Stephen King - Dvikova

Negalima namuose laikyti lavono. Ypač pačiame vasaros įkarštyje.

Ankstesnė apatija, naikindama minties ribas, ėmė veržtis atgalios. Siaubas pradėjo blankti, švelnėti. Franė vėl sutelkė dėmesį į šaldytuvo garsus... pagaliau jai pavyko išsivaduoti iš kibaus abejingumo voratinklio. Atsistojo, prisiartino prie kriauklės, paleido stiprią vandens srovę, paskui, pasisėmusi pilnas rieškutes, šliūsterėjo į veidą, atgaivindama ir šiek tiek atvėsindama odą.

Vėliau ji galės viską palikti savieigai, bet pradžioje reikia atlikti tai. Tai privalu padaryti. Ji paprasčiausiai negalėjo susitaikyti, kad jis gulėtų viršuje, kai birželis persisveria į liepą. Tai pernelyg ryškiai priminė į visų koledžų programas įtrauktą Folknerio apsakymą „Rožė Emilijai“. Miesto galvos nežinojo, kieno tas siaubingas kvapas, bet jis pamažu pranyko. Jis... jis...

— Ne! — garsiai riktelėjo Franė saule užlietoje virtuvėje ir pradėjo po ją blaškytis. Pirma jos mintis stabtelėjo ties miesto laidojimo biuru. Bet kas gi imsis... imsis...

— Liaukis atsitraukinėti! — tūžmingai sušuko virtuvės tuštumon. — Kas jį laidos?

Ir skambant jos pačios balsui, atsklido atsakymas. Juk tai visiškai aišku. Žinoma, kad ji. Kas gi dar? Ji.

*

Keturioliktą valandą trisdešimt minučių įvažiuojamajame keliuke išgirdo lygų, ramų variklio dūzgesį. Ji paguldė kastuvą ant duobės krašto — Franė kasė kapą sodelyje, tarp pomidorų ir salotų — ir šiek tiek išsigandusi atsisuko.

Pasirodė Jog tai naujutėlis tamsiai žalias „Kadilakas“, iš kurio lipo šešiolikmetis Haroldas Lauderis. Franė pajuto didėjantį susierzinimą. Jai nepatiko Haroldas; beje, ji nepažinojo nė vieno žmogaus, įskaitant ir velionę jo seserį Emę, kuris būtų šiltai apie Haroldą atsiliepęs. Nebent jo motina. Su pritrenkiančia ironija Franė pamanė, kad vienintelis Ogankvite išgyvenęs žmogus, be abejo, išskyrus ją pačią, pasirodė esąs iš tų, kurio ji iš tikrųjų nemėgo.

Ogankvito vidurinėje mokykloje Haroldas leido literatūrinį žurnalą ir rašė keistus apsakymus, kuriuose buvo pasakojama esamuoju laiku arba antruoju asmeniu, arba vienu ir kitu išsyk. „ Tu eini kažkokiu beprotišku koridoriumi, ir prasispraudi pro išlaužtas duris, ir žvelgi į žvaigždes...“ — štai Haroldo stiliaus pavyzdėlis.

„Jis bezda į kelnes, — sykį jai prasitarė Emė. — Na, argi tai ne siaubinga? Bezda, o paskui dėvi tas pačias apatines trumpikes, kol jos nesuragėja“.

Juodi Haroldo plaukai visuomet blizgėjo riebaluoti. Jis buvo ganėtinai aukštas, bet svėrė beveik du šimtus keturiasdešimt svarų. Avėjo kaubojiškais batais smailais galais, jo liemenį juosė odinis diržas, kurį Haroldas nuolat trūkčiojo, mat jo pilvas buvo gerokai didesnis už klubus, margi marškiniai kilojosi aplink jį kaip išpūsta burė. Franei buvo nusispjaut, kaip dažnai jis bezda į kelnes, kiek svarų sveria ir kieno manieras mėgdžioja. Bet kai į jį žiūrėjo, jautėsi nejaukiai ir šlykščiai, tarsi intuityviai nutuokė, jog kiekviena Haroldo galvoje užgimusi mintis yra padengta glitėsiais. Ji nemanė, kad netgi tokioje situacijoje Haroldas gali kelti kokį nors pavojų, bet greičiausiai jis bus toks pat nemalonus kaip visuomet arba dar bjauresnis.

Nepastebėjęs Franės, Haroldas kyštelėjo galvą į namus.

— Ar yra kas nors? — šūktelėjo, o paskui, persisvėręs pro „Kadilako“ langą, spustelėjo klaksoną. Šis garsas dar labiau suerzino Franę. Ji nebūtų pratarusi nė žodžio, jeigu Haroldas, jau pasirengęs sėsti mašinon, nebūtų pastebėjęs jos, sėdinčios ant duobės krašto. Akimirką Franė panoro nulįsti kuo giliau į sodą, priglusti prie žemės ir tūnoti tarp kriaušių bei serbentų krūmų tol, kol Haroldui įgrys jos ieškoti, ir jis pasišalins. „Liaukis, — įsakė ji sau, — liaukis nedelsiant. Kad ir kaip ten būtų, čia jis vienintelis gyvas sutvėrimas“.

