Stephen King - Dvikova

Ko gero, dabar jis galės būti paprasčiausias Donas Elbertas, o ne Šiukšlius, lygiai taip pat, kaip dabar Karlas Jatsas buvo tiesiog Karlas Jatsas, „Kraisler Plymut“ kompanijos oficialus dileris jų miestelyje, pardavinėjantis automobilius. Tik šit Karlas Jatsas išėjo, visi išėjo, ir, ko gero, dabar jam pernelyg vėlu būti dar kuo nors.

*

Jis jau nebesėdėjo prie sienos su užrašu „Plauname automobilius iki blizgesio“, jis jau buvo už mylios į šiaurės vakarus nuo miesto, kilo 130-uoju plentu, ir Pautanvilis driekėsi apačioje kaip vaikiško stalo žaidimo maketas. Cisternos dabar jau buvo už pusmylės, vienoje rankoje jis nešėsi krepšį su instrumentais, o kitoje spaudė penkių galonų dujų balioną.

O, tai buvo siaubinga, bet...

*

Taigi, kai Vendelą Elbertą palaidojo, Selė Elbert susirado darbą Pautanvilio kavinėje, ir kaip tik tuomet, pirmoje ar antroje klasėje, jo vienintelis išlikęs viščiukas Donaldas Mervinas Elbertas ėmė deginti šiukšliadėžes ir po to skuosti šalin kaip eibių prikrėtęs šunytis.

— Atsisukite, mergaitės, Šiukšlius eina, jis padegs jūsų sukneles!

— Kvailys! Liurbis!

Tik tuomet, kai jis jau mokėsi trečioje klasėje, suaugusieji sužinojo, kas visa tai iškrečia, ir tuomet atsirado žmogus, tapęs jo patėviu. Dono suvokimu, būtent jis nužudė jo tėvą prie metodistų bažnyčios.

— Ei, Karlai, atspėk mįslę: kaip tavo tėvas gali nužudyti tavo tėvą?

— Nežinau. Kaip, Pitai?

— Aš irgi nežinau, o štai Šiukšlius žino gerai!

— Chi, chi, chi! Cha, cha, cha!

*

Dabar jis stypsojo priešais skalda nubarstytą įvažiuojamąjį keliuką, pečius maudė nuo krepšio su instrumentais ir dujų baliono svorio. Ant vartų perskaitė užrašą: „CHEERY PETROLEUM COMPANY, INC. VISI LANKYTOJAI PRIVALO UŽSIREGISTRUOTI KONTOROJE! AČIŪ!“

Aikštelėje stovėjo keletas automobilių. Daugelis nuleistomis padangomis. Eidamas keliuku, Šiukšlius prasmuko pro pravirus vartus. Jo pamišusių mėlynų akių žvilgsnis užkliuvo už įvijų metalinių laiptų, iki pat viršaus juosiančių artimiausią rezervuarą. Laiptų apačioje kabojo kelią užtverianti grandinė, prie jos buvo pritvirtinta dar viena lentelė: „ĮEITI DRAUDŽIAMA! SIURBLINĖ UŽDARYTA!“ Jis peržengė grandinę ir ėmė kilti pakopomis.

*

Tai buvo neteisinga, kad jo motina ištekėjo už šerifo Grilio. Kai Donaldas mokėsi ketvirtoje klasėje, jis pradėjo deginti pašto dėžutes, kaip tik tais metais jis ir sudegino senutės misis Sempl pensijos čekį, ir dėl to jį sučiupo. Selė Elbert-Gril puolė isterijon, kai naujasis jos vyras pasiūlė išsiųsti berniuką į tą įstaigą Tere Hote („Tu laikai jį pamišėliu! Kaip dešimtmetis berniukas gali būti pamišęs? Aš manau, tu paprasčiausiai nori atsikratyti juo!“) Griliui beliko viena išeitis: paimti berniuką už rankos ir jį prižiūrėti — juk nevalia išsiųsti dešimtmetį berniūkštį pataisos kolonijon, jeigu nenori, kad jis išeitų iš jos kaip paskutinis galvažudys. Bent jau iki to laiko, kol nepageidauji išsiskirti su jo motina.

*

Vis aukštyn ir aukštyn laiptais. Jo batai tyliai caksėdami lietė metalines pakopas. Balsai liko apačioje, ir niekas taip aukštai negalėjo švystelėti akmens; mašinos automobilių parkavimo aikštelėje pavirto žaislinėmis. Čia skambėjo tik vėjo balsas, jis tyliai jam apie kažką kuždėjo, vaitojo ir sūkuriavo; tik šis balsas ir dar paukščių čiulbėjimas tolumoj. Apačioje — neaprėpiamos platumos, medžiai ir laukai, sodriai žali, tik vos ne vos apsitraukę melsva ryto miglele. Dabar jis laimingai šypsojosi, kildamas vis aukštyn ir aukštyn, ratas po rato geležiniais sraigtiniais laiptais.

Kai pagaliau jam pavyko užkopti iki plokščio apvalaus cisternos stogelio, atrodė, jog atsidūrė po pačiu pasaulio stogu, ir jeigu pakiltų dar trupučiuką aukštėliau, galėtų nugramdyti nuo dangaus mėlynus dažus. Jis pasidėjo dujų balioną ir krepšį su instrumentais prie kojų ir paprasčiausiai dairėsi aplink. lš čia matėsi netgi Gėris, kadangi dūmų, kurie paprastai kyla iš fabrikų kaminų ir trukdo stebėti, dabar nebuvo, ir oras viršuje buvo toks pat švarus kaip ir apačioje. Čikaga atrodė kaip vasaros ūku apgaubta svajonė, o toli šiaurėje spindėjo žydra blizganti juosta, kuri galėjo būti arba Mičigano ežeras, arba vaizduotės žaismas. Oras dvelkė švelniu paauksintu aromatu, žadindamas mintis apie puikius šeimyninius pusryčius šviesioje ir erdvioje virtuvėje. Labai greitai įsiplieks diena.

Palikęs prie kojų dujų balioną, jis atsidarė krepšį su instrumentais ir pradėjo krapštinėti siurblį. Techniką išmanė intuityviai; jis susidorodavo su ja taip pat, kaip kai kurie mokyti idiotai geba mintyse dauginti ir dalyti septynženklius skaičius. Tai anaiptol nebuvo pažinimo ar mąstymo procesas; tiesiog jo žvilgsnis klajojo po siurblio įrenginį, o paskui vis greičiau ir tiksliau ėmė judėti rankos.

*

— Ei Šiukšle, kodėl tu norėjai padegti bažnyčią? Kodėl gi tau nepadegus MOKYKLOS?

Kai jis mokėsi penktoje klasėje, sukėlė gaisrą apleisto namo svetainėje kaimyniniame Sedlio miestelyje. Namas sudegė iki pamatų. Patėvis, šerifas Grilis, patupdė jį į areštinės kamerą, kadangi Donaldą sumušė vaikigalių šutvė, o dabar jau ir suaugusieji troško keršto („Paklausyk, jeigu ne lietus, per tavo pusprotį padegėją galėjo supleškėti pusė miesto!“) Grilis žmonai pasakė, kad Donaldą būtina nuvežti į tą vietą Tere Hote ir gerai ištirti. Selė atkirto, kad jeigu jis išdrįs šitaip su jos vaikeliu, vieninteliu viščiuku, pasielgti, jinai vyrą paliksianti, bet Grilis veikė ryžtingai ir gavo teisėjų pasirašytą siuntimą, taigi Šiukšlius kuriam laikui Pautanvilį paliko, ištisiems dvejiems metams, ir jo motina su šerifu išsiskyrė, o dar vėliau tais pačiais metais rinkėjai šerifą perrinko nauju, ir Grilis galų gale išvyko į Gerį ir ėmė ten dirbti prie autostrados. Selė kiekvieną savaitę važiuodavo lankyti Šiukšlių ir visuomet verkdavo.

*

Šiukšlius sušnabždėjo: „A, štai kur tu, kalės vaike“, — ir baugščiai apsidairė, norėdamas įsitikinti, ar niekas negirdėjo, kaip jis keikiasi. Be abejo, negirdėjo niekas, kadangi jis buvo pačiame milžiniškos kuro cisternos viršuje. Net jeigu jis būtų buvęs apačioje, vis tiek nebeliko nieko, kas galėtų jį išgirsti. Nebent tiktai šmėklos. Ar virš jo galvos baltas apskritas debesis.

Pagaliau iš siurbiamojo įrenginio raizgalynės jis išlaisvino didelį vamzdį; jis buvo daugiau kaip dviejų pėdų ilgio, galas baigėsi sriegiu, kad prie jo galima būtų prisukti movą. Vamzdis buvo skirtas išsiurbti arba pripildyti talpą, bet cisterna buvo iki viršaus pripildyta gazolino; šiek tiek skysčio, maždaug apie pinta, netgi išsiliejo lauk, ant apdulkėjusio rezervuaro palikdamas blizgančias vageles. Šiukšlius, vienoje rankoje spausdamas veržlių raktą, kitoje plaktuką, pasitraukė į šalį; jo akys žėrėjo. Paleido iš rankos plaktuką, tasai atsimušęs į geležį suskambo.

Savo atsinešto kuro jam jau nebereikėjo. Jis pakėlė balioną, šūktelėjo: „Šalin, bomba!“ — ir švystelėjo jį žemyn. Su dideliu susidomėjimu stebėjo krintančio cilindro atliekamus piruetus. Pusiaukelėje balionas atsitrenkė į laiptus, rikošetu nuskriejo į šalį, o paskui vartaliodamasis, į visas puses taškydamas gintarinės spalvos skystį, kadangi nuo smūgio į laiptus nulėkė gaubtelis, galų gale pasiekė žemę.