Stephen King - Dvikova

— Ne, — atsakė jis.

— Aš buvau neteisi, kai tau kalbėjau visus tuos žodžius, tu buvai teisus, aš privalėjau papasakoti tau apie basutes. Aš valgysiu, kada tik tu liepsi... aš... aš... O-o-o-ch...

— Š-š-š, — nuramino jis, spausdamas Ritą prie savęs. — Viskas gerai. Gerai, — bet mintyse Laris įsivaizdavo save, apimtą akinančio siaubo, šaudantį į Ritą, ir pamanė, kad viena iš šių kulkų galėjo sutrupinti jai kaulą — arba paleisti žarnas. Jis pajuto netikėtą pykinimą ir iš visų jėgų sukando dantis. Paskui pratarė:

— Mes keliausime iškart, vos tik tu pajusi, kad gali eiti. Pailsėk.

— Ten buvo vyras... man pasirodė, kad tai vyras... aš užmyniau ant jo, Lari, — Rita mėšlungiškai įkvėpė ir jos gerklė sukarkė. — Tačiau nesurikau, aš susilaikiau, nes maniau, kad priekyje eini ne tu, o vienas iš tųdviejų. O kai tu šūktelėjai... aidas... aš nevaliojau suprasti, ar tai tu... ar... ar...

— Priešaky dar daug negyvėlių. Ar tu pajėgsi atsilaikyti?

— Jeigu būsi su manimi. Prašau... jeigu tu būsi su manimi.

— Būsiu.

— Tuomet eime. Aš noriu kuo greičiau iš čia išsikapanoti, — sudrebėjusi visu kūnu, Rita prisispaudė prie jo. — Aš nieko taip labai nenorėjau visą savo gyvenimą.

Laris pasilenkė prie jos ir pabučiavo — iš pradžių į nosį, paskui į kiekvieną akį, o dar vėliau į lūpas.

— Ačiū, — prislėgtai ištarė jis, visai nenumanydamas, ką turi omeny. — Ačiū. Ačiū.

— Ačiū, — pakartojo Rita. — Lari, mielasis, tu juk manęs nepaliksi?

— Ne, — atsakė jis. — Aš tavęs nepaliksiu. Pasakyk, kada galėsi eiti, Rita, ir mudu eisime drauge.

Kai moteris šiek tiek atsigavo nuo šoko, jiedu patraukė toliau.

*

Jie žirgliojo per kūnus, apkabinę vienas kitą per pečius, kaip iš artimiausios smuklės į namus grįžtanti porelė įkaušusių draugelių. Jų kelyje pasitaikė kažkokia užtvara. Apčiupinėjusi kliūtį, Rita pasakė, jog tai tikriausiai apverstas suolas. Drauge jiems pavyko suolą perversti per turėklą, ir tasai nukrito žemyn ant mašinų, sukeldamas šiurpų, aido sustiprintą gaudesį, kuris privertė juodu abu suvirpėti ir vienas į kitą įsikibti. Ties ta vieta, kur ją aptiko, tysojo trejetas lavonų. Laris spėjo, jog tai kareiviai, sušaudę žydų šeimą. Juodu peržengė per juos ir susikibę rankomis slinko toliau.

Po kiek laiko Rita ūmai sustojo.

— Kas atsitiko? — paklausė Laris. — Ar kokia kliūtis?

— Ne. Aš matau, Lari! Tai tunelio pabaiga!

Jisai sumirksėjo ir pajuto, kad irgi mato. Gaisas buvo blausus ir išryškėjo vos vos — jis jo nė nepajuto, kol nepasakė Rita. Emė skirti atspindžius ant plytelių ir neryškiai boluojantį Ritos veidą. Pažvelgęs į kairę, išskyrė sustingusį automobilių srautą.

— Eime, — be galo nudžiugęs, paragino jis.

Už šešiasdešimties žingsnių — vėl ant pėsčiųjų tako tysantys lavonai, visi kareivių. Juodu peržengė per juos.

— Kodėl gi jiems prireikė uždaryti Niujorką? — paklausė ji. — Nebent, galbūt... Lari, galbūt šitai įvyko tik Niujorke!

— Nemanau, — atsakė jis, tačiau vis dėlto pajuto, kaip smilktelėjo blanki viltis.

Juodu ėmė judėti greičiau. Dabar jau priekyje žiojėjo tunelio anga. Ji buvo užblokuota dviejų didžiulių, nosimis suremtų kariškų transporterių. Transporteriai užstojo didžiumą dienos šviesos; jeigu ne jie, Laris ir Rita būtų kur kas anksčiau iš tunelio pastebėję prošvaistę. Dar viena lavonų tysalynė toje vietoje, kur siauras lentų klojinys leidosi žemyn, susijungdamas su laukan vedančia nuožulnuma. Juodu prasispraudė pro transporterius ir persiropštė per susikibusius buferius. Rita nepažvelgė mašinų vidun, bet Laris tai padarė. Aptiko pusiau surinktą trikojį kulkosvaidį, amunicijos dėžes ir kanistrus su kažkokia medžiaga — panašu, kad ašarinėmis dujomis. Be to, tris negyvėlius.

