Stephen King - Dvikova

— Haroldai? — ir pamatė, kad jis apsiašarojęs.

— А? — atsiliepė, veikiau cyptelėjo Haroldas. Jinai jį ūmai sugrąžino iš kažkokio privataus pasaulio, ir mirksnį Franė išsigando, kad šisai netikėtumas podraug su fizine įtampa neįvarytų jam širdies priepuolio.

Paskiau jis šoko bėgti namų link, basomis pėdomis švysčiodamas per nupjautos žolės pusnis, ir ją iš tolo pasiekė per karštą vasaros orą nuo jo sklindantis salsvas aromatas.

Franė žingtelėjo įkandin jo.

— Haroldai, kas nutiko?

Jis jau šuoliavo aukštyn priebučio laiptais. Užpakalinės durys atsilapojo, Haroldas įpuolė vidun, ir jos užsitrenkė jam pavymui, drebinančiai trinktelėdamos. Įsiviešpatavusioje tyloje šaižiai sukrankė kėkštas, ir kažkoks mažas gyvūnėlis brazdinosi krūmuose už akmenų sienos. Palikta žoliapjovė stirksojo ties nupjautos ir aukštai tebeželiančios žolės riba, netoliese pavėsinės, kur jinai su Eme kadais gėrė savąja miltelinę kokakolą „Kool-Aid“ iš Barbės virtuvinių puodukų, elegantiškai atkišusios viršun mažąjį pirštelį.

Franė neryžtingai pamindžikavo, galiausiai užlipo laiptais ir pasibeldė. Niekas neatsiliepė, bet ji išgirdo Haroldą kažkur viduje verkiant.

— Haroldai?

Jokio atsako. Verksmas tęsėsi.

Jinai atidarė duris ir įėjo į užpakalinę Lauderių priemenę, kuri buvo tamsi, vėsi ir kvapni — misis Lauder šaltasis podėlis atsiverdavo į priemenę iš kairės, ir kiek siekė Franės atmintis, čia visada tvyrodavo malonus džiovintų obuolių ir cinamono kvapas — tik imk ir kepk pyragą.

— Haroldai?

Per priemenę ji nupėdino į virtuvę; Haroldas buvo čia, sėdėjo už stalo. Pirštus laikė susikišęs į plaukus, o jo žalios pėdos rėmėsi į išblukusį linoleumą, kurį taip švariai, be menkiausios dėmelės, prižiūrėdavo misis Lauder.

— Haroldai, kas negerai?

— Eik šalin! — suriko jis pro ašaras. — Eik šalin, aš tau nepatinku!

— Kaipgi, patinki. Tu — vyras kaip reikiant, Haroldai. Gal ir ne kažin koks šaunuolis, bet kaip reikiant, — ji stabtelėjo. — O apskritai, atsižvelgiant į aplinkybes ir visa kita, privalėčiau pasakyti, kad kaip tik dabar tu esi vienas iš mano mėgstamiausių žmonių visame pasaulyje.

Atrodo, tai dar labiau pravirkdė Haroldą.

— Ar turi ko nors atsigerti?

— Miltelinės kokos, — pasakė jis. Pašnirpščiojo, nusišluostė nosį ir nudūręs akis į stalą pridūrė: — Bet ji šilta.

— Žinoma, šilta. Ar ėmei vandenį iš miesto siurblio? — kaip daugelis miestelių, Ogankvitas vis dar turėjo viešą siurblį už rotušės, nors pastaruosius keturiasdešimt metų tai buvo veikiau seniena nei tikrasis vandens šaltinis. Turistai kartais jį fotografuodavo. Toks yra ir viešo naudojimo siurblys pajūrio miestelyje, kur mes praleidome savo atostogas. O, tiktai anas ne toks nuostabus.

— Aha, ėmiau iš ten.

Ji pripylė abiem po stiklinę ir atsisėdo.

„ Turėjome sėdėti pavėsinėje, — pamanė ji. — Būtume gėrę su atkištu aukštyn mažuoju piršteliu“.

— Haroldai, kas negerai?

Šis keistai isteriškai sukrizeno ir apgraibomis prisidėjo stiklinę prie lūpų. Ištuštino ją ir pastatė atgal į vietą.

— Negerai? Ir kas gi galėtų būti negerai?

— Turiu galvoje, kas nors ypatinga? — ji paragavo savosios kokos ir nuslopino grimasą. Ne todėl, kad gėrimas buvo šiltas, Haroldas, matyt, prileido vandens visai neseniai, bet užmiršo įdėti cukraus.

Galiausiai jis pakėlė į Franę akis; veidą vagojo ašarų takeliai; bet kurią akimirką galėjo pravirkti vėl.

— Man stinga motinos, — pasakė jis paprastai.

— O, Haroldai...