— Čionais, Haroldai, — pašaukė ji.

Haroldas pašoko, jo tuklūs sėdmenys sudrebėjo ankštose kelnėse. Ko gero, jis viską darė iš inercijos, ne itin tikėdamasis ką nors surasti. Jis grįžtelėjo, ir Franė nuėjo į sodelio pakraštį, braukdama nuo kojų žemes, bjaurėdamasi mintimi, kad kažkas spoksos į ją, apsirengusią vien baltomis gimnastikos kelnaitėmis ir liemenuku. Kai prisiartino pasisveikinti, Haroldas taip ir įsisiurbė į ją žvilgsniu.

— Sveika, Frane, — jis džiugiai pasisveikino.

— Labas, Haroldai.

— Girdėjau, kad tau pavyko išvengti šios siaubingos ligos, todėl pirmiausiai čia ir sustojau. Aš surašinėju miestelio gyventojus, — jis nusišypsojo, apnuogindamas dantis, kurie gan miglotai suvokė, kas yra dantų šepetėlis.

— Apgailestauju, kad tai atsitiko Emei, Haroldai. O kaip tavo tėvas su motina?..

— Bijau, kad irgi... — atsakė Haroldas. Jis nuleido galvą, paskui kilstelėjo ją aukštyn, atmesdamas riebaluotas sruogas. — Bet gyvenimas tęsiasi, argi ne taip?

— Tikiuosi, kad taip, — niauriai patvirtino Franė. Jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie merginos krūtinės, ir Franė pasigailėjo, kad nedėvi bent jau sportinių marškinėlių.

— Kaip tau patinka mano automobilis?

— Juk jis misterio Breningeno? — Rojus Breningenas buvo vietinis prekybos nekilnojamuoju turtu agentas.

— Buvo, — abejingai atsakė Haroldas. — Aš visuomet maniau, kad mūsų nuolatinio deficito dienomis bet kurį, važinėjantį tokia milžiniška pabaisa, būtina pakarti ant pirmo pasitaikiusio kelio ženklo, bet viskas taip pasikeitė. Žmonių sumažėjimas reiškia benzino padaugėjimą. — („Benzino , — nustebusi pamanė Franė, — jis iš tiesų pasakė benzino“). — Padaugėjimą visa ko, — užbaigė Haroldas. Jo žvilgsnis šoktelėjo ant Franės bambos, grįžo prie veido, nusileido prie jos kelnaičių ir vėl sustojo ant veido. Jo šypsena vienu metu buvo ir linksma, ir prislėgta.

— Haroldai, tikiuosi, tu man atleisi...

— Bet kuo gi tu gali dabar užsiimti, mano vaikuti?

Nerealumo pojūtis vėl buvo besugrįžtąs, ir Franė staiga pamanė, kiekgi gali pakelti žmogaus protas, iki sprogs tarsi oro balionėlis? Mano tėvai mirę, bet aš tai pakėliau. Šalyje, o galbūt ir visame pasaulyje, paplito kažkokia kraupi liga, bet aš ir tai atlaikiau. Dabar aš kasu duobę tarp pomidorų ir salotų, kur mano tėvas viso labo prieš savaitę ravėjo daržą, ir kai duobė bus pakankamai gili, ketinu jį ten paguldyti — aš manau, kad sugebėsiu ir tai išgyventi. Bet iškęsti Rojaus Breningeno „Kadilaku“ važinėjantį Haroldą Lauderį, kuris ryja mane akimis ir vadina „mano vaikučiu“? Viešpatie, nežinau. Tiesiog galva neišneša.

— Haroldai, — tvardydamasi tarė ji. — Aš ne tavo vaikutis. Aš vyresnė už tave penkeriais metais. Todėl tiesiog fiziškai negaliu būti tavo vaikučiu.

— Bet juk tai tik toks posakis, — atsakė jis, šiek tiek prisimerkdamas nuo jos tvardomo įtūžio. — Tiek to, kam šitai? Ši duobė?

— Kapas. Mano tėvui.

— O-o-o, — prislopintu balsu tyliai nutęsė Haroldas.

— Prieš pabaigdama darbą, norėčiau nueiti į namus atsigerti vandens. O jeigu atvirai, Haroldai, tau geriau būtų kuo greičiau išvažiuoti. Aš labai susikrimtusi.

— Suprantu tave, — prislėgtu balsu pratarė jis. — Bet Frane... sode?

Ji jau žengė namų link, bet išgirdusi šiuos žodžius tūžmingai pasisuko į jį:

— O ką tu siūlai? Paguldyti jį į karstą ir nuvežti į kapines? Vardan Dievo, sakyk, kodėl? Jis mylėjo savo sodelį. Kad ir kaip ten būtų, kuo čia dėtas tu? Koks tavo reikalas?