Stephen King - Dvikova

Jis įveikė posūkį ir išvydo tenai stovintį šunį — tamsiai rudą airių seterį. Pamatęs Stju, šis džiugiai sulojo ir atšuoliavo keliu, nagais caksėdamas į dangos paviršių, pašėlusiai vizgindamas uodegą. Pašoko, įrėmė priekines letenas į Stju pilvą, ir šiam teko žingtelėti atatupstam.

— Ei, vaikine, — pasakė išsišiepdamas.

Šuo, išgirdęs jo balsą, laimingas suamsėjo ir vėlei liuoktelėjo priekin.

— Kodžakai! — sudraudė griežtas balsas; Stju krūptelėjo ir apsidairė aplinkui. — Pasitrauk! Palik ramybėje tą žmogų! Išpurvinsi visus marškinius! Bjaurus šuo!

Kodžakas vėl nuleido ant kelio priekines letenas ir pabrukęs uodegą tarp kojų apėjo Stju. Šuo vizgėjo pirmyn atgal prislopinęs džiaugsmą, nepaisydamas draudimo, ir Stju nusprendė, kad iš šio gauruočiaus niekad neišeitų šuniškas apsimetėlis.

Dabar jis išvydo balso — panašu, kad ir Kodžako — savininką. Vyriškis apie šešiasdešimties, vilkįs nudryžusiu megztiniu, senomis pilkomis kelnėmis... ir berete. Sėdėjo ant fortepijono kėdutės ir laikė paletę. Priešais jį styrojo molbertas su drobe.

Jis atsistojo, padėjo paletę ant fortepijono kėdutės (Stju išgirdo jį po nosim sau sumurmant: „Tik neužmiršk ir neatsisėsk ant jos“) ir ištiesęs ranką atėjo prie Stju. Po berete purūs žili jo plaukai šiaušėsi nuo lengvo malonaus vėjelio.

— Tikiuosi, kad neimsite su tuo šautuvu nešvariai žaisti, sere. Glenas Beitmenas jūsų paslaugoms.

Stju žingtelėjo priekin ir paspaudė ištiestą ranką (Kodžakas vėl pagyvėjo — šokčiojo aplinkui Stju, bet nedrįso pakartoti šuolių — bent kol kas).

— Stiuartas Redmenas. O dėl ginklo nesijaudinkit. Regėjau ne tiek daug žmonių, kad imčiau juos šaudyti. Po teisybei, iki jūsų nemačiau nė vieno.

— Mėgstate ikrus?

— Niekad jų neragavau.

— Tad pats laikas paragauti. O jeigu ne itin jų geidžiate, yra aibė kitų dalykų. Kodžakai, nešokinėk. Žinau, ketini vėl pradėti savo beprotiškus šuolius, — skaitau tave kaip knygą, — bet tvardykis. Visad prisimink, Kodžakai, kad savitvarda yra tai, kas skiria aukštesnes klases nuo žemesniųjų. Tvardykis!

Po tokios apeliacijos į kilmingesnę jo prigimtį, Kodžakas susigūžęs pritūpė ir ėmė lekuoti. Jo šuniškame snukyje atsispindėjo šypsenėlė. Iš savo patirties Stju žinojo, kad besišypsąs šuo — arba besikandžiojantis, arba velniškai geras. O šis neatrodė linkęs kandžiotis.

— Kviečiu jus priešpiečių, — tarė Beitmenas. — Jūs — pirma žmogiška būtybė, kurią man teko išvysti mažų mažiausia per pastarąją savaitę. Pasiliksite?

— Mielai.

— Pietietis, tiesa?

— Iš Rytų Teksaso.

— Rytietis, aš suklydau. — Beitmenas sukrizeno iš savo sąmojaus ir atsigręžė į paveikslą — akvarele lietą miško peizažą anapus kelio.

— Jumis dėtas aš nesėsčiau ant tos fortepijono kėdės, — tarė Stju.

— Visai niekam tikęs, tiesa? — jis pakeitė kryptį ir pasuko nedidelės progumėlės galan. Stju pamatė tenai paunksnėje margą krepšį-šaldytuvą ir ant jo sulankstytą kažką panašaus į baltą piknikų staltiesę. Kai Beitmenas ją išskleidė, Stju išties išvydo staltiesę.

— Kadaise ji sudarė baptistų Dievo Malonės bažnyčios Vudsvilyje komunijos komplekto dalį, — paaiškino Beitmenas. — Išlaisvinau ją. Nemanau, kad baptistai jos pasiges. Visi jie sugrįžo namo pas Jėzų. Bent jau visi Vudsvilio baptistai. Dabar gali švęsti savo komuniją asmeniškai. Nors manau, kad baptistai labai nusivylę dangumi, nebent administracija leistų jiems televiziją, — o gal ten aukštai ji vadinama dangvizija? — per kurią galėtų žiūrėti Džerį Folvelą ir Džeką van Impą. Užtat čia mes turime seną pagonišką bendrystę su gamta. Kodžakai, nelipk ant staltiesės. Tvardykis, visad tai prisimink, Kodžakai. Ką tik darai, savitvarda tebūnie nuolatinis tavo šūkis. Gal žengtelsime per kelią ir nusiprausime, misteri Redmenai?

— Vadinkite Stju.

— Gerai.

