Stephen King - Dvikova

— Tuomet jūs atsibundate?

— Taip.

Juodu stebėjo parrisnojant Kodžaką, ir Beitmenas patapšnojo jį, o šis įbedė nosį į aliuminę lėkštę ir išlaižė kekso trupinėlius.

— Ką gi, manau, tai tik sapnas, — tarė Beitmenas. Atsistojo ir brakštelėjus sąnariams susiraukė iš skausmo. — Jeigu leisčiausi į psichoanalizę, tai veikiausia smegenų sunkikas pasakytų, kad tasai sapnas atspindi mano pasąmonės baimę kokio nors lyderio ar lyderių, kurie vėl viską pradės iš naujo. Galbūt apskritai technologijos baimę. Kadangi aš tikrai tikiu, kad visų naujų visuomenių, kurios tik atsiras, bent jau Vakarų pasaulyje, kertinis akmuo bus technologija. Labai gaila, taip neturėtų būti, bet bus , kadangi mes visi kuoktelėję. Jie neprisimins, — ar nepanorės prisiminti, — į kokį kampą save įvarėme. Nešvarios upės, ozono skylė, atominė bomba, atmosferos užterštumas. Jie tiktai prisimins, jog kadais galėjo naktį sušilti, neįdedami į tai daug pastangų. Be visų kitų savo trūkumų, kaip matote, esu dar ir luditas [* Pagal Nedą Ludą, silpnaprotį darbininką, sulaužiusį darbdavio stakles (1779). Pagal jį pavadintas anglų darbininkų judėjimas prieš naujas technologijas (1811-1816), kai laužė naujas mašinas, protestuodami prieš nedarbą dėl naujų technologijų įdiegimo]. Bet šitas sapnas... Jis mane persekioja, Stju.

Stju nieko nepasakė.

— Na, noriu namo, — subruzdo Beitmenas. — Aš jau perpus girtas, ir man regis, popiet bus audra. — Nuėjo į progumėlės galą ir ten kiek pasikuitė. Po kurio laiko sugrįžo stumdamas karutį. Susuko fortepijono kėdę iki žemiausio lygmens, įkėlė ją, paskiau paletę, piknikinį šaldytuvą ir ant viso to atsargiai uždėjo savo posilpnį paveikslą.

— Tokį kelią stūmėt karučiu? — nusistebėjo Stju.

— Stūmiau, iki pastebėsiu ką nors, kas man sukels norą tapyti. Kasdien keliauju skirtingomis kryptimis. Tai gera mankšta. Jeigu žygiuojat į rytus, tai kodėl neužėjus pas mane į namus ir nepernakvojus? Galime pasikeisdami stumti karutį, be to, turiu dar dėžę su šešiomis skardinėmis alaus, kurias vėsinu tenai, upelyje. Tai padėtų mums efektingai parsigauti į namus.

— Priimu pakvietimą, — sutiko Stju.

— Šaunuolis. Turbūt visą kelią grįžtant kalbėsiu aš. Pakliuvote į profesoriaus Plepio nagus, rytų teksasieti. Kai jums įkyrėsiu; tik pasakykit, kad užsičiaupčiau. Aš neįsižeisiu.

— Man patinka klausytis, — tarė Stju.

— Tuomet esate vienas iš Dievo išrinktųjų. Keliaujam.

Taip juodu žygiavo 302-uoju plentu, vienas stumdamas karutį, kol kitas gurkšnojo alų. Nesvarbu, kuris ką. Beitmenas vis kalbėjo — nesibaigiantį monologą, šokinėjantį nuo temos prie temos bemaž be jokios prasmės. Kodžakas liuoksėjo greta. Stju tai klausydavosi, tai jo mintys nuklysdavo kur kitur, savais keliais, ir paskiau vėl sugrįždavo atgalios. Jam sukėlė nerimą Beitmeno numatyta perspektyva su šimtu uždarų bendruomenių, be to, karingai nusiteikusių, gyvenančių šalyje, kur aplink it vaikų kaladėlės mėtosi tūkstančiai viską naikinančių ginklų. Bet keistas dalykas: jo mintys nuolat sugrįždavo prie Beitmeno sapno, beveidžio žmogaus viršum aukšto pastato ar uolos krašto — žmogaus raudonomis akimis, atgręžusio saulei nugarą ir neramiai žvelgiančio į rytus.

*

Jis atsibudo maždaug prieš vidurnaktį, apsipylęs prakaitu, baimindamasis, ar tik nebus šaukęs. Bet gretimame kambaryje Glenas Beitmenas alsavo ramiai ir ritmingai, nesutrikdytas, o koridoriuje jis įžvelgė Kodžaką, kuris miegojo padėjęs snukį ant letenų. Mėnesienoje visa ryškėjo taip aiškiai, jog atrodė tiesiog siurrealistišką.

Pabudęs Stju pasikėlė ant alkūnių ir dabar vėl nusileido ant sudrėkusios paklodės, užsidengdamas akis ranka, nes nenorėjo prisiminti sapno, tačiau jam nesisekė to išvengti.

