Stephen King - Dvikova

— Lėčiau, — nusijuokė jinai. — Paskiausia turi būti pirma, o pirma — paskiausia.

Jis jau buvo pačioje viršūnėje, kai jinai jį atstūmė ir siektelėjo cigaretės.

— Kokį velnią tu darai? — nustebęs paklausė jis, kol balkšvi dūmai lengvai pulsuodami siūbavo ore.

Ji nusišypsojo:

— Tu juk turi laisvą ranką? Kaip ir aš.

Taigi, rūkydami jie tuo ir užsiėmė. Ji linksmai kažką plepėjo, nors Ritos veidas paraudo, o po kurio laiko pasikeitė alsavimas, ji ėmė kvėpuoti trumpais ir trūkčiojančiais intervalais, frazės baigdavosi ties puse žodžio.

— Laikas, — tarė paimdama iš jo cigaretę. — Pasižiūrėsime, ar galėsi baigti taip, kaip pradėjai. Jeigu negalėsi, aš suplėšysiu tave į skutelius.

Visiškam abiejų pusių pasitenkinimui jis baigė reikalą iki galo, ir jiedu greitai užmigo. Apie ketvirtą valandą Laris prabudo, žiūrėjo į miegančią Ritą ir galvojo, kad patyrimas — didis dalykas. Pastaraisiais metais Laris dažnai miegodavo su moterimis, bet to, kas buvo anksčiau, nė iš tolo neįmanoma buvo lyginti su šios nakties išgyvenimais. Pastarieji buvo kur kas geresni.

Na, be abejonės, ji turėjo meilužių.

Nuo šios minties jį vėl apėmė geismas ir Laris apkabino moterį, ją pažadindamas.

Viskas taip ir tęsėsi iki to laiko, kol rado tą pamišėlį, skelbiantį pabaisų artėjimą. Tiesa, kai kurie dalykai jį neramino dar prieš tai, bet jis su viskuo susitaikydavo.

Prieš pora dienų jis prabudo apie antrą valandą nakties ir išgirdo, kaip Rita leidžia į stiklinę vandenį. Laris suprato, jog ji ketina užsigerti migdomuosius. Ji vartojo dideles želė kapsules, Vakarų pakrantėje žinomas kaip „geltonšvarkes“. Labai stiprūs trankviliantai. Laris pamanė, kad ji greičiausiai vartojo juos gerokai prieš supergripo apsireiškimą.

Ir dar tas jos vaikščiojimas įkandin jo po savo didelio buto kambarius... Ji netgi stovėdavo vonios duryse, kai jis maudydavosi arba eidavo gamtos reikalu. Laris buvo linkęs vonioje leisti laiką vienas, visa tai laikė intymiu užsiėmimu, bet ramino save mintimi, jog kai kuriem žmonėm atrodo kitaip. Labai daug kas priklauso nuo auklėjimo. Jis pasišnekės su ja... kada nors. Bet dabar...

Ar jam teks nešti ją ant pečių? Viešpatie, jis vylėsi, kad ne. Rita atrodė pakankamai stipri, bent jau taip buvo jų pažinties pradžioje. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis anądien parke patyrė tokią stiprią jos trauką... Pagrindinė priežastis, jeigu kalbėtume atvirai iki galo. „ Reklamoje daugiau nebėra tiesos“, — liūdnai pamanė jis. Kurių velnių jis privalo ja rūpintis, jeigu nepajėgia pasirūpinti patsai savimi? Jis galutinai atsiskleidė, vos tik išėjo plokštelė. Veinas Stakis nepasikuklino nurodyti šį jo charakterio bruožą.

— Ne, — tarė jis Ritai, — aš nepykstu. Tiesiog... žinai, aš nesu tavo šeimininkas. Jeigu tu nenori valgyti, pasakyk...

— Aš tau minėjau... Aš pasakiau, jog abejoju, ar galėsiu...

— Velnią tu pasakei! — susierzinęs piktai riktelėjo jis.

Nuleidusi galvą, Rita įsmeigė akis į savo rankas, ir Laris suprato, jog ji stengiasi sulaikyti raudą, kadangi tai jam nepatiktų. Akimirką tai dar labiau jį įsiutino ir jis kone rėkte išrėkė:

— Aš tau ne tėvas ir ne tavo storas katinas vyras! Aš neketinu tavimi rūpintis! Tu vyresnė už mane visais trisdešimčia metų! — paskui jis pajuto pažįstamą sąžinės graužatį. — Atleisk, — burbtelėjo. — Aš bejausmis mulkis...

— Na ką tu, visiškai ne, — tarė sukūkčiodama. — Tiesiog... visa tai išmuša mane iš pusiausvyros. Tasai... vakar, tasai nelaimėlis parke... Aš pamaniau: dabar niekas negaudys žudikų ir nesodins nusikaltėlių į kalėjimą. Jie vaikštinės laisvėje, toliau žudydami žmones. Kaip žvėrys džiunglėse. Visa tai atrodo ganėtinai realu. Tu supranti, Lari? Supranti, apie ką aš kalbu? — Rita pakėlė į jį drėgnas nuo ašarų akis.

— Taip, — atsakė Laris.

Jis vis dar jautė susierzinimą ir netgi panieką jai. Tokia buvo reali situacija ir nieko nebuvo galima pakeisti. Jie atsidūrė įvykių epicentre ir privalėjo stebėti, kaip jie vystosi. Jo motina mirė; ji pasimirė tiesiog ant jo rankų, tai nejau Rita stengiasi jį įtikinti, neva ji labiau jautri įvykiams negu jis? Jis prarado motiną, o ji prarado žmogų, kuris rūpinosi jos automobiliu, bet kažkodėl buvo manoma, kad jos praradimas didesnis nei jo. Tai visiška nesąmonė. Gryniausia nesąmonė.

— Pasistenk ant manęs nepykti, — paprašė jinai, — aš pasitaisysiu.

„ Tikiuosi. Tiktai šito ir tikiuosi“.

— Viskas gerai, — atsiliepė Laris ir padėjo Ritai atsikelti. — Eime. Mums daug ką reikia padaryti. Tu pajėgsi susiruošti?

— Taip, — patvirtino Rita, bet jos veido išraiška buvo lygiai tokia pat, kaip jam pasiūlius omletą.

— Kai išeisime iš miesto, tu bematant pasijusi geriau.

Ji patikliai į jį pasižiūrėjo:

— Tiesa?

— Esu tikras, — tvirtai atsakė Laris. — Esu tikras, kad bus būtent taip.

*

Jie iškeliavo visiškai pasirengę. Sporto prekių parduotuvė buvo uždaryta, bet Laris kažkokiu po ranka pasitaikiusiu ilgu vamzdžiu išdaužė jos vitriną. Beprasmiškai sukaukė signalizacija ir ilgai ūkė išmirusioje gatvėje. Jis išsirinko didelę kuprinę sau ir daug mažesnę Ritai. Ji sudėjo į jas po du pakaitos komplektus drabužių, — Rita surado juos podėlyje podraug su dantų pasta. Palyginti su tuo, kas jų laukė, dantų šepetėliai Lariui pasirodė kiek absurdiškas balastas. Kelionėn Rita apsirengė ganėtinai subtiliai — baltos šilkinės kelnės, lengva palaidinukė. O Laris užsitraukė išblukusius mėlynus džinsus ir baltus marškinius.

Kuprines papildė sausais maisto produktais, ir daugiau nieko neėmė. Nėra prasmės, kaip sakė Laris, apsunkinti save daugybe daiktų, įskaitant ir kitus drabužius, kai visa tai paprasčiausiai galima pasiimti kitame upės krante. Ji apatiškai sutiko, ir jos abejingumas ruošiantis kelionėn vėl jį sudirgino. Šiek tiek pakovojęs su savimi, Laris pasiėmė dvivamzdį šautuvą, pistoletą ir du šimtus šovinių. Pistoletas atrodė puikiai, ant kainos kortelės, kurią Laris nuėmė nuo vamzdžio ir numetė ant grindų, buvo pažymėta, jog jis kainuoja keturis šimtus penkiasdešimt dolerių.

— Tu tikrai manai, kad mums jo prireiks? — sunerimusi paklausė Rita. Jos rankinuke vis dar tebegulėjo grakštus pistoletas.

— Aš manau, kad šitaip bus ramiau, — atsakė jis, neketindamas nieko daugiau aiškinti, bet galvodamas apie siaubingą bepročio, skelbusio monstrų artėjimą, galą.

Rita tyliai aiktelėjo, ir iš moters akių Laris suprato, jog jinai irgi pamanė tą patį.

— Ši kuprinė tau ne per sunki?

— Ne, visiškai ne. Tikrai.

— Matai, ji turi ypatybę kelionės metu vis sunkėti. Tu paprasčiausiai turėsi man tai pasakyti, ir tuomet ją nešiu aš.

— Aš susidorosiu, — nusišypsojusi pažadėjo.

Kai jiedu išėjo gatvėn, Rita, apsižvalgiusi į šalis, tarė:

— Taigi, mes paliekame Niujorką. Aš tuo patenkinta. Jaučiuosi taip... kaip anais laikais, kada buvau visiškai mažytė. Ir mano tėvas sakydavo: „Šiandien mes trauksime žygin“. Atsimeni, kaip tai būdavo?

Į tai Laris nusišypsojo, prisiminęs vakarus, kai jo motina sakydavo: „Vesterną, kurį tu taip norėjai pasižiūrėti, Lari, rodo kino teatre „Crest“. Pagrindiniame vaidmenyje — Klintas Istvudas. Ką tu į tai?“

— Regis, prisimenu, — atsakė jis.