Stephen King - Dvikova

— Mama? — suabejojęs paklausė balsas. Paskui įsiviešpatavo tyla.

Loidas ėmė kūkčioti. Jis verkė šluostydamasis ašaras kumščiu kaip mažas vaikas. Jis norėjo suvalgyti sumuštinį su mėsa, norėjo pasikalbėti su advokatu, norėjo ištrūkti iš čia.

Pagaliau atsigulė ant gulto ir viena ranka prisidengęs akis kita ėmė masturbuotis. Tai migdė ne blogiau už tabletes.

*

Kai Loidas prabudo vėl, jau buvo penkta valanda vakaro. Sustiprintos apsaugos pusėje tvyrojo kapų tyla. Išsekintas Loidas pakilo nuo gulto, kuris dabar kaip girtas linko ton pusėn, kur trūko vienos atramos. Jis pakėlė koją, iš anksto nusiteikė išgirsti šūksnį „Mama!“ ir pradėjo daužyti per grotas, kaip didelėje fermoje muša į keptuvę virėjas, kviesdamas darbininkus vakarieniauti. Vakarienė. Štai ir atsirado žodis, argi gali už jį būti kas nors geriau? Bifšteksas su krauju, keptos bulvės ir aštrus padažas, žali žirneliai ir pienas su šokoladiniu sirupu „Herši“. O desertui didelis senovinis dubuo braškinių ledų. Ne, niekuomet neatsiras toks žodis, kursai prilygtų „ vakarienei“.

— Ei, ar yra kas nors? — trūkčiojančiu balsu išrėkė Loidas.

Tyla. Niekas net „ Mama!“ neklyktelėjo. Dabar Loidas tai išgirstų su malonumu. Bepročio kompanija vis dėlto geriau negu lavono kompanija. Loidas paleido iš rankų koją. Nuslinko iki gulto, atvertė čiužinį ir atliko reviziją. Dar du gabalėliai duonos ir dvi saujos datulių, pusė kotleto, gabalėlis rūkytos dešros. Jis padalijo gabalėlį dešros į dvi dalis ir didesnę suvalgė, bet nuo to jam tik dar labiau sukilo apetitas.

— Nieko daugiau, — sušnabždėjo jis ir suvalgė likusią dalį kartu su odele, burnodamas save visais pasaulio keiksmažodžiais. Jam teks mirti čia lygiai taip pat, kaip nudvėsė triušis savo narvelyje, kaip savajame narve mirė Traskas.

Traskas.

Loidas mąstydamas ilgai apžiūrinėjo Trasko kamerą, stebėdamas kovinį musių būrių persidislokavimą. Kaip tik ant Trasko veido įsikūrė kiaurą parą veikiantis tarptautinis musių oro uostas. Po ilgų apmąstymų Loidas paėmė koją, priėjo prie grotų ir įkišo ranką pro virbus. Jis tikėjosi, kad pasistiebęs ant pirštų galiukų gulto koja galės pasiekti žiurkę ir pastūmėti ją arčiau savo kameros.

Paslinkęs grobį pakankamai arti, Loidas atsiklaupė ant kelių ir įsistūmė žiurkę savo kameron. Jis pakėlė ją už uodegos ir ilgai stebėjo, kaip toji linguoja jam prieš akis. Paskui įkišo ją po čiužiniu, kur negalėjo pasiekti musės, naujas atsargas atskirdamas nuo kitų maisto produktų. Nemirksėdamas ilgai dėbsojo į negyvą žiurkę, po to nuleido čiužinį, kuris geraširdiškai paslėpė šią bjaurastį nuo jo akių.

— Tik blogiausiu atveju, — pakuždom pranešė toliai Loidas Henreidas. — Tik pačiu blogiausiu atveju.

Paskui susirangė kitoje gulto pusėje, prispaudė prie smakro kojas ir šitaip sustingo.

33 skyrius

Kai užgeso šviesa, laikrodis virš šerifo kabineto durų rodė be dvidešimt dviejų minučių devynias.

Nikas Androsas skaitė knygą, paimtą nuo lentynos vaistinėje; tai buvo gotikinis romanas apie guvernantę; ji būgštavo, kad nuošalus dvaras, kuriame turėjo auklėti gražų šeimininko sūnų, yra vaiduoklių priegloba. Neperskaitęs nė pusės, Nikas jau suprato, jog tariamas vaiduoklis buvo simpatiško šeimininko žmona, tūnanti kažkur ant aukšto, kadangi ji buvo pamišusi.

Kai netikėtai užgeso šviesa, jo krūtinėje kažin kas smilktelėjo, ir iš jo sąmonės gelmių, kur slypėjo visi jo košmarai, medžiojantys jį dabar jau kiekvieną naktį, atsklido kuždesys: „ Jis ateina pas tave... Jis jau visiškai arti nakties platybėse... slapstydamasis pakelėse netoli plento... Tamsos žmogus... “ Knyga iškrito iš Niko rankų, ir jis suskubo išeiti lauk. Paskutiniai dienos gaisai dar nebuvo išblukę iš dangaus, bet horizonte tebesmilko siaura saulėlydžio juostelė. Gatvėje neužsidegė nė vienas žibintas. Iškaba virš vaistinės, paprastai švietusi kiaurą parą, irgi užgeso.

