Stephen King - Dvikova

Šiukšlius grįžtelėjo į išsiurbiamąjį tarpvamzdį ir įsistebeilijo į gazolino balas. lš krūtinės kišenėlės išsitraukęs degtukų dėžutę, vėpsojo į ją, išgyvendamas kaltės jausmą ir podraug kaip visuomet žavėdamasis bei jaudindamasis. Ant dėžutės buvo išspausdintas reklaminis skelbimas, jog galite visko išmokti neakivaizdinėje Čikagos La Solio mokykloje. „Aš stoviu ant bombos“, — pamanė jis. Paskui, drebėdamas iš baimės ir ekstazės, užsimerkė; nuo gerai jam pažįstamo susijaudinimo tirpo rankų ir kojų pirštų galiukai.

— Ei, Šiukšle, pusproti padegėjau!

*

lš tos įstaigos Tere Hote Šiukšlių paleido, kai jam sukako trylika metų. Jie nežinojo ar jis išgijo, ar ne, bet pasakė, kad išgijo. Jiems reikėjo vietos, kad į ją galėtų porai metų patalpinti kitą pusiau pamišusį bernioką. Šiukšlius sugrįžo į namus. Mokykloje jis labai atsiliko nuo savo bendraamžių ir dabar jau nebegalėjo jų pasivyti. Tere Hote jam taikė elektros šoko terapiją, ir kai sugrįžo į Pautanvilį, tai jau nieko nebegalėjo prisiminti. Ruošdamasis egzaminui jis kažką mokėsi, bet didesnę dalį bematant užmiršo.

Kurį laiką tačiau jis nieko nemėgino padegti; bent jau tiek buvo naudos. Atrodė, viskas stojo savo vieton. Jo tėvo žudikas pranyko; jis dirbo Geryje, tvirtindamas prie „Dodžų“ žibintus. Motina grįžo dirbti kavinėn. Viskas buvo teisinga, viskas buvo gerai. Be abejo, buvo ir „CHEERY OIL“, horizonte stūksojo balti rezervuarai kaip milžiniški skalbinių virinimo katilai, o už jų kilo dūmai iš Gėrio fabrikų kaminų, — ten gyveno šerifas, jo tėvo žudikas, — tokie dūmai, tarsi Gėris it šiaip jau būtų buvęs apimtas gaisro. Jis dažnai įsivaizduodavo, kaip sprogsta šios milžiniškos cisternos. Viso labo tik trys sprogimai, pakankamai garsūs, kad plyštų ausų būgneliai, ir pakankamai ryškūs, kad akiduobėse imtų svilti akys. Trys deglai (tėvas, sūnus ir šerifas-žudikas), kurie liepsnos dienas ir naktis daugelį mėnesių. O galbūt jie apskritai niekuomet neliepsnos?

Bet jis išsiaiškins. Švelnus vasaros vėjelis užgesino pirmus du degtukus, ir Donas numetė juos ant kniedėmis sudurstyto metalo. lš dešinės, šalia žemos, cisterną juosiančios pertvarėlės, jis išvydo vabalėlį, kuris visomis jėgomis stengėsi išsikapanoti iš gazolino balutės. „Man patinka šis vabaliukas“, — pratarė sumišęs ir pagalvojo, kas gi tai per pasaulis, kuriame Dievas leidžia įklimpti iki ausų, tarsi šis vabalėlis balutėje, bet palieka tave gyvą, pasmerkdamas kovoti daugelį valandų, ko gero, netgi dienų... Arba, turint omeny jo atvejį, metų metais. Tai buvo pasaulis, kuris užsitarnavo susprogdinimo, štai koks buvo šis pasaulis. Donaldas stovėjo nuleidęs galvą, laikydamas paruoštą degtuką, kad vos tik aprimus vėjui galėtų jį užžiebti.

*

Jam sugrįžus namo, kurį laiką jį pravardžiavo bepročiu, pusdurniu ir padegėju, bet Karlas Jatsas, tuo metu jį lenkiantis trim klasėm, prisiminė šiukliadėžes, ir jam prilipo būtent Karlo duota pravardė. Kai Donaldui sukako šešiolika, motinai leidus, jis metė mokyklą („O ko jūs tikėjotės? Tere Hote jie jį sužalojo. Iškelčiau jiems baudžiamąją bylą, jeigu turėčiau pinigų. Jie tai vadina šoko terapija. O aš tai vadinu elektros kėde!“) ir nuėjo dirbti į „Plauname automobilius iki blizgesio“; plauname žibintus, valome variklius/ puikūs stiklų valytuvai/ plauname veidrodžius/ ei, misteri, norite, kad nušveistume tai iki blizgesio? — ir kurį laiką viskas ėjo savo vaga. Žmonės šūkavo jam kažką sankryžose ir iš pravažiuojančių mašinų, norėjo sužinoti, ką pasakė senutėlė ledi Sempl (dabar jau ketveri metai kaip besiilsinti kape), kai sudegino jos pensijos čekį, taip pat, ar prisišlapino jis į kelnes, kai padegė tą namą Sedlyje; jie nušvilpdavo jį, kai Donas išdygdavo parduotuvės arba baro duryse; jie patardavo vienas kitam slėpti degtukus arba užgesinti cigaretes, nes pasirodydavo Šiukšlius. Visi šie balsai susimaišydavo ir tapdavo fantomais, bet neįmanoma buvo nekreipti dėmesio į akmenis, kai jie švilpdami išlėkdavo iš tamsių alėjų nasrų arba iš kitos gatvės pusės. Kartą kažkas švystelėjo į jį pusiau nugertą alaus skardinę iš pravažiuojančios mašinos, skardinė pataikė jam į kaktą, ir dėl to jis pargriuvo ant šaligatvio.