Buvo vėl Stovingtone. Elderis negyvas. Visi negyvi. Aplinkui tartum aidus kapo rūsys. Vienintelis gyvas — jis, ir niekaip neranda kelio laukan. lš pradžių mėgino nugalėti savo paniką. Eik, nebėk, vis kartojo ir kartojo sau, bet netrukus buvo priverstas bėgti. Jo žingsniai vis spartėjo ir spartėjo, ir noras atsigręžti per petį atgal ir įsitikinti, kad tai tik aido atskardžiai už jo nugaros, darėsi nebepakeliamas.

Praėjo pro uždaras kontoros duris su juodomis raidėmis ant matinio stiklo užrašytais vardais. Pro apverstą šiukšliadėžę. Pro seselės lavoną su iki šlaunų užsislinkusiu baltu sijonu, pajuodusiu, perkreiptu veidu, žvelgiančiu į šaltas, apverstus ledo formučių padėklus primenančias lubų fluorescencines lempas.

Galop jis leidosi bėgti.

Greičiau, vis greičiau, durys šmėkčiojo pro šalį, pėdos dunksėjo į linoleumą. Oranžinės rodyklės, ryškėjančios ant baltų šlakbetono plokščių. Užrašai. lš pradžių jie atrodė teisingi: RADIOLOGIJA IR KORIDORIUS Į LABORATORIJAS. TOLIAU NEITI BE GALIOJANČIO LEIDIMO. O paskui jis atsidūrė kitoje pastato dalyje, anksčiau niekad jam nematytoje ir kurios neturėjo pamatyti. Dažai ant šitų sienų buvo pradėję luptis ir pleišėtų Kai kurios iš fluorescencinių lempų nedegė; kitos dūzgė it po gaubtu patekusios musės. Kai kurie iš matinių kontorinių stiklų buvo išdužę, ir pro dantytas skyles matėsi suniokotos patalpos ir lavonai — siaubingomis, skausmo iškreiptomis pozomis. Visur kraujas. Tie žmonės nenumirė nuo gripo. Buvo nužudyti. Jų kūnuose likę dūriai ir šautinės žaizdos, taip pat šiurpūs sužalojimai, kuriuos galėjo padaryti tik buki įrankiai. Jų akys styrojo išsprogusios, stiklinės.

Jis nėrė žemyn ir atsidūrė tamsiame ilgame, koklinėmis plytelėmis išklotame tunelyje. Kitame jo gale matėsi dar viena virtinė durų, tik šios buvo nudažytos mirtinai juoda spalva. Nurodančios rodyklės buvo ryškiai raudonos. Užrašai skelbė: „PRIE KOBALTO ATSARGŲ“, „PRIE LAZERINIO GINKLO“, „PRIE SMOGIAMŲJŲ RAKETŲ“, „PRIE VIRUSŲ BANKO“. Paskui, riktelėjęs iš palengvėjimo, jis išvydo rodyklę, nurodančią posūkį į dešinę su vieninteliu ant jos užrašytu žodžiu: „IŠĖJIMAS“.

Stju pasuko už kampo ir atsidūrė prieš atidarytas duris. Pro jas dvelkė maloni nakties vėsa. Jis puolė prie durų, ir jose, užstodamas išėjimą, išdygo žmogus mėlynais džinsais ir nušutusia striuke. Stju pamėgino sustoti, gerklėje kaip gabalėlis surūdijusio metalo užstrigo riksmas. Kai vyriškis atsidūrė negyvos neoninių lempų šviesos juostoje, Stju pastebėjo, jog ten, kur turėtų būti nepažįstamojo veidas, matėsi tik šalta juoda tamsa; iš tamsos į jį žvelgė dvi bedvasės raudonos akys. Šios akys švietė ne dvasine šiluma, o žiauriu džiaugsmu. Būtent šitaip jose atsispindėjo kažin kas panašaus į beprotiškai džiugią linksmybę. Tamsos žmogus ištiesė rankas, ir Stju pamatė nuo jų varvantį kraują.

— Dangų ir žemę, — sukuždėjo Tamsos žmogus iš tos tuščios skylės, kuri turėjo būti jo veidas. — Viskas danguje ir žemėje.

Stju prabudo.

Dabar ir Kodžakas tyliai inkštė ir urzgė koridoriuje. Sapnuojant trūkčiojo jo letenos, ir Stju nusprendė, kad net šunys sapnuoja košmarus. Sapnai buvo pats natūraliausias dalykas, netgi jei sapnavosi košmarai.

Bet jis dar labai ilgai negalėjo užsnūsti.

38 skyrius

Kai supergripo epidemija ėmė rimti, šalį užplūdo dar viena epidemija, kuri tęsėsi savaites. Ši epidemija būdinga aukšto technologinio išsivystymo visuomenėms, tokioms kaip Jungtinės Valstijos, ir mažiau būdinga silpniau išsivysčiusioms šalims, kaip antai Peru arba Senegalas. Jungtinėse Valstijose ši antroji epidemija nusinešė šešiolika procentų išlikusių žmonių gyvybių. O į Peru ir Senegalą panašiose vietose tik tris procentus. Antroji epidemija neturėjo pavadinimo, kadangi kiekvieno atvejo simptomai buvo skirtingi. Gleno Beitmeno tipo sociologai galėjo pakrikštyti šią antrąją epidemiją „natūraliu mirtingumu“. Remiantis Darvino terminologija, tai buvo pabaiga natūralios atrankos — kaip daugelis gali pastebėti, pačios griežčiausios.