Šerifo sandėliuke jis matė žvakes, visą jų dėžę, bet mintis apie jas Niką ne itin nuramino. Patsai faktas, kad užgeso šviesa, išmušė Niką iš pusiausvyros, ir dabar jis stovėjo įsmeigęs žvilgsnį į nykstantį saulėlydį, tylomis maldaudamas šviesos nepalikti jo vieno šiose tamsiose kapinėse.

Bet šviesa pasitraukė. Nikas jau nebegalėjo savęs apgaudinėti ir viltis, kad danguje po devintos valandos liks bent šiek tiek šviesos, tad sugrįžo į nuovadą, apgraibomis nusigavo iki kabineto ir ėmė ieškoti žvakių. Ant vienos iš lentynų jis jau apčiuopė reikalingą dėžutę, kai už jo griausmingai atsilapojo durys, ir į kambarį įvirto Rėjus Butas — pajuodusiu, ištinusiu veidu, o ant jo piršto vis taip pat tebeblyksėjo koledžo žiedas. Nuo tos pat birželio dvidešimt antrosios nakties jis slapstėsi miške netoli miesto, taigi jau buvo praėjusi visa savaitė. Dvidešimt ketvirtosios rytą jis pajuto pirmuosius ligos požymius, ir galų gale šį dvidešimt devintosios vakarą alkis ir baimė atvijo jį į miestą, kur neberado nieko, išskyrus šį išgamą kurčnebylį, dėl kurio jis pirmiausiai ir atsidūrė tokioje padėtyje. Kurčius ėjo miesto aikšte taip pat išdidžiai kaip Džonas, tebūnie jis prakeiktas, žengė su šerifo pistoletu prie diržo taip, tarsi jis valdytų šį miestelį, kuriame Rėjus pragyveno visą savo gyvenimą. Rėjus įtarė, kad numirs nuo to paties, kas nusinešė visų likusiųjų gyvybes, bet prieš tai jis įrodys šitam kurčiam kojotui, jog jis, Rėjus, ne koks nors mėšlo gabalas ir kad čia, šiame miestelyje, užklydėliui niekas nepriklauso.

Nikas stovėjo nusisukęs į jį nugara, neįtardamas, kad jis jau ne vienas Beikerio kabinete, kol kažkieno rankos mirtinais gniaužtais sugriebė jo kaklą. Ką tik nuo lentynos nuimta dėžutė iškrito jam iš rankų, žvakės lūžinėdamos nusirito per grindis. Jau buvo pusiau uždusintas, kai praėjo pirmasis baimės priepuolis ir jis ūmai įsitikino, kad tamsusis draugužis iš pragaro gelmių jį persekiojo tol, kol pasinaudodamas užgesusia šviesa ilgomis žnyplėmis įsikibo jam į kaklą.

Paskui mėšlungiškai, instinktyviai Nikas nusitvėrė jį smaugiančių rankų ir pamėgino jas atgniaužti. Dešinę ausį svilino karštas alsavimas, sukurdamas vėjo tunelį, kurį jis galėjo justi, bet ne girdėti. Prieš rankoms vėl suveržiant jo kaklą, Nikas suspėjo įkvėpti. Abu siūbavo tamsoje nelyg vaiduokliški šokėjai. Rėjus Butas jautė, kaip kovojant su šiuo kupliu vaikinuku nyksta jo jėgos. Jo galvoje ūžė. Jeigu nebylio skubiai nepribaigs, nepribaigs jo niekuomet. Jis iš visų jėgų, kiek tik jų buvo likę rankose, suspaudė Niko kaklą.

Nikas pajuto, kaip jam iš po kojų slysta žemė. Skausmas gerklėje, pradžioje toks aštrus, dabar nublanko ir pasitraukė — tapo kone malonus. Jis visomis jėgomis užmynė kulnimi Rėjaus batą, vienu metu perkeldamas savo kūno svorį atgalios į milžinišką priešininką. Butui teko žingtelti atatupstam. Viena koja jis primynė žvakę, toji slystelėjo, ir Rėjus tėškėsi ant grindų, drauge nusitempdamas ir Niką, kuris parvirto ant jo iš viršaus. Pagaliau Rėjaus rankos kiek atsileido. Nikas, burna gaudydamas orą, nusirito šalin. Viskas atrodė atitolę ir nublankę, išskyrus skausmą gerklėje, kuris lėtai tvinksėdamas grįžo atgalios. Ant gomurio liežuviu pajuto kraujo prieskonį.

Didelis susikūprinęs užpuoliko šešėlis — kad ir kas tai būtų — stojo ant kojų. Nikas prisiminė ginklą ir pamėgino jį apčiuopti. „Koltas“ buvo savo vietoje, bet niekaip nepavyko jo ištraukti, jis kažkodėl užstrigo dėkle. Paklaikęs iš panikos, Nikas visomis jėgomis jį truktelėjo. Ir „Koltas“ iššovė. Kulka, nuslydusi jo koja, įsmigo į grindis.