Stephen King - Dvikova

Vėliau rodė (kada vėliau, ji negalėtų pasakyti), kaip į studiją įsiveržė daugiau vyrų ir ten prasidėjo susišaudymas, kuris buvo atliktas netgi tikroviškiau nei egzekucija. Ji matė, kaip pakirsti kulkų krenta žmonės, kaip iš peršautų arterijų kliokia kraujas. Prisiminė, jog tuomet dar pamanė, kad jie privalo ekrano apačioje parodyti užrašą, retsykiais įspėjantį tėvus nuvesti savo atžalas nuo ekranų arba perjungti kanalą. Franė taip pat prisiminė, kaip pamanė, jog iš WCSH derėtų atimti transliavimo teisę; tai išties buvo siaubingai kruvina laida.

Ji išjungė televizorių tuomet, kai kamera pakrypo aukštyn ir ėmė rodyti vien studijos prožektorius bei nuo lubų kybančias lempas. Franė prigulė ant lovos ir įsistebeilijo į savo nuosavas lubas. Kai kitą rytą pabudo, buvo bemaž įsitikinusi, jog visa tai jai prisisapnavo. Čia ir buvo visa esmė: atrodė, kad absoliučiai viskas pavirto naktiniu košmaru. Viskas prasidėjo motinos mirtimi; tėvo mirtis tik sustiprino tai, kas jau buvo. Kaip ir „Alisoje“ viskas ėjo keistyn ir keistyn.

Franė prisiminė kažkokį skubų miesto gyventojų susirinkimą, į kurį išsiruošė ir tėvas, nors tuomet jau smarkiai sirgo. Išgyvendama tarsi narkotinį apsvaigimą ir nerealaus pasaulio pojūtį, — tiesa, fiziškai jautėsi kaip visuomet, — Franė išėjo drauge su juo.

Miestelio susirinkimų salė buvo perpildyta, joje susitelkė dar daugiau žmonių, nei paprastai ateidavo į visuotinius susirinkimus vasario pabaigoje — kovo pradžioje. Daugelis čiaudėjo, kosėjo, duso. Visi buvo išsigandę ir pikti. Šnekučiavosi garsiai, užkimusiais balsais. Šokinėjo iš vietos. Gniaužė kumščius ir kratė pirštus. Daugelis — ir ne vien moterys — ašarojo.

Pagaliau buvo nuspręsta miestą uždaryti. Nieko neįsileisti. Jeigu kas nori išvykti, teišvyksta, bet privalo atminti, kad jau atgalios sugrįžti nebegalės. Į miestą ir iš miesto vedančius kelius užbarikaduoti automobiliais (po pusvalandį užsitęsusių šauksmų nusprendė šiam tikslui panaudoti municipaliteto nuosavybėje esančius sunkvežimius), o šiuos postus saugos apsiginklavę savanoriai. Norintys važiuoti 1-uoju plentu į pietus ar šiaurę, bus nukreipiami į Velsą, jeigu jiems reikia šiaurėn, arba į Jorką, jeigu jiems reikia į pietus, o ten galės įsukti į 95-ąjį plentą ir šitaip aplenkti Ogankvitą. Jeigu kas nors vis dėlto mėgins pervažiuoti per miestą, bus nušautas. „Mirtinai?“ — paklausė kažkuris. „Be abejo“, — atsakė išsyk keletas balsų.

Apie dvi dešimtys žmonių reikalavo, kad pasiligoję nedelsiant būtų pašalinti iš miesto. Tačiau juos netrukus nuramino, kadangi dvidešimt ketvirtosios vakare, kai vyko šis susirinkimas, beveik visi, kurie dar nesirgo supergripu, turėjo pasiligojusių artimų giminaičių arba bičiulių. Daugelis iš jų tikėjo naujienų pranešimais, neva labai greitai visi galės pasinaudoti vakcina. Ir kaip jie po to žiūrės vienas kitam į akis, prieštaravo nepritariantys, jeigu ši panika pasirodys melaginga, o jie persistengs, nelyginant šunis išguję savo artimuosius?

Vis dėlto priimtas sprendimas, kad pasišalintų pasiligoję vasarotojai.

Vasarotojai, didesnė jų dalis, niūriai pastebėjo, kad būtent už jų pinigus jau daugelį metų išlaikomos miesto mokyklos, remontuojami keliai, tvarkomi visuomeniniai pliažai, kadangi už kotedžų nuomą tenka mokėti milžiniškas sumas. O visas vietinių gyventojų gerbūvis nuo rugsėjo iki birželio vidurio palaikomas vasarą už aptarnavimą sukauptais doleriais. Jeigu su jais šitaip pasielgs, Ogankvito gyventojai gali neabejoti, kad jie, poilsiautojai, atgal niekuomet negrįš. Taigi vietiniai, idant pragyventų, vėl galės imtis žvejybos. Šitaip noras išvyti pasiligojusius vasarotojus buvo numalšintas ganėtinai logiškais argumentais.

Apie pusiaunaktį iškilo barikados, o auštant birželio dvidešimt penktosios dienos rytui netoli postų pašauta keletas žmonių. Daugelį tik sužeidė, bet tris ar keturis nukovė mirtinai. Iš esmės iš Bostono bėgantys, apimti baimės, panikos apakinti žmonės. Kai kurie pakankamai noriai suko Jorko pusėn, bet kiti buvo taip paklaikę, jog nenorėjo nieko suprasti ir veržėsi įsilaužtinai. Su pastaraisiais susidorodavo.

