Stephen King - Dvikova

Vos tik pajuto, kad pagaliau šiaip taip gali valdyti savo jausmus, jis vėl leidosi į kelią. Bet dabar viskas buvo daug blogiau; batuose rietėsi kojų pirštai, būgštaudami, jog bet kurią akimirką gali atsimušti į dar vieną, ant šaligatvio tysantį kūną... ir netrukus tai atsitiko. Sudejavęs Laris dar kartą pasišvietė žiebtuvėliu. Šįsyk buvo dar blogiau. Kūnas, į kurį atsimušė jo kojos, priklausė seniui mėlynais marškiniais. Nuo jo plikos galvos ant kelių nukrito apskrita juoda kepuraitė. Prie marškinių buvo pritvirtinta šešiakampė sidabrinė Dovydo žvaigždė. Už jo tūnojo dar pustuzinis lavonų: dvi jaunos moterys, vidutinio amžiaus vyriškis, senutė, kuriai buvo daugiau nei septyniasdešimt metų, ir du paaugliai berniukai.

Žiebtuvėlis taip įkaito, kad jo jau buvo neįmanoma išlaikyti rankoje. Laris jį užgesino ir nuleido į kelnių kišenę, kur tasai vėso, prigludęs prie jo kojos kaip karšta žarija. Keliaujantis kapitonas aplenkė šiuos žmones, ne jis susidorojo ir su anuo kareiviu. Laris matė kraują, suplėšytus drabužius, suskaldytas koklines plyteles, kulkų pramuštas skyles. Visi šie žmonės buvo sušaudyti. Laris prisiminė gandus, esą kariškiai užblokavo visus įvažiavimus ir išvažiavimus iš Manheteno salos. Tuomet jis nežinojo, ar tikėti gandais, ar ne: per paskutinę savaitę jis tiek visko prisiklausė...

Buvo nesunku įsivaizduoti čia nutikusius įvykius. Žmonės užstrigo tunelyje, jie dar nebuvo tokie paliegę, kad neįstengtų eiti. Todėl jie išlipo iš mašinų ir patraukė šaligatviu Niū Džersio link kaip dabar jis. Ir kažkur netoliese buvo sargybos postas, galbūt ištisas automatais ginkluotas kariškių būrys.

Buvo? O gal ir dabar tebėra?

Laris stovėjo pašiurpęs iki pirštų galiukų. Jis mėgino apsispręsti. Pasirodo, akla tamsa — tarsi teatro scena, kurioje protas gali įkūnyti bet kurią savo fantaziją. Jis įsivaizdavo: kareiviai nenumaldomai žiauriais veidais, apsivilkę neperšaunamomis liemenėmis, sustingo prie kulkosvaidžių; jų užduotis — sunaikinti kiekvieną, kuris tik pamėgins pereiti tunelį; pienas kareivis, savanoris kamikadzė, užsidėjęs akinius su infraraudonojo matymo linzėmis, liko už jo, suspaudęs dantyse peilį, jis sėlina įkandin; kiti du kareiviai ramiai užtaisinėja kulkosvaidį.

Ir vis dėlto Laris negalėjo pasukti atgalios. Jis buvo visiškai tikras, kad visi šie vaizdiniai tėra jo karščiuojančios vaizduotės vaisius, be to, sugrįžimas nieko neduotų. Greičiausiai kareiviai arba jau paliko savo postą, arba mirė. Tasai negyvėlis, per kurį jis peršoko, regis, tai patvirtino. Bet... bet tai, kas iš tiesų jaudino ir neramino Larį, buvo tiesiog priešais jį iškilusi krūva kūnų. Jie tysojo vienas šalia kito taip aukštai, kad neįmanoma buvo paprasčiausiai peržengti arba peršokti ją, kaip jis peržengė per kareivio lavoną. O jeigu norėdamas juos apeiti nulips nuo šaligatvio, tuomet rizikuos susilaužyti kojas. Gi pasiryžęs keliauti toliau, turės... na... turės klupinėti tiesiog per juos.

Už jo tamsoje kažkas sujudėjo.

Laris grįžtelėjo atgal, nutirpdamas iš baimės nuo šio vienintelio šnaresio... žingsnio.

— Kas ten? — sušuko truktelėdamas nuo peties šautuvą.

Atsiliepė tiktai aidas. Kai jis nutilo, Laris išgirdo — arba tik pamanė, kad išgirdo — tylų alsavimą. Apmirė žlibindamas į tamsą, ant jo galvos piestu pasistojo plaukai. Sulaikė kvėpavimą. Nė garso. Laris jau buvo bepradedąs manyti, jog tai tiesiog vaizduotės žaismas, kai vėl pasigirdo garsas... šliaužiančių, vos girdimų žingsnių.

Jis karštligiškai naršė kišenę, ieškodamas žiebtuvėlio. Jam nė į galvą neatėjo, kad tai pavers jį puikiu taikiniu. Kai pagaliau išsitraukė žiebtuvėlį ir pamėgino jį uždegti, tasai išslydo jam iš rankų. Laris išgirdo, kaip jis skimbtelėjo atsitrenkdamas į turėklą, o paskui dar sykį barkštelėjo — matyt, žiebtuvėlis atsimušė į apačioje sustingusio automobilio buferį arba kapotą.

