Stephen King - Dvikova

— Taip.

— Būsi mano draugė?

— Taip.

— Ačiū Dievui, — tarė Haroldas. — Ačiū Dievui už tai.

Jo ranka josios delne suprakaitavo, ir kai Franė apie tai pagalvojo, Haroldas, tartum atspėjęs, nenoromis atitraukė savo plaštaką.

— Ar norėtum dar kokos? — nuolankiai paklausė.

Ji nusišypsojo kaip įmanydama diplomatiškiau.

— Gal vėliau, — pasakė.

*

Juodu surengė parke priešpiečių pikniką: sumuštiniai su žemės riešutų sviestu ir džemu, pyragėliai su įdaru ir po didelį butelį kokos kiekvienam. Koka, prieš tai atšaldyta ančių tvenkinyje, buvo puiki.

— Aš galvojau, ką veiksiu toliau, — pratarė Haroldas. — Ar nori šio likusio pyragėlio?

— Ne, aš soti.

Pasiūlytasis pyragėlis vienu kąsniu pranyko Haroldo burnoje. Pavėluotas sielvartas nepaveikė jo apetito, pastebėjo Franė, ir tuoj pat susigriebė, jog taip galvoti — žema.

— Na tai kas? — paklausė ji.

— Galvoju keliauti į Vermontą, — pasakė jis droviai. — Ar nenorėtum keliauti drauge?

— Kodėl į Vermontą?

— Ten yra valstybinis maro ir užkrečiamųjų ligų centras — mieste, kuris vadinasi Stovingtonas. Ne toksai didelis kaip panašus Atlantoje, bet gerokai arčiau. Pagalvojau, kad ten turėtų būti likę gyvų ir tyrinėjančių šį gripą žmonių.

— O kodėl jie turėtų būti gyvi?

— Ką gi, visko gali būti, — sutiko Haroldas gan kaprizingai. — Tačiau tokiose vietose kaip Stovingtonas, kur jie pratę kovoti su užkrečiamomis ligomis, taip pat moka laikytis ir atsargumo priemonių. Ir jeigu jie vis dar funkcionuoja, manyčiau, kad laukia tokių žmonių kaip mes. Žmonių, kurie atsparūs.

— lš kur visa tai žinai, Haroldai? — jinai įžvelgė į jį atvirai sužavėta, o Haroldas laimingas nuraudo.

— Aš daug skaitau. Nė viena iš tų vietų nėra įslaptinta. Tad kaip tu manai, Frane?

Jinai pagalvojo, jog tai puiki mintis, susijusi su tuo išskirtiniu organizuotumo ir valdžios poreikiu. Franė iškart atmetė Haroldo išlygą, kad žmonės, dirbantys tokioje įstaigoje, visi gali būti mirę. Jie nuvyksią Stovingtonan, būsią priimti, ištirti ir iš visų tyrimų išryškėsiąs koks nors neatitikimas, koks nors skirtumas tarp jų ir visų kitų žmonių, kurie susirgo ir numirė. Tada jai neatėjo į galvą pasidomauti, kokia konkreti nauda būtų iš vakcinos esamomis aplinkybėmis.

— Manau, privalėjome jau vakar susirasti kelių atlasą ir pasižiūrėti, kaip tenai nusigauti, — pasakė ji.

Jo veidas nušvito. Mirksnį jai pasirodė, jog tuoj tuoj ją pabučiuos, ir tą vienintelę šviesią akimirką ji tikriausiai būtų neprieštaravusi, bet paskui toji akimirka praėjo. Dabar, atsigręžus atgal, ji tuo džiaugėsi.

*

Pagal kelių atlasą, kuriame visi nuotoliai buvo sumažinti iki colinių tarpsnių, tatai atrodė gana paprasta. 1-ąja transmagistrale iki 95-ojo plento, nuo 95-ojo iki 302-ojo ir paskiau šiaurės kryptimi 302-uoju, pro vakarinio Meino paežerių miestukus, per viršutinį Niū Hampšyro kyšulį tuo pačiu keliu į Vermontą. Stovingtonas buvo vos 30 mylių vakariau Baro, pasiekiamas arba Vermonto 61-uoju arba 89-uoju keliu.

— Koks atstumas iš viso? — paklausė Franė.

Haroldas pasiėmė liniuotę, išmatavo ir patikrino pagal mastelį.

— Tu nepatikėsi, — apniukęs pasakė jis.

— Koks? Šimtas mylių?

— Per tris šimtus.

— O Dieve, — atsiduso Franė. — Tai žlugdo mano viltis. Kažkur esu skaičiusi, kad per vieną dieną gali pėsčiomis perkirsti didžiumą Naujosios Anglijos valstijų.