Toks buvo jo gyvenimas: balsai, netikėtai lekiantys akmenys, mašinų plovyklos salonas. Per savo pietų pertraukas jis sėdėdavo toje pat vietoje, kurioje sėdėjo ir šiandien, čiaumojo motinos suteptą sumuštinį, žvelgė į milžiniškas kuro talpas tolumoje ir galvodavo, kaip visa tai turėtų atrodyti.

Toks buvo jo gyvenimas, kol vieną naktį jis pasijuto metodistų bažnyčios pastate laistąs benziną iš penkių galonų indo — jis apmirė ir pamanė: „ Tai siaubinga, ko gero, netgi blogiau, tai KVAILA, jie supras, kas tai padarė, supras, net jeigu kas nors kitas tai padarys, ir „tave izoliuos — jis galvojo tai alsuodamas benzino garais, kol lekiojo ir sukosi jo galvoje balsai kaip į spąstus pakliuvę šikšnosparniai. Paskui pamažu jo veidą nuskaidrino šypsena, jis apvertė kanistrą ir nuskuodė tiesiog į centrą, laistydamas viską benzinu nuo pat įėjimo iki altoriaus, tarsi į savo vestuves vėluojantis vežikas, apimtas tokio geismo, jog ėmė taškyti karštą skystį, skirtą greičiausiai vestuviniam guoliui.

Paskui, bėgte sugrįžęs į vestibiulį, iš krūtinės kišenėlės išsitraukė vienintelį degtuką, čirkštelėjo juo į džinsų užtrauktuką, metė jį ant šūsnies bažnytinių himnų rinkinių — taiklus pataikymas! — ir kitą dieną pro rusenančius metodistų bažnyčios nuodėgulius jau važiavo į nepilnamečių auklėjamąjį centrą Šiaurės Indianoje.

Važiuodamas matė ir Karlą Jatsą, atsirėmusį į gatvės žibintą, dantyse įsikandusį cigaretę, šaukiantį savo palydintį žodį, epitafiją, savo sveikinimą ir atsisveikinimą: „Ei, Šiukšle, kodėl tu padegei bažnyčią? Geriau būtum supleškinęs MOKYKLĄ!“

Kai Donaldas pateko į nepilnamečių koloniją, jam buvo septyniolika, o kai sukako aštuoniolika, jį persiuntė į valstybinį kalėjimą. Kiek laiko jis ten išsėdėjo? Kas žino? Tik jau ne Šiukšlius, tai jau tikrai. Kalėjime visiems buvo nė motais, kad jis padegė metodistų bažnyčią. Ten buvo daug žmonių, kurie buvo įvykdę žymiai sunkesnius nusikaltimus. Nužudymai. Išprievartavimai. Ginkluoti užpuolimai. Kai kurie kameros bendrai norėjo jam kažką padaryti, kiti geidė, kad jis jiems kažką padarytų. Donas neprieštaravo. Tai vykdavo po to, kai užgesindavo šviesą. Vienas plikas vyriškis pasakė, kad jį myli, — aš myliu tave, Donaldai, — ir tai buvo, be abejonės, žymiai geriau, nei išsisukinėti nuo vaikigalių akmenų. Kartais jam atrodė, kad pasiliks čia amžiams. Bet retsykiais naktimis jis svajojo apie „CHEERY OIL“, ir jo mintyse visuomet skambėjo griaustinį primenantis sprogimas, kuriam iš paskos sektų du kiti, garsas buvo BACH!.. BACH! BACH! Milžiniškas sprogimas griausmingai perskrodžia ryškią dieną, kaip plaktuko smūgiai perskrodžia ploną varinę plokštę. Ir visas miestas mes savo darbus ir ims žiūrėti į šiaurę, Gėrio kryptimi, ton vieton, kur trys rezervuarai kyla į dangų, tarsi didžiuliai, nudažyti balta spalva cinkuoti kibirai. Karlas Jatsas, mėginantis parduoti dvejų metų senumo „Plymutą“ jaunai porai su mažu vaiku, nutils ties puse žodžio ir pasižiūrės. Pamiršę savo alų ir šokoladinius ledus, iš knaipių išgrius dykinėtojai. Kavinėje jo motina sustings prie kasos automato. Naujokėlis iš salono „Plauname automobilius iki blizgesio“ pasitrauks nuo žibintų, kuriuos kruopščiai šveitė, ir pažvelgs į šiaurę, kai šis kurtinantis grėsmingas garsas triuškinančiai nutrauks slegiančią dienos rutiną: BACH-CH! Štai apie ką jis svajojo.