Vėl pasigirdo šiūruojančių žingsnių garsas — dabar jau šiek tiek arčiau. Kažkas artinasi jį nužudyti, ir siaubo sukaustytas protas akimoju atkūrė paveikslą: kareivis su ramiai sau kyšančiu iš gerklės peiliu tamsoje pamažu sėlina prie jo...

Vėl minkštas, šiurenantis žingsnių garsas.

Laris prisiminė savo šautuvą. Prispaudęs prie peties buožę, ėmė pyškinti. Uždaroje erdvėje šūviai aidėjo kurtinančiai garsiai: Laris nuo šio garso riktelėjo, bet jo balsą užgožė šautuvo dudenimas. Kai pro vamzdį tvykstelėjo ugnis, vienas paskui kitą tarsi juodų baltų fotografijų vėrinys sublykčiojo į žaibą panašūs koklinių sienų ir sustingusio mašinų srauto atšvaitai. Kulkos cypė ir ūkė kaip mirtį pranašaujančių dvasių ruja. Atatranka mušė ir mušė jam per petį, kol tasai nenutirpo, ir Laris ne išsyk suprato, kad atatranka pasuko jį į šalį, ir dabar jis šaudė važiuojamosios dalies pusėn, o ne išilgai šaligatvio kaip pradžioje. Bet jis nevaliojo sustoti. Jo pirštas perėmė proto funkciją ir spaudė gaiduką tol, kol nesibaigė šoviniai.

Aidas, vėl aidas. Prieš jo akis vis dar šmėsčiojo ryškūs tvyksniai. Jis bemaž nejuto kordito kvapo ir negirdėjo, kaip iš jo krūtinės veržiasi švilpiantis karkimas.

Vis tebespausdamas ginklą, jis apsisuko, ir dabar tai jau buvo ne kareiviai kariškomis uniformomis, kuriuos jis regėjo savo vidinio teatro scenoje, o morlokai iš klasikinės Herberto Velso „Laiko mašinos“ versijos, kuproti ir akli sutvėrimai, išlendantys iš savo urvų pilyje, kurioje be perstojo dirbo ir dirbo motorai.

Laris puolė bėgti, verždamasis pro vis dar minkštokas, bet jau pradedančias stingti kūnų barikadas, klupinėdamas, beveik griūdamas, graibstydamas už turėklų, kuo toliau nuo viso šio siaubo. Jo koja užmynė ant kažin ko kraupiai slidaus, lipnaus, bematant išsiveržė puvimo dvokas, kurį Laris vargu ar užuodė. Jis skuodė, pirmyn dusdamas, vis lėkė ir lėkė.

Ūmai tamsoje už jo pasigirdo riksmas, nuo kurio kraujas sustingo gyslose. Tai buvo nevilties šauksmas, taip klykia žmonės ties pamišimo riba:

— Lari! O, Lari, vardan visko, kas šventa...

Tai šaukė Rita Blekmur.

Jis atsisuko. Dabar pasigirdo raudojimas, baisus, beprotiškas kūkčiojimas, pažadinęs naują aidą. Pirmas jo protrūkis buvo noras eiti pirmyn, palikti ją. Netrukus jinai išsikepurnės pati — kam vėl užsikrauti sau šią naštą? Bet jis suėmė save į rankas ir riktelėjo:

— Rita! Stovėk vietoje! Tu mane girdi?

Raudojimas netilo.

Jis kapanojosi per kūnus atgalios, stengdamasis nekvėpuoti, suraukęs iš pasišlykštėjimo veidą. Paskui pasileido jos link bėgte, nežinodamas, kiek tai užtruks, nes aidas iškreipė atstumo pojūtį. Jis vos neparvertė jos ant žemės.

— Lari... — Rita puolė artyn ir neįtikėtina jėga apkabino jo kaklą. Laris pajuto, kaip pašėlusiai spurda jo širdis. — Lari, Lari, nepalik manęs čia vienos, nepalik manęs vienos šioje tamsoje...

— Ne, — Laris stipriai ją apkabino. — Aš nekliudžiau tavęs? Tu... tu nesužeista?

— Ne... aš pajutau dvelktelėjimą... viena kulka pralėkė taip arti, kad aš ją pajutau... ir skeveldros... koklių skeveldros, aš manau... ant veido... suraižė odą...

— O Viešpatie, Rita, aš nežinojau. Buvau mirtinai išgąsdintas. Tamsu. Ir aš pamečiau žiebtuvėlį... tu turėjai mane pašaukti. Aš gi galėjau tave nušauti, — tik dabar jis perprato savo žodžių prasmę. — Aš gi galėjau tave nušauti , — pakartojo apkvaišęs.

— Aš nebuvau tikra, kad tai tu. Kai tu nuėjai tunelio link, įsmukau į gyvenamojo namo laiptinę. O paskui tu sugrįžai ir šaukei mane, ir aš beveik... bet negalėjau... o vėliau, kai prasidėjo lietus, pasirodė du vyriškiai... aš būgštavau, kad jie ieško mūsų... arba manęs. Todėl pasilikau laiptinėje, o kai jie pasišalino, tai pamaniau, kad, ko gero, jie niekur toli nepasitraukė ir paprasčiausiai slepiasi, tykodami manęs, ir aš nerizikavau išlįsti iš savo slėptuvės, kol netoptelėjo, jog dabar tu jau esi kitoje tunelio pusėje, ir aš niekuomet daugiau tavęs nebepamatysiu... todėl aš... aš... Lari, tu juk nepaliksi manęs? Tu juk nenueisi?