Stephen King - Dvikova

32 skyrius

Kažkas paliko atviras duris tarp sustiprintos apsaugos korpuso ir likusių kalėjimo kamerų; daugybė metalinių durų pavertė koridorių natūraliu garso laidininku ir taip kurtinančiai sustiprino visą rytą nesiliaujančius stūgsmus bei dejones, kad Loidas Henreidas, apimtas visiškai natūralios baimės, per pertraukėles tarp riksmų ėmė suprasti einąs iš proto.

— Mama! — pasigirdo kimus, aido atliepiamas klyksmas. — Ma-a-ma-a!

Loidas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant savo kameros grindų. Abi jo plaštakos buvo lipnios nuo kraujo, tarytumei aptemptos raudonomis pirštinėmis. Mėlyni medvilniniai šortai — kalinių uniforma — irgi buvo išteplioti krauju. Tai vyko birželio 29 dieną, dešimtą valandą ryto. O apie septintą jis pastebėjo, kad priekinė dešinė jo gulto koja šiek tiek juda, ir štai nuo to laiko jis stengiasi atsukti varžtus, kuriais ji pritvirtinta prie grindų ir gulto tinklo. Vienintelis jo instrumentas buvo pirštai, bet jam iš tiesų pavyko išsukti penkis varžtus iš šešeto. Todėl jo pirštai dabar priminė akytą žalią mėsainį. Šeštasis varžtas laikėsi velniškai tvirtai, bet Loidas vis dėlto manė, kad jam pavyks susidoroti ir su pastaruoju. Be to, jis stengėsi negalvoti. Vienintelis būdas apmaldyti panišką baimę buvo nieko negalvoti.

— Ma-a-ma-a...

Taškydamas kraują nuo suraižytų, skausmu pulsuojančių pirštų, Loidas pašoko ant kojų ir sugriebęs už durų grotų išsprogusiomis akimis įsispitrijo į koridoriaus tuštumą, stengdamasis bent ką nors ten įžiūrėti.

— Užsičiaupk, gaidy tu prakeiktas! — sukriokė jis. — Užsičiaupk, tu varai mane iš proto!

Įsivyravo ilga pauzė. Loidas gardžiavosi tyla taip, tarsi būtų ragavęs karštą „Makdonaldo“ mėsainį. Tyla — auksas. Šią frazę jis visuomet laikė kvaila, bet dabar suprato tikrą priežodžio prasmę.

— Ma-a-ma-a-a-a!.. — vėl sustūgo balsas, kildamas plienine koridoriaus gerkle, niūrus ir liūdnas kaip švyturio sirena.

— Jėzau, — sumurmėjo Loidas. — Viešpatie švenčiausias. UŽSIČIAUPK! UŽSIČIAUPK! UŽSIČIAUPK, SUKRUŠTAS DURNIAU!

— M-A-A-A-M-A-A-A...

Loidas sugrįžo prie gulto kojos ir vėl įnirtingai puolė ją, apgailestaudamas, kad kameroje nėra nieko, kuo galima būtų pasinaudoti kaip svertu, bandydamas nekreipti dėmesio į pirštuose pulsuojantį skausmą ir visą jo esybę užpildžiusią paniką. Jis pamėgino prisiminti, kada paskutinį kartą matėsi su savo advokatu — panašūs dalykai Loido galvoje labai greitai apsitraukdavo ūku, praėjusių įvykių chronologija joje laikėsi kaip vanduo siete. Prieš tris dienas. Taip. Rytojaus dieną po to, kai tas suknistas Matersas smogė jam per kiaušus. Du prižiūrėtojai vėl nuvedė jį į tardymų kambarį, Šoklis vėl stovėjo prie durų ir jį pasitiko: „ O štai ir mūsų išmintingasis mižnius, tai bent! Gal nori dar ką nors pašmaikštaut?“ O paskui Šoklis pravėrė burną, ir nusičiaudėjo tiesiai Loidui į veidą, aptėkšdamas jį tirštais skrepliais. „Štai tau kelios bacilos, šūdžiau. Jau visi gavo savo porciją nuo pirmo aukšto prižiūrėtojo, o aš esu įsitikinęs, kad mes turime dalytis savo turtais. Amerikoje netgi toks niekšas kaip tu turi teisę pasičiupti slogą Po to Loidą įvedė vidun. Atrodė, Devinsas stengiasi nuslėpti gerą žinią, kad pagarsinus ji netaptų bloga. Teisėją, turėjusį nagrinėti Loido bylą, paguldė į patalą gripas. Du kiti teisėjai irgi susirgo — ar gripu, kuris aplink siaučia, ar dar kažkuo kitu, taigi likusieji atsarginiai buvo iki ausų apsivertę darbu. Todėl, ko gero, jiems pavyks pasiekti, kad byla būtų atidėta. „Pastuksenk į medį“, — juokdamasis tarė advokatas. „Kada mes žinosime iš tikrųjų?“ — paklausė Loidas. „Greičiausiai iki paskutinės minutės viskas bus laikoma paslaptyje, — atsakė Devinsas. — Aš tau pranešiu, gali nesijaudinti“. Tačiau nuo to laiko Loidas daugiau jo nebematė, ir dabar, atstatinėdamas mintyse įvykių eigą, prisiminė, kad ir patsai advokatas slogavo ir...

