Stephen King - Dvikova

Tai per tris paskutiniąsias bet kurio šimtmečio dekadas mūsų religiniai maniakai išlenda su faktais ir skaičiais, rodančiais, kad Armagedonas jau čia pat. Tokių žmonių, žinoma, visados yra, bet į šimtmečio pabaigą jų gretos tartum išsipučia... ir daugelis į juos žiūri labai rimtai. Pasirodo pabaisos. Hunas Atila, Čingis Chanas, Džekas Skerdikas, Lizė Borden. Čarlis Mensonas, Ričardas Spėkas ir Tedas Bandis jau mūsų laikais. Kolegos, turintys kur kas geresnę vaizduotę nei aš, iškėlė mintį, esą Vakarų žmogui kartkartėmis reikalinga žarnyno klizma, išvalymas, ir tai atsitinka šimtmečių pabaigoje — kad jis galėtų pasitikti naują amžių švarus ir kupinas optimizmo. O šiuo atveju mums pastatyta superklizma, ir kai apie ją pagalvoji, patiri puikų pojūtį. Galų gale mes šįkart artėjame ne šiaip sau prie šimtmečio pabaigos. Artėjame prie visai naujo tūkstantmečio.

Beitmenas stabtelėjo ir susimąstė.

— Ką gi, kai geriau pagalvoju, aš tikrai šoku ant pasaulio kapo. Dar alaus?

Stju paėmė kitą skardinę ir permąstė, ką pasakė Beitmenas.

— Po teisybei, tai dar ne galas, — galiausiai tarė. — Bent aš taip nemanau. Tiktai... pertrauka.

— Gana taiklu. Gerai pasakyta. Grįžtu prie savo paveikslo, jeigu jūs nieko prieš.

— Prašom.

— Ar matėte kitų šunų? — paklausė Beitmenas, kai džiaugsmingai atliuoksėdamas per kelią sugrįžo Kodžakas.

— Ne.

— Nei aš. Jūs vienintelis kitas žmogus, kurį sutikau, bet Kodžakas, regis, bus tik vienas iš savo giminiečių.

— Jeigu jis gyvas, atsiras ir kitų.

— Nelabai moksliška, — švelniai pastebėjo Beitmenas. — Kas jūs per amerikietis? Parodykit man antrą šunį — pageidautina kalę — ir aš sutiksiu su jūsų teze, kad kur nors yra trečias. Bet rodydamas man vieną nesakykit, kad yra antras. Neįtikinsit.

— Aš mačiau karvių, — tarė Stju susimąstęs.

— Karvių, taip, ir elnių. Bet arkliai visi nugaišę.

— Žinote, tai tiesa, — sutiko Stju. Keliaudamas jis regėjo keletą kritusių arklių. Ganėsi kelios karvės išpampusiais pilvais. — Kodėl taip yra?

— Negaliu suprasti. Mes visi maždaug vienodai kvėpuojame, o tai, atrodo, visų pirma kvėpavimo trakto liga. Bet aš klausiu savęs, ar nėra kokio kito faktoriaus? Žmonės, šunys ir arkliai užsikrečia. Karvės ir elniai — ne. Ir kurį laiką žiurkių mažėjo, bet dabar, regis, jos atsigauna, — Beitmenas nerūpestingai maišė dažus savo paletėje. — Visur katės, įkyriai daug kačių, kaip matau, vabzdžiai gyvuoja gerai kaip gyvavę. Žinoma, nedidelis faux pas [* Klaidingas žingsnis , netaktas ( pranc .) ], kurį žmonija padaro, atrodo, mažai juos tepaliečia — ir mintis pernelyg juokinga, kad ją imtum svarstyti. Iš pažiūros — jokios prasmės. Beprotiška.

— Be abejo, taip, — sutiko Stju ir atidarė dar vieną alaus skardinę. Jo galvoje maloniai dūzgė.

— Mes turime progą stebėti kai kuriuos įdomius ekologinius poslinkius, — pasakė Beitmenas. Darė pasibaisėtiną klaidą, bandydamas įtapyti į savąjį paveikslą Kodžaką. — Belieka pamatyti, ar homo sapiens sugebės atsigaminti po šito, — dar labai daug kas lieka pamatyti, — bet mes nors galime likti drauge ir pamėginti. Bet ar Kodžakas susiras patelę? Ar kada nors jis taps išdidžiu tėtuku?

— Dievaži, manau, kad ne.

Beitmenas atsistojo, padėjo paletę ant fortepijono kėdutės ir vėl pasiėmė alaus.