— Tai ir visas fokusas, — pasakė Haroldas kuo moksliškiausiu tonu. — Įmanoma įžengti į keturias valstijas — Konektikutą, Rod Ailendą, Masačūsetsą ir tik perkertant Vermonto valstijos ribą — per dvidešimt keturias valandas, jeigu žinai kaip tą teisingai padaryti, tačiau tai tas pat, kaip spręsti tą galvosūkį su dviem susikabinusiom vinim: lengva padaryti, jeigu žinai kaip, neįmanoma — jeigu nežinai.

— Iš kurgi tai ištraukei? — paklausė ji pralinksminta.

— Iš Gineso pasaulio rekordų knygos, — metė jis paniekinamai. — Kitaip žinomos kaip Ogankvito vidurinės mokyklos studijų salės biblija. Tiesą sakant, aš galvojau apie dviračius. Ar... aš nežinau... galbūt motociklus.

— Haroldai, — iškilmingai tarė ji, — tu genijus.

Haroldas kostelėjo nurausdamas: jo savimeilė buvo vėl paglostyta.

— Galėtume keliauti dviračiais iki Velso jau rytoj rytą. Ten yra „Hondos“ atstovybė... Ar moki važiuoti „Honda“, Frane?

— Galiu išmokti, jeigu iš pradžių važiuotume pamažu.

— O, manau, būtų labai neprotinga skubėti, — rimtai pasakė Haroldas. — Ką gali žinoti, ar už kokio nors posūkio neatsitrenksi į kelią blokuojančius susidūrusius automobilius.

— Taip, ką gali žinoti, tiesa? Bet kam laukti ligi ryto? Kodėl nevykstam šiandien?

— Na, dabar jau po antros, — atsakė jis. — Kažin kiek toliau Velso nenusigautume, o mums dar reikia apsirūpinti kelionei. Tai būtų lengviau padaryti čionai, Ogankvite, nes žinome, kur kas yra. Be to, mums prireiks ginklų.

Iš tikrųjų keista. Vos tik Haroldas ištarė šį žodį, Franė pamanė apie kūdikį.

— Kodėl mums prireiks ginklų?

Jis žvelgė į ją minutėlę, paskiau nuleido akis. Tamsus raudonis plūstelėjo jam sprandu.

— Todėl, kad policijos ir teismų nebėra, o tu esi moteris, esi daili, ir kai kurie žmonės... kai kurie vyrai... galėtų pasielgti... ne džentelmeniškai. Štai kodėl.

Jo nuoraudis tapo toks tamsus, jog dabar atrodė bemaž purpurinis.

„Jis kalba apie išprievartavimą, — pagalvojo ji. — Išprievartavimą. Bet kaipgi kas nors panorėtų mane prievartauti, juk aš nėščia. Bet niekas to nežino, netgi Haroldas. Ir net jeigu tu pasisakytum, sušuktum būsimajam prievartautojui: Prašau, nedarykite to, nes aš nėščia, ar galėtum protingai tikėtis prievartautoją atsakant : Dievulėliau, panele, atleiskite, einu ir išprievartausiu kurią nors kitą mergiotę?“

— Sutinku, — tarė ji. — Ginklai. Bet vis tiek šiandien galėtume pasiekti Velsą.

— Aš dar kai ką noriu čia padaryti, — spyrėsi Haroldas.

*

Kupolas viršum Mozės Ričardsono daržinės buvo taip įkaitęs, jog, atrodė, tuoj tuoj sprogs. Prakaitas sruvo jai kūnu, kai juodu pagaliau užsiropštė ant šalinės, bet kol pasiekė iš pastogės į kupolą vedančių išklerusių laiptų viršų, jis žliaugė upeliais, patamsindamas palaidinukę ir prilipindamas ją prie krūtų.

— Tu tikrai manai, kad to reikia, Haroldai?

— Nežinau, — jis nešėsi kibirą baltų dažų ir platų teptuką su apsauginiu celofanu iš viršaus. — Bet daržinė matosi nuo 1-osios transmagistralės, o kaip tik tuo keliu, manau, galėtų atvykti daugelis žmonių. Šiaip ar taip, tai nepakenks.

— Pakenks, jei tu nukrisi ir susilaužysi kaulus, — nuo karščio jai įsiskaudėjo galva, o per priešpiečius išgertoji kola teliūškavo skrandyje, keldama neapsakomą šleikštulį. — lš tiesų, tai būtų tau galas.

— Aš nenukrisiu, — nervingai tarė Haroldas ir pažvelgė į ją. — Frane, atrodai kaip ligonė.

— Tai nuo karščio, — silpnu balsu pralemeno ji.

— Tuomet, dėl Dievo, lipki žemyn. Atsigulk po medžiu. Stebėk žmogiškąją musę, metant iššūkį mirčiai ant stataus Mozės Ričardsono daržinės stogo su dešimties laipsnių nuolydžiu.

— Nejuokauk. Vis tiek manau, kad tai kvaila. Ir pavojinga.

— Taip, bet aš geriau jausiuos, jeigu tai atliksiu. Na eik, Frane.