Tačiau tos dienos vakarop daugelis prie barikadų budėjusių vyrų ir patys smarkiai karščiuodami sirgo. Vienas kitas, panašiai kaip Fredis Delensis ir Kurtas Bjučempas, tiesiog krito be sąmonės, ir juos išveždavo į paskubom įrengtą lazaretą, kuriame jie ir mirdavo.

Vakar rytą Franės tėvas, protestavęs prieš barikadų idėją, atgulė lovon, o Franė liko jį slaugyti. Jis atsisakė keliauti į lazaretą. Jeigu jau jam skirta mirti, pasakė Franei, norėtų sulaukti paskutiniosios namuose, padoriai ir ramiai.

Apie dienos vidurį srautas judančių Ogankvito link išseko. Gasas Dinsmoras, visuomeninio pliažo autoaikštelės sargas, pranešė, kad plente susikaupė tiek automobilių su negyvėliais, jog netgi įstengiantis vairuoti nesugebės pajudėti šioje šiurpioje metalo ir lavonų Sangrūdoje. Tai įvyko pačiu laiku, nes dvidešimt penktosios vakarą vargu ar būtų atsiradę trys tuzinai pajėgiančių stovėti sargyboje vyrų. Gasas, kuris iki vakar vakaro jautėsi pakankamai sveikas, ir patsai ėmė sloguoti. Vienintelis normaliai besijaučiantis žmogus mieste, išskyrus Franę, buvo šešiolikmetis Emės Lauder brolis Haroldas. Pati Emė mirė kaip tik miesto susirinkimo išvakarėse; jos vestuvinė suknelė taip ir liko kaboti spintoje.

Šiandien Franė niekur nebuvo išėjusi ir nuo vakar vakaro, kai ją aplankė Gasas, nematė nė gyvos dvasios. Šįryt kelis sykius girdėjo variklio ūžesį, kartą netgi pokštelėjo šūvis; bet daugiau jos nepasiekė nė vienas garsas. Sunki, niekieno netrikdoma tyla tik dar labiau pagilino nerealumo pojūtį.

O dabar dar reikia apmąstyti šiuos klausimus. Musė... pyrago pusė... Ūmai Franė suvokė, jog klausosi traškesio šaldytuve. Jame buvo automatinis įtaisas ledui šaldyti, ir kas dvidešimt sekundžių jo viduje pasigirsdavo duslus trakštelėjimas, reiškiantis, kad paruoštas dar vienas ledo kubelis.

Štai šitaip ji prasėdėjo prie lėkštės, nepaliesdama gabalėlio pyrago, apie valandą laiko, akyse sustingo rūškana, pusiau klausianti išraiška, nieko nereginčios akys žvelgė į vieną tašką. Jos sąmonės paviršiun pamažu ėmė kilti kita mintis, tiksliau, dvi mintys, kurios vienu metu atrodė ir tarpusavyje susijusios, ir visiškai viena kitai tolimos. Galbūt tai buvo kokios nors vienos didelės minties sudedamosios dalys? Klausydamasi šaldytuvo skleidžiamų garsų, ji šias mintis analizavo. Pirmoji buvo apie tėvo mirtį; jis pasimirė namuose ir jautėsi dėl to patenkintas. Antroji mintis — apie išaušusią dieną. Pasitaikė nuostabi, rami vasaros diena, viena iš tų, dėl kurių ir plūsdavo turistai Meino pakrantėn. Jie atvažiuodavo ne pasimaudyti, kadangi vanduo čia niekuomet pakankamai šiam reikalui neįšyla; jie atsidangindavo dėl tokių nuostabių dienų.

Ryškiai švietė saulė. Franė perkėlė žvilgsnį į išorinėje virtuvės lango pusėje pritvirtintą termometrą. Gyvsidabrio stulpelis sustingo ties 27 laipsniais šilumos. Diena buvo nuostabi, o jos tėvas nebegyvas. Ar egzistavo tarp vieno ir kito fakto koks nors ryšys, išskyrus visiškai akivaizdų? Viena ir kita mintis spaudė ašaras. Nepajėgdama įveikti apatijos ir sumišimo, Franė suraukė kaktą. Jos mintys sukosi ties šia problema, paskui skriejo prie kitų dalykų ir vėl sugrįždavo atgalios.

Buvo nuostabi šilta diena, o jos tėvas nebegyvas. Tai išsyk viską sustatė į savo vietas, ir Franė užsimerkė, tarsi gavusi smūgį. Tuo pat metu jos rankos nesąmoningai truktelėjo staltiesę, nublokšdamos ant grindų lėkštę. Lėkštė dužo nelyginant bomba, o Franė suklykė ir įsikibo nagais į skruostus. Klydinėjanti, apatiška veido išraiška beregint pasikeitė, žvilgsnis akimoju tapo aštrus ir sutelktas. Tarytum kas nors būtų skėlęs jai antausį arba kyštelėjęs panosėn amoniaku suvilgytą vatos gumulėlį.