Stephen King - Dvikova

Laris užprotestavo, esą jis jau grąžinęs savo skolą. Jie atsiskaitę. Jeigu Rudžiui reikia dvidešimt penkių dolerių, ką gi, gerai, bet jis tikisi, jog Rudis nesiruošia priversti jį grąžinti tą pačią skolą du sykius. Rudis atrėžė, kad jam nereikia išmaldos, ir jis norįs atsiimti tik tuos pinigus/kuriuos paskolino , ir jo visai nedomina toksai mėšlas kaip Laris Andervudas. „Viešpatie švenčiausias, — mėgindamas nusijuokti, atsiliepė Laris, — niekuomet nemaniau, kad man iš tavęs reikės pakvitavimo, Rudi. Vadinasi, aš suklydau“. Ir visa tai virto rimtu kivirču, vos neįsiplieskė peštynėmis. Rudžio veidas liepsnojo. „Taip tu visas atsiskleidei, Lari! — išrėkė jis. — Tai tavo stilius. Toks jau esi. Vyliausi, kad neužkibsiu ant tavo kabliuko, bet, matyt, užkibau. Eik po velniais, Lari“. Rudis išėjo, o Laris puolė jam iš paskos ir nubildėjo laiptais žemyn, traukdamas iš užpakalinės kelnių kišenės piniginę. Ten, po fotonuotrauka, buvo užslėptos trys dešimtinės, kurias jis ir švystelėjo įkandin Rudžio.

— Pigus mažas sukruštas apgavike! Imk juos! Pasiimk šituos prakeiktus pinigus!

Rudis iš visų jėgų trenkė laukujės duris ir pranyko naktyje, iškeliaudamas į tą abejotiną gerovę, kuri šiame pasaulyje galėjo laukti tokių kaip Rudis. Jis neatsisuko. Sunkiai alsuodamas, Laris stovėjo ant laiptų, bet po kelių minučių jau ieškojo trijų dešimtinių, pakėlė jas nuo žemės ir vėl paslėpė piniginėje.

Dabar, po tiekos metų, jis vis labiau įsitikino, kad Rudis buvo teisus. Iš tikrųjų jis buvo visiškai teisus. Net jeigu jis tikrai būtų grąžinęs Rudžiui skolą. Jiedu draugavo nuo vaikystės, ir atrodo (žvelgiant atgalios), kad Laris visuomet turėjo pinigų šeštadienio koncertui, jis visuomet pirkdavo saldainius pakeliui pas Rudį, skolindavo jam pinigų mokykliniams pusryčiams arba duodavo septynis centus susimokėti už vietą autoaikštelėje. Per visus šiuos metus jis išleido dėl Rudžio penkiasdešimt, o galbūt netgi šimtą dolerių. Kai Rudis jam priminė skolą, Laris sumetė, kokioje keblioje padėtyje yra atsidūręs jis pats. Jo protas atskaičiavo šiuos dvidešimt penkis dolerius iš trisdešimties ir jam pasakė: „ Lieka tiktai penki doleriai. Be to, tu ir taip jau jam viską grąžinai. Nesu tikras kada, bet tu atsiskaitei. Ir daugiau šia tema nėra ką svarstyti“. Ir jis daugiau nebesvarstė.

Po to Laris liko mieste vienas. Jis neturėjo draugų, jis netgi nebandė užmegzti draugystės toje kavinėje, kurioje dirbo. Reikalas tas, kad visus ten dirbančius, pradedant amžinai rėkaujančiu ir viskuo nepatenkintu vyriausiuoju virėju ir baigiant pardavėjomis, kurios kraipė pasturgalius ir amžinai čiaumojo kramtomąją gumą, jis laikė nepataisomais bukagalviais. Taip, jis išties visus laikė kvailiais, išskyrus save, kurio laukia neabejotina sėkmė (ir jūs galite būti tuo tikri) — švento ir skaistaus Lario Andervudo. Šiame pašlemėkų pasaulyje jam vienišam buvo taip pat skaudu kaip inkščiančiam šunyčiui ir jis taip pat ilgėjosi namų kaip lemties valia į negyvenamą salą nublokštas žmogus. Jis vis dažniau ėmė galvoti, ar negrįžti jam į Niujorką. Po mėnesio, galbūt netgi po kelių savaičių taip būtų ir pasielgęs... jeigu ne Ivona.

Jis sutiko Ivoną Veterlen kino teatre, už dviejų kvartalų nuo klubo, kur ji dirbo šokėja. Kai baigėsi antras filmas, ji ašarodama ieškojo aplink save rankinuko. Jame buvo jos vairuotojo pažymėjimas, kreditinė kortelė, gimimo liudijimas, draudimo polisas. Nors ir neabejojo, kad rankinuką pavogė, Laris apie tai neužsiminė ir padėjo jai ieškoti. Retsykiais iš tiesų atrodo, jog mes gyvename stebuklų pasaulyje, kadangi Laris surado rankinuką už trijų eilių, kai jie jau buvo praradę bet kokią viltį ir ketino baigti paieškas. Jis pasakė, jog rankinukas tikriausiai atsidūrė ten todėl, kad seanso metu žmonės judino kojas — vis dėlto filmas buvo ganėtinai nuobodus. Dėkodama už pagalbą, mergina jį apkabino ir pravirko. Laris jautėsi kaip Kapitonas Amerika [* Populiarus komiksų herojus], pasakė, kad mielai pakviestų ją kur nors atžymėti šį įvykį, bet dabar turi piniginių sunkumų. Ivona bematant pasisiūlė pavaišinti pati. Laris, šis didis nabobas, nė minutėlę nesuabejojęs sutiko, kad ji galėtų sau šitai leisti.

Jie ėmė susitikinėti; mažiau nei per dvi savaites pasimatymai tapo reguliarūs. Laris rado tarnautojo vietą knygyne ir dar prisidurdavo dainuodamas grupėje, kuri vadinosi „Uždegantis kareiviškas ritmas ir bugivugis visiems laikams“. Labiausiai vykęs dalykas šioje grupėje buvo jos pavadinimas, bet ritmine gitara ten grojo Džonis Makolas, kuris vėliau perėjo į „Nudriskėlius“, o pastaroji iš tiesų buvo nebloga grupė.

Laris su Ivona pradėjo gyventi drauge. Ir Lario gyvenimas pasikeitė. Dabar turėjo vietą, savo butą, už kurį mokėjo tik perpus. Ivona pakabino užuolaidas, jie nusipirko pigius naudotus baldus ir drauge juos sutvarkė, pas juos į svečius ėmė užeidinėti Ivonos draugai muzikantai iš Lano grupės. Dieną butuke buvo labai šviesu, o naktimis aromatingas kalifornietiškas brizas, regis, kvepėjo apelsinais netgi tuomet, kai pro pravirus langus tesklido vien smogas. Kai niekas neateidavo, jiedu su Ivona žiūrėdavo televizorių, retsykiais ji atnešdavo skardinę alaus, sėsdavosi šalia ant fotelio ranktūrio ir glostė jam kaklą. Tai buvo jo vieta, jo namai, velniai griebtų: kartais jis prabusdavo naktį šalia miegančios Ivonos ir pats nustebdavo, kad jam taip gera. Paskui vėl užmigdavo, sapnuodavo malonius sapnus ir Rudžio Švarco niekuomet neprisimindavo. Nebent labai retai.

Jiedu pragyveno drauge keturiolika mėnesių, ir viskas buvo labai puiku, išskyrus paskutines šešias savaites, kai Ivona pavirto tikra kale, ir toji jo dalis, kuri Lariui tai nurodė, irgi turėjo būti dėkinga Pasaulinei Serijai. Jis atidirbdavo savo valandas knygyne, paskui eidavo pas Džonį Makolą, ir jie dviese — visa grupė susirinkdavo tik savaitgaliais, kadangi likusieji dirbdavo naktimis — grodavo su nauja sudėtimi arba paprasčiausiai brazgino stygas baruose šlagerių „Niekas, išskyrus mane“ arba „Dviguba mano merginos meilės salvė“ motyvus.

Po to jis keliaudavo namo, į savo namus, ir Ivona jau būdavo paruošusi vakarienę. Ne kokią nors sumautą vakarienę iš pusfabrikačių. Tikrą naminį patiekalą. Gamino mergina meistriškai. Vėliau jis eidavo svetainėn, įjungdavo