— Manau, jūs teisus, — tarė. — Tikriausiai esama kitų žmonių, kitų šunų, kitų arklių. Bet daugelis gyvūnų gali numirti nesireprodukavę. Žinoma, gali pasitaikyti iš tų neatsparių rūšių gyvūnų, kurie buvo pastoję, gripui užėjus. Kaip tik šiuo momentu Jungtinėse Valstijose gali pasitaikyti moterų, kurios — atleiskite už šiurkštumą, — pašovusios pyragus krosnin. Bet kai kurie gyvuliai yra linkę paprasčiausiai nugrimzti žemiau ribos, kurią peržengus nebegrįžtama. Tik atimk iš lygties šunis, ir elniai, kurie, atrodo, turi imunitetą, ims pašėlusiai daugintis. Tikrai nėra likę pakankamai žmonių, kad įstengtų slopinti elnių populiaciją. Medžioklės sezonas atšaukiamas keleriems metams.

— Ką gi, — pasakė Stju, — elnių perteklius paprasčiausiai badaus.

— Ne, nebadaus. Ne visi, netgi nedaugelis iš jų. Šiaip ar taip, tiktai ne čia. Negaliu pasakyti, kas atsitiktų Rytų Teksase, bet prieš užeinant šiam gripui Naujojoje Anglijoje visi pasėliai buvo pasodinti ir dailiai auga. Šiais ir kitais metais elniams pakaks maisto. Netgi po to mūsų derlius dauginsis laukinėmis sąlygomis. Galbūt netgi septynerius metus nebus nė vieno badaujančio elnio. Jeigu grįšite šiuo pat keliu po kelerių metų, Stju, turėsite pro juos brautis alkūnėmis.

Stju sugromuliavo tai mintyse. Galiausiai tarė:

— Ar jūs neperdedat?

— Sąmoningai, ne. Gali pasitaikyti faktorius ar faktoriai, į kuriuos neatsižvelgiau, bet aš tikrai manau, kad taip atsitiks. Ir manąją hipotezę apie miško ar beveik miško šunų populiacijos išnykimo poveikį elnių populiacijai mes galėtume pritaikyti santykiams tarp kitų rūšių. Nekontroliuojamai besidauginančios katės. Ką tai reiškia? Na, aš sakau, kad ekologinėje pusiausvyroje sumažėjo žiurkių, bet jos atsigauna. Jeigu bus pakankamai kačių, tatai gali keistis. Pasaulis be žiurkių iš pradžių skamba maloniai, bet aš tuo abejoju.

— Ką turėjote galvoje sakydamas, kad galės ar negalės žmonės daugintis — tai atviras klausimas?

— Egzistuoja dvi galimybės, — pasakė Beitmenas. — Bent dvi dabar matomos. Pirmoji, kad kūdikiai gali neturėti imuniteto.

— Norite pasakyti, numirs vos tik atėję į šį pasaulį?

— Taip, galimas daiktas, in utero [* Gimdoje (lot.)]. Mažesnė tikimybė, bet vis dėlto įmanoma, kad supergripas bus turėjęs kokį sterilų poveikį tiems iš mūsų, kurie pasiliko.

— Beprotiška, — tarė Stju.

— Taip veikia ir kiaulytė, — sausai atrėmė Beitmenas.

— Bet jeigu motinos tų kūdikių, kurie dar... dar in utero ... Jeigu motinos turi imunitetą...

— Taigi, kai kuriais atvejais imunitetas gali būti perduodamas iš motinos vaikui — taip pat kaip ir imlumas. Bet ne visada. Tiesiog negalima tuo pasikliauti. Manau, ateitis kūdikių, kurie dabar in utero, labai neaiški. Tarkim, jų motinos buvo imuniškos, bet statistinė tikimybė teigia, kad dauguma tėvų — ne, ir dabar jie visi mirę.

— Kokia kita galimybė?

— Kad mes patys baigsime naikinti savąją rūšį, — ramiai pasakė Beitmenas, — Po teisybei, manau, kad tai labai įmanoma. Ne tuoj pat, nes visi mes esame pernelyg išsibarstę. Bet žmogus — bandos jausmu pasižymintis, socialus gyvūnas ir tikriausiai mes vėl susieisime draugėn, bent jau tam, kad galėtume vienas kitam pasipasakoti, kaip mes išgyvenome didžiąją 1990-ųjų stichinę nelaimę. Daugelis iš besiformuojančių visuomenių bus linkusios primityvioms diktatorystėms, valdomoms Cezariukų, nebent mums labai pasisektų. Gal bus ir keletas išsilavinusių, demokratinių bendruomenių, ir aš jums tiksliai pasakysiu, kokie reikalavimai iškilę tokiai bendruomenei paskutiniajame šio amžiaus dešimtmetyje ir trečio tūkstantmečio pradžioje: bendruomenė su pakankamu techniškų žmonių skaičiumi, kad pajėgtų vėl įžiebti šviesas. Tai būtų įmanoma padaryti, dargi labai lengvai. Čia ne branduolinio karo pasekmės, kai visa suniokota. Visa mašinerija išlieka kur buvus, laukianti, kad kas nors ateitų — kas nors tinkamas, išmanantis, kaip nuvalyti jungiklius ir pakeisti keletą sudegusių guolių, — ir vėl viską paleistų veikti. Visa esmė — kiek likę suprantančiųjų technologiją, kurią mes laikėme kaip savaime patikimą.