— Kai ji mirė, aš pamaniau: „Na, tai ne taip jau blogai“, — spaudė rankoje savo stiklinę, įdėmiai, iškankintu žvilgsniu stebeilydamas į ją, ir tai šiek tiek baugino. — Žinau, kaip baisiai šitai tau turi skambėti. Bet aš niekad neįsivaizdavau, kaip aš sureaguosiu į jų mirtį. Esu labai jautrus. Štai kodėl buvau taip engiamas tuose siaubo namuose, kuriuos miesto tėvai laikė tinkamais pavadinti vidurine mokykla. Maniau, kad galbūt išprotėsiu iš sielvarto, kai jie numirs, ar mažų mažiausia ilgus metus jausiuos sugniuždytas... taip sakant, mano vidinė saulė, ko gero... ko gero... ir kai šitai atsitiko, kai mano motina.. Emė.. tėvas... Tariau sau: „Na, tai ne taip jau blogai“. Aš... jie... — jis trenkė kumščiu į stalą, ir ji net krūptelėjo. — Kodėl negaliu pasakyti, ką galvoju? — sukliko jis. — Aš visados galėjau pasakyti, ką galvoju! Juk rašytojo darbas — skaptuoti liežuviu, tašyti iki pat kaulo, tad kodėl aš negaliu pasakyti, koks tasai jausmas?

— Haroldai, nereikia. Žinau, ką tu jauti.

Netekęs amo, jis pažvelgė į Franę.

— Žinai?.. — Haroldas papurtė galvą. — Ne, tu negali žinoti.

— Prisimeni, kai atėjai į mano namus? O aš kasiau kapą? Buvau kone išprotėjusi. Negalėjau net prisiminti, ką veikiau pusę to laiko. Pamėginau išsikepti prancūziškų sausainukų, ir nedaug trūko, kad būčiau sudeginusi namus. Tad jeigu tu jauties geriau pjaudamas žolę, puiku. Nors jeigu tai darysi vien su maudymosi glaudėmis, nudegsi saulėje odą. Jau beveik nudegei, — pridūrė ji, kritiškai nužvelgdama jo pečius. Norėdama pasirodyti mandagi, dar nugėrė gurkšnelį siaubingosios kokos.

Jis nusišluostė rankomis burną.

— Aš netgi ne itin kada nors juos mėgau, — prisipažino jis, — bet maniau, kad sielvartas — tai kažkas, ką visados jauti. Sakysim, kai tavo pūslė pilna, privalai nusišlapinti. O kai numiršta artimi giminiečiai, privalai būti priblokštas sielvarto.

Ji linktelėjo pagalvodama, kad palyginimas keistas, tačiau nėra nevykęs.

— Mano motina buvo labai artima Emei, tikra jos draugė, — jis tirštino spalvas su nesąmoningu, bemaž gailestį keliančiu vaikiškumu. — O aš bijojau savo tėvo.

Franė suvokė, kad taip ir galėjo būti. Bredas Lauderis kadais buvo stambus, raumeningas vyras, vilnų verpyklos Kenebanke meistras. Labai menkai tenutuokė, ką padaryti iš aptukusio, savotiško sūnaus, kurį davė pasauliui.

— Sykį jis mane pasivedė į šalį, — pasakojo toliau Haroldas, — ir paklausė, ar aš ne iškrypėlis. Kaip tik tą jis pasakė. Aš taip išsigandau, jog pravirkau, o jisai skėlė man antausį ir užriko, kad jeigu aš, po šimts, visąlaik būsiu toks pyplys, tai verčiau tuoj pat nešdinčiaus iš miesto. O Emė... Manau, kad galiu be baimės pasakyti, jog Emei į visa tai buvo šikt. Kėliau jai tilę nepatogumų, kai parsivesdavo namo draugų. Elgėsi su manimi, lyg būčiau nereikalingas kambario rakandas.

Pergalėjusi save, Franė išbaigė visą koką.

— Tad kai jie pasimirė, jaučiausi kaltas, kad ypatingai dėl to nesisieloju. „Sielvartas — tai ne refleksinė reakcija“, — pasakiau sau. Bet apsirikau. Kasdien vis labiau ir labiau man jų stigo. Ypač motinos. Jeigu tik galėčiau ją pamatyti... daugsyk jos nebūdavo greta, kai aš norėdavau... kai jos man reikėdavo... ji būdavo pernelyg užsiėmusi rūpindamasi Eme, tačiau bloga man niekad nebuvo. Taigi šį rytą, kai ėmiau galvoti apie ją, pasakiau sau: „Nupjausiu žolę. Dirbdamas apie tai negalvosiu“. Bet vis tiek galvojau. Ir suskatau pjauti greičiau ir greičiau... tartum galėčiau nuo to pabėgti... ir turbūt kaip tik tuo momentu atėjai tu. Ar aš atrodžiau toks pamišęs kaip jaučiaus, Frane?

Siektelėjusi per stalą, palietė jo ranką.

— Tai, ką tu jauti, nėra blogai, Haroldai.

— Tikrai? — vėl pažvelgė į ją vaikiškai išplėstomis akimis.