

— О!., — ji įdėmiai, tiriamai įsispitrijo į jį, ir Laris tik didelių pastangų dėka nenusuko akių į šalį. — Man nesinorėtų, kad jūs ant mūsų pyktumėte. Manau, tai skamba juokingai po to, kai Džo mėgino jus nužudyti, bet, patikėkite, dėl to jis nekaltas.

— Džo — jo tikras vardas?

— Ne, tai aš jį taip vadinu.

— Jis panašus į laukinį iš teleprogramų.

— Taip, šiek tiek panašus. Aš radau jį pievelėje priešais namą — ko gero, jo namą, — besikamuojantį nuo įkandimo. Jis nekalba. Tik urzgia. Iki šio ryto įstengiau jį valdyti. Bet aš... matot, aš pavargau... ir... — ji gūžtelėjo pečiais. Pelkes purvas ant jos palaidinukės ėmė džiūti ir priminė kinų hieroglifų pynes. — Pradžioje mėginau jį rengti. Bet berniukas nusimesdavo viską, išskyrus šortus. Vėliau pavargau nuo savo beprasmiškų bandymų. Regis, uodai ir kiti vabzdžiai ne itin jam trukdo, — ji patylėjo. — Norėčiau toliau eiti su jumis. Manau, susiklosčius tokioms aplinkybėms, neverta to gėdytis.

Lariui pasirodė smalsu, ką jinai pagalvotų, sužinojusi apie dabar jau amžiną atilsį moterį, kuri irgi norėjo eiti su juo. Bet jis nė už ką apie tai nepapasakotų; anas epizodas buvo patikimai palaidotas, net jeigu moteriai ir nebūtų tai atsitikę. Jis nenorėjo kelti Ritos iš numirusiųjų lygiai taip pat, kaip žudikas nenorėtų užsiminti savo aukos vardo aukštuomenės pokalbyje.

— Aš pats nežinau, kur keliauju, — tarė jis. — Atėjau iš Niujorko, tai labai toli. Pradžioje planavau štai ką: susirasti jaukų namelį vandenyno pakrantėje ir pasilikti čia iki spalio. Bet kuo toliau keliauju, tuo labiau noriu matyti kitus žmones. Kuo toliau keliauju, tuo smarkiau visa tai mane slegia.

Laris nesugebėjo pasakyti aiškiau, o ir vargu ar valiotų tai padaryti, neištraukdamas į šį Dievo pasaulį istorijos su Rita arba naktinių košmarų su tamsiaveidžiu vyriškiu pagrindiniame vaidmenyje.