Išnirus laukan, į juodu padvelkė lietaus drėgmės persmelktas vėjelis, ir nuostabi jo gaiva tartum leido patirti, jog vargta ne tuščiai. Laris pasakė tai Ritai, ir ši linktelėjo, mirksnį priglusdama galva jam prie peties.

— Nors man sumokėtų milijoną dolerių, neičiau darsyk pro tenai, — tarė.

— Kelerius metus galėsi vartoti pinigus vietoje tualetinio popieriaus, — pasakė jis. — Gali nesistengti iš visko išspausti žaliųjų.

— Bet ar tu tikrai manai...

— Kad ne tik Niujorkas? — Jis parodė pirštu. — Štai pažvelk.

Kelių rinkliavos būdelės stovėjo tuščios. Vidurinioji stūksojo supama stiklo duženų. Už jų vakarų krypties eismo juostos buvo tuščios kiek akis užmatė, tačiau rytų krypties — vedančios į tunelį ir miestą, kurį juodu ką tik paliko, linkui, — buvo prigrūstos nuščiuvusio transporto. Avarinėje juostoje stūksojo bet kaip suvirtusių lavonų krūva ir virš jos it sargyboj buvo sutūpę gausybė žuvėdrų.

— O Dieve! — pralemeno ji.

— Tiek pat žmonių bandė patekti į Niujorką kaip ir iš jo pabėgti. Nežinau, kodėl jiems prireikė užblokuoti tunelį iš Džersio pusės. Tikriausiai ir patys nežinojo. Tiesiog kieno nors šviesi mintis, persistengta...

Ji atsisėdo ant kelio ir pravirko.

— Nereikia, — tarė jis, atsiklaupdamas greta. Patirtas košmaras tunelyje vis dar tebebuvo pernelyg gyvas atmintyje, kad ant jos užpyktų. — Viskas gerai, Rita.

— Kas gi gerai? — sukūkčioji ji. — Kas gi? Tik pasakyk man nors vieną dalyką.

— Šiaip ar taip, mums pavyko išsiveržti iš miesto. Tai jau šis tas. Ir šit grynas oras. lš tikrųjų, Niū Džersyje niekad taip maloniai nekvepėjo.

Nuo šių žodžių ji blankiai šyptelėjo. Laris nužvelgė įdrėskimus jos skruoste ir smilkinyje — sužeidimus plytelių šukėmis.

— Turėtume susirasti vaistinę ir šias žaizdeles suvilgyti peroksidu, — pasakė jis. — Kaip manai, ar pajėgsi eiti?

— Taip, — Rita stebeilijo jį su nebyliu dėkingumu, ir Laris pasijuto nejaukiai. — Na, gal aš susirasiu naujus batus. Kokius nors sportbačius. Vykdysiu, ką tik man paliepsi, Lari. Aš to noriu.

— Aprėkiau tave, nes buvau susinervinęs, — ramiai pasiteisino jis. Nubraukė atgal jai plaukus ir pabučiavo vieną iš įdrėskimų virš dešiniosios akies. — Juk nesu toks jau blogas, — tyliai pridūrė.

— Tik nepalik manęs.

Jis padėjo Ritai atsistoti ir apkabino ją per liemenį. Paskiau juodu nuklibinkščiavo kelių rinkliavos būdelių linkui, prasmuko pro jas, už savęs, anapus upės, palikdami Niujorką.

36 skyrius

Ogankvito vidury buvo nedidelis parkas su pilietinio karo laikų patranka bei karo aukų memorialu, ir kai Gasas Dinsmoras numirė, Franė Goldsmit nuėjo tenai ir atsisėdo šalia tvenkinio su antimis, išsiblaškiusiai svaidydama akmenėlius į vandenį ir stebėdama jo paviršiumi sklindančius raibulius, kolei pasiekę lelijų lapus palei kraštą jie netvarkingai nutrūkdavo.

Užvakar nusivežė Gasą į Hensono namą paplūdimyje, bijodama, jog jeigu ilgiau lauks, Gasas nebepajėgs vaikščioti ir bus priverstas praleisti savo „galutinę izoliaciją“ — jos protėviai būtų pavartoję kaip tik tokį šiurpų, tačiau vykusį eufemizmą — savo karštoje kabinoje šalia viešojo pliažo parkavimo aikštelės.

Manė, kad tąnakt Gasas numirs. Jam stipriai užkilo karštis, pasireiškė beprotiškos klejonės, jis dukart iškrito iš lovos ir netgi pabandė persvirduliuoti per senąjį misterio Hensono miegamąjį, kliūdamas už baldų, parpuldamas ant kelių ir vėl stodamasis. Šūkavo žmonėms, kurių greta nebuvo, atsakinėjo jiems, „bendravo“ ir reiškė emocijas, besimainančias nuo linksmybės iki išgąsčio, kol pagaliau Franei ėmė atrodyti, jog nematomieji Gaso pašnekovai yra čia iš tikrųjų, o ji pati — tik vaizdinys. Prašė Gaso grįžti lovon, bet šiam jinai tarsi neegzistavo. Turėjo vis trauktis jam iš kelio, antraip būtų ją partrenkęs ir peržengęs.