— O-o-o-o, Jė-ė-ė-zau!

Loidas apžiojo dantimis dešinės rankos pirštus ir pajuto kraujo prieskonį. Bet šitas prakeiktas varžtas vis dėlto šiek tiek atsilaisvino, o tai reiškė, kad jis tikrai jį įveiks. Netgi besišaukiantis motinos kažkur iš koridoriaus galo daugiau jo neerzino... bent jau ne taip smarkiai. Jis įveiks šį varžtą. Po tojam beliks tiktai laukti. Loidas sėdėjo linguodamas, šiltu alsavimu maldydamas pirštus ir leisdamas jiems pailsėti. Kai skausmas šiek tiek apmalšo, jis ėmė draskyti nuo savo šortų medžiagos juosteles ir tvarstyti jomis pirštus.

— Mama?

— Aš žinau, ką tu gali padaryti su savo motina, — sumurmėjo Loidas.

Aną naktį, kai jis paskutinį kartą kalbėjosi su Devinsu, prižiūrėtojai ėmė šalinti iš kamerų sergančius kalinius, išvilkdami juos be jokių ceremonijų — juk išnešinėjo tuos, kurie buvo pasiligoję kaip reikiant. Kalinys kameroje Loidui iš dešinės, Traskas, atkreipė dėmesį, kad serga ir daugelis prižiūrėtojų.

— Greičiausiai mes galėsime tuo kaip nors pasinaudoti, — tarė Traskas.

— Kaip? — paklausė Loidas.

— Nežinau, — atsakė Traskas. Jis buvo liesas, ištemptu kaip kurto snukis veidu. Jį laikė sustiprinto režimo korpuse, laukiant teismo už ginkluotą apiplėšimą su nužudymu. — Atidėjimas arba dar kas nors. Nežinau.

Po Trasko čiužiniu buvo paslėptos šešios cigaretės su marihuana, keturias jis atidavė vienam prižiūrėtojui, atrodančiam ganėtinai sveikai, kad jiems papasakotų, kas gi aplinkui dedasi. Anot jo, minios žmonių palieka Fyniksą. Labai daug sergančių, žmonės krenta kaip musės. Vyriausybė greitu laiku žada priešgripinę vakciną, tačiau šiomis pasakėlėmis beveik niekas netiki. Daugelis Kalifornijos radijo stočių perduoda siaubingus pranešimus apie sušaudymus be teismo ir tyrimo, apie kariuomenės užkardas, apie vietinius žaliūkus su automatais per petį, kurie grobia miestus, ir apie tai, kad žmonės miršta dešimtimis tūkstančių. Kaip pastebėjo prižiūrėtojas, jis nenustebtų, jei paaiškėtų, kad tai padarė koks nors vandenį užnuodijęs ilgaplaukis fanatikas. Prižiūrėtojas taip pat pareiškė, kad jis pats jaučiasi esąs visiškai sveikas, bet vos tik baigsis jo pamaina, ketina pasipustyti padus. Jis girdėjo, kad iki rytojaus ryto kariškiai rengiasi užblokuoti 17-ąjį, 10-ąjį, 80-ąjį plentus, taigi jis paims žmoną su vaiku, prisikraus kuo daugiau maisto produktų, ir kol visa tai nesibaigs, jie pagyvens kalnuose. Kalnuose jis turįs namelį, pasakė prižiūrėtojas, ir jeigu kas nors pamėgins prisiartinti prie jo arčiau nei per trisdešimt jardų, jis peršausiąs tokiam drąsuoliui galvą.

Kitą rytą Traskas suslogavo, jam pakilo temperatūra. Jis sapaliojo visokius niekus ir buvo apimtas panikos, prisiminė Loidas, čiulpsėdamas pirštus. Traskas šaukėsi kiekvieno pro šalį praeinančio prižiūrėtojo, maldaudamas paimti jį iš čia, kol jis visiškai neįsisirgo. Bet tie net jo pusėn nežiūrėjo, ir apskritai nekreipė dėmesio į kalinius, dabar primenančius alkanus liūtus zoologijos sode. Būtent tuomet Loidas pirmą sykį pajuto baimę. Paprastai čia būdavo ne mažiau kaip dvidešimt prižiūrėtojų, tai kodėl gi dabar priešingoje pusėje jis tematė keturis ar penkis?

Tądien, dvidešimt septintąją, Loidas ėmė valgyti tik greitai gendantį maistą, kurį jam įkišdavo pro grotas, o visą likusį slėpė po čiužiniu.

Vakar Traskas netikėtai ėmė konvulsiškai blaškytis. Veidas pajuodavo kaip pikų tūzas, ir jis numirė. Loidas apgailestaudamas žvelgė į nebaigtus valgyti Trasko pusryčius, bet jis neturėjo nė menkiausios galimybės juos pasiekti. Vakar dieną aukšte vis dėlto dar buvo keletas prižiūrėtojų. Bet jie jau nieko į izoliatorių nenešė, netgi labai ligotų. Ko gero, ten apačioje, izoliatoriuje, žmonės irgi mirė, todėl sargyba nusprendė tuščiai neeikvoti savo pastangų. Niekas neatėjo paimti ir Trasko kūno.