Juodu nusileido nuo kelio ir nusiprausė šaltu skaidriu vandeniu. Stju pasijuto laimingas. Susitikti šį keistuolį šiuo keistu laiku atrodė kažkaip visai natūralu. Žemiau pasroviui nuo jų Kodžakas liuoktelėjo vandenin ir laimingai lodamas iššoko atgal į mišką. Pabaidė miškinį fazaną, ir Stju stebėjo, kaip tasai šovė aukštyn iš krūmų. Su šiokia tokia nuostaba pamanė, kad galbūt visa susitvarkys. Kokiu nors būdu susitvarkys.

*

Ikrai jam nelabai patiko — skonis kaip žuvies drebučių — bet Beitmenas taipogi turėjo peperoni, saliami dešros, dvi sardinių dėželes, kiek paplėkusių obuolių ir didelę dėžę figos lazdelių. Figos lazdelės — labai sveikos žarnynui, paaiškino Beitmenas. Stju žarnynas visiškai nekėlė jokių rūpesčių nuo to laiko, kai išsigavo iš Stovingtono ir leidosi į kelionę, bet, šiaip ar taip, figos lazdelės jam pasirodė skanios ir įsidėjo sau pustuzinį. Tiesą sakant, jis visko valgė po daug.

Vaišių metu, kurios gausiai buvo užkandamos sūriais sausainiukais, Beitmenas pasisakė Stju buvęs sociologijos docentas Vudsvilio bendruomenės koledže. Vudsvilis, anot jo, nedidelis miestukas („Garsus savo bendruomenės koledžu ir keturiomis benzino kolonėlėmis“, — pasakė jis Stju) už šešių mylių nuo čia. Jo žmona mirė prieš dešimt metų. Jie buvo bevaikiai. Dauguma kolegų jo nemėgo, ir šis jausmas buvęs nuoširdžiai abipusis. „Jie laikė mane lunatiku, — pasakojo jis. — Ko gero, buvo teisūs, nesistengdami pagerinti mūsų santykius“. Jis susitaikė su supergripo epidemija ramiai, kadangi pagaliau galės pasitraukti nuo reikalų ir visą laiką tapyti, kaip to nuolat troško.

Išdalinęs desertą (Saros Li keksą) ir ant popierinės lėkštės įteikęs Stju skirtą pusę, jis pasakė:

— Aš niekam tikęs tapytojas, siaubingai niekam tikęs. Bet paprasčiausiai guodžiuosi, kad šią liepą niekas žemėje netapo geresnių peizažų nei Glendonas Pikvudas Beitmenas, humanitarinių mokslų bakalauras ir magistras, vaizduojamojo meno magistras. Pigi egoisto kelionė, bet užtat grynai mano.

— Ar Kodžakas anksčiau buvo jūsų šuo?

— Ne. Juk tai būtų buvęs gan keistas sutapimas, tiesa? Manau, kad Kodžakas priklausė kam nors iš miestiečių. Kartkartėmis jį matydavau, bet kadangi nežinojau, koks jo vardas, leidau sau perkrikštyti jį. Atrodo, jis nepyksta. Minutėlę, atleiskit man, Stju.

Jis nulapnojo skersai kelio, ir Stju išgirdo Gleną teliūškuojantis po vandenį. Netrukus sugrįžo paraitotomis iki kelių kelnių klešnėmis. Nešėsi varvančią pakuotę su šešiomis skardinėlėmis alaus.

— Tai turėjo eiti podraug su valgiu. Koks aš kvailys!

— Taip pat gerai eis ir po jo, — nuramino Stju, ištraukdamas skardinę iš įpakavimo. — Dėkui.

Abu patraukė už žiedinių ąselių, ir Beitmenas iškėlė savo skardinę.

— Už mus, Stju. Kad gyventume laimingas dienas, būtume patenkinti ir nejaustume jokio skausmo nugaros apačioje.

— Amen, — jie susidaužė skardinėmis ir išgėrė. Stju pagalvojo, kad niekad anksčiau alaus gurkšnis jam nebuvo toks skanus ir tikriausiai daugiau nebebus.

— Jūs ne iš kalbiųjų, — pastebėjo Beitmenas. — Tikiuosi, negalvojate, kad aš, taip sakant, šoku ant pasaulio kapo.

— Ne, — patvirtino Stju.

— Buvau nusiteikęs prieš pasaulį, — kalbėjo toliau Beitmenas. — Atvirai prisipažįstu. Dvidešimtojo amžiaus paskutinis ketvirtis man buvo žavus kaip nuo storžarnės vėžio mirštančiam aštuoniasdešimtmečiui seniui. Sakoma, kad ši negalia ištinka visus vakariečius, kai šimtmetis — bet kuris šimtmetis — eina į pabaigą. Mes visada apsisiausdavome gedulo drobulėmis ir vaikštinėdavome šaukdami „O vargas tau, Jeruzale... Ar Klyvlende“, nelygu koks atvejis. Švento Vito šokis paplito paskutiniąją penkioliktojo amžiaus dalį. Buboninis maras — juodoji mirtis — nusinešė Europoje kas dešimtą maždaug į keturioliktojo pabaigą. Kokliušas ištiko baigiantis septynioliktajam, o pirmieji žinomi gripo protrūkiai pasireiškė į devynioliktojo galą. Mes taip įpratome prie gripo sąvokos — mums jis atrodo nelyginant paprasta sloga, tiesa? — jog, išskyrus istorikus, niekas, atrodo, nežino, kad prieš šimtą metų gripas neegzistavo.