Stephen King - Dvikova

Rita blaškėsi ir klykė, o kai pagaliau pasisekė jos isteriją apmaldyti, ėmė reikalauti jį palaidoti. Taip juodu ir padarė. O kai sugrįžo į prabangius jos apartamentus, Rita pavirto ta moterimi, kurią išvydo priešais save šį rytą.

— Nieko baisaus, — tarė Laris, — nedidelis nudegimas, net oda neparaudo.

— Aš atnešiu vaistų. Vaistinėlėje jų turiu.

Ji buvo beeinanti į vonios kambarį, bet jis suėmė ją už pečių ir jėga pasodino. Rita pažvelgė į jį iš apačios į viršų, aplink jos akis atsirado gilūs tamsūs šešėliai.

— Vienintelis dalykas, kurį tu darysi, — valgysi pusryčius, — pasakė Laris. — Omletas, skrebučiai ir kava. Paskui mudu atsiversime žemėlapį ir pasižiūrėsime, kaip mums geriau išsigauti iš Manheteno. Žinai, teks eiti pėsčiomis.

— Taip... aš manau, kad sugebėsime.

Neįstengdamas ilgiau matyti maldaujančias jos akis, Laris nuėjo virtuvėn ir išėmė iš šaldytuvo paskutinius du kiaušinius. Įmušė juos lėkštėn, išmetė lukštus į šiukšlių kibirą ir ėmė plakti.

— Kur norėtum vykti? — paklausė Laris.

— Kaip? Aš ne...

— Į kurią pusę? — patikslino lengvai susierzindamas. Laris užpylė kiaušinius pienu ir uždėjo keptuvę ant viryklės. — Į šiaurę? Ten Naujoji Anglija. Į pietus? Bet aš nemanau, kad mums verta keliauti šia kryptimi. Mes galime vykti...

Slopinamas goktelėjimas. Laris atsisuko ir pamatė į jį žiūrinčią Ritą — rankos suspaustos ant kelių, akys blizga. Ji stengėsi tvardytis, bet jai tai nesisekė.

— Kas yra? — eidamas prie jos, paklausė Laris. — Kas atsitiko?

— Man atrodo, kad valgyti negalėsiu, — sukūkčiojo Rita. — Žinau, tu nori, jog aš pavalgyčiau... aš pasistengsiu... bet šitas kvapas...

Laris perkirto svetainę ir sandariai uždarė stiklines duris.

— Štai, — pratarė jis, tikėdamasis, jog jam pavyko paslėpti ją persekiojantį dirgiklį. — Jau geriau?

— Taip, — atsakė ji. — Daug geriau. Dabar aš galėsiu valgyti.

Laris sugrįžo virtuvėn ir pamaišė omletą, kuris jau ėmė svilti. Virtuvės spintoje susirado tarką, patarkavo šiek tiek sūrio ir pabarstė juo kepinį. Už savęs jis pajuto jos judesį, o po akimirkos apartamentus užpildė Debiusi melodija, Lario nuomone, labai jau egzaltuota ir įmantri. Jis nebuvo prieš klasikinį šlamštą, žmogus paprasčiausiai privalo pereiti viską iki galo ir pažinti jūsų Bethoveną, Vagnerį ar panašią nuobodybę. Kam dėl niekų kraustytis iš proto?

Rita savo subtilia maniera klausė, iš ko jis užsidirbdavo pragyvenimui... labai subtiliai, — kažin kaip dirgliai pamanė jis, tarytum būtų buvęs žmogus, kuriam tokie paprasti dalykai, kaip „pragyvenimui“, nėra problematiški. „Aš dainavau rokenrolo stiliumi, — atsakė jis, šiek tiek nustebęs, kaip neskausmingai skamba šis praėjęs laikas. — Dainavau tai su viena grupe, tai su kita. Kartais grodavau įrašų studijose“. Ji linktelėjo, ir prie šio klausimo jie daugiau nebesugrįžo. Laris nejautė nė mažiausios būtinybės pasakoti jai apie „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ — dabar visa tai tapo praeitimi. Praraja tarp ano ir šito gyvenimo buvo tokia didžiulė, kad jis kol kas nevaliojo jos įveikti. Aname gyvenime jis bėgo nuo narkotikų prekeivio, o šitame galėjo palaidoti vyriškį Centriniame parke ir (daugmaž) su tuo susitaikyti.

Laris išėmė omletą lėkštėn, padėjo ant padėklo, šalia pastatė puodelį tirpios kavos su dideliu kiekiu grietinėlės bei cukraus, kaip mėgo Rita (patsai Laris laikėsi sunkvežimių vairuotojų kredo: „Jeigu užsimanei puodelio grietinėlės su cukrumi, kodėl tuomet prašyti kavos?“), ir nunešė visa tai svetainėn. Rita sėdėjo ant pagalvėlės, pakėlusi alkūnes ir pasisukusi veidu į stereogrotuvą. Debiusi liejosi iš garsiakalbių kaip ištirpęs sviestas.

— Valgyti patiekta! — jam teko riktelėti.

Rita prisiartino prie stalo ir su liūdna šypsenėle pažvelgė į omletą — šitaip bėgikas žvelgia į kliūtis, kurias jam teks įveikti, — ir ėmė valgyti.

— Puiku, — tarė ji. — Tu buvai teisus. Ačiū.

— Prašom,. — atsakė Laris. — O dabar paklausyk. Aš siūlau štai ką. Mes eisime Penktąja aveniu iki Trisdešimt devintosios gatvės ir pasuksime į vakarus. Linkolno tuneliu persikelsime į Niū Džersį. Paskui 495-uoju plentu į šiaurės vakarus iki Pasiko ir... kiaušiniai geri? Nepašvinkę?

— Puikūs, — Rita įsidėjo burnon gabalėlį omleto ir užsigėrė kava. — Kaip tik tai, ko man reikėjo. Kalbėk toliau, aš klausausi.

— O nuo Pasiko mudu pasuksime į vakarus ir eisime tol, kol keliai taps pakankamai laisvi, idant galima būtų jais važiuoti. Po to, manau, galėsime pasukti į šiaurės rytus ir keliauti į Naująją Angliją. Padaryti lankstu, supranti, ką aš turiu omeny? Gerokai toliau, bet manau, jog toks maršrutas išgelbės mus nuo daugelio nemalonumų. Ko gero. Mes apsistosime kokiame nors namelyje Meino pakrantėje. Kiteryje, Jorke, Velse, Ogankvite, o galbūt Skarbore arba Butbėj Harbore. Kaip tu manai?

Kalbėdamas žvelgė pro langą, o dabar grįžtelėjo į ją. Tai, ką išvydo, baisiai jį išgąsdino — Rita atrodė tarytum išsikrausčiusi iš proto. Ji šypsojosi, bet buvo tarsi gyvas skausmo ir baimės įsikūnijimas. Moters veidą išbėrė dideli prakaito lašai.

— Rita? Viešpatie, Rita, kas...

— ...atleisk... — ji pašoko, parvertė kėdę ir puolė lauk iš svetainės. Viena koja paspyrė pagalvėlę, ant kurios prieš tai sėdėjo, ir toji nusirito šalin. Ji ir pati vos neparvirto.

— Rita?

Moteris įskuodė į vonios kambarį, ir jis išgirdo garsus — jos pusryčiai skriejo lauk. Laris sudirgęs tvojo kumščiu per stalą, o paskui atsistojo ir nuėjo įkandin jos. Viešpatie, jis negalėjo pakęsti, kai žmonės vemdavo. Nuo to ir patį ima pykinti. Nuo vos apvirškinto sūrio kvapo vonios kambaryje jam norėjosi prisidengti burną. Rita sėdėjo ant švelniai mėlynų koklinių grindų, pasikišusi po savimi kojas, jos galva vis dar kybojo virš unitazo.

Ji tualetiniu popieriumi nusišluostė lūpas, o paskui maldaujamai pažvelgė į Larį; moters veidas buvo baltesnis už popierių.

— Atleisk, Lari, aš paprasčiausiai negalėjau valgyti. Tikrai. Man taip gėda.

— Kodėl gi tu tuomet jėga kišai į save maistą, jeigu žinojai, kad viskas baigsis būtent šitaip? Kodėl tu stengeisi?

— Todėl, kad tu šito geidei. Ir aš nenorėjau, kad širstum ant manęs. Bet tu vis tiek pykši, juk taip? Tu pykši ant manęs.

Lario mintys vėl grįžo į praėjusią naktį. Ji mylėjosi taip pašėlusiai energingai, kad jis pirmą kartą susizgribo begalvojąs apie jos amžių ir patyrė vos juntamą pasidygėjimą. Tokį, tarytum tave užeitų besimylintį su pripučiama lėle. Lyg savęs gailėdamas, jis labai greitai baigė, ir ji ilgai gulėjo ant nugaros — nepatenkinta, audringai alsuojanti. Vėliau, kai jis jau pradėjo snausti, moteris prisispaudė prie jo, ir Laris vėl užuodė jos kvepalų kvapą, gerokai brangesnių, nei įstengdavo kvėpintis jo motina, kai jiedu eidavo į kiną, ir Rita sumurmėjo tai, kas beregint išplėšė jį iš miego glėbio ir neleido užmigti dar kelias valandas: „Tu juk nepaliksi manęs? Tu juk nepaliksi manęs vienos?“

Iki tol ji lovoje buvo nuostabi, tokia nuostabi, kad Laris jautėsi apstulbintas. Po to, kai jiedu pirmą kartą savo susitikimo dieną papietavo, Rita nusivežė jį į savo namus, o paskui viskas vyko natūraliai. Jis prisimena silpną pasidygėjimą, kai išvydo nusvirusias jos krūtis ir išsišokusias mėlynas venas (tai priminė jam varikozinį venų išsiplėtimą ant motinos kojų)., bet kai jos kojos pakilo aukštyn ir šlaunys pribloškiančia jėga suspaudė jo klubus, Laris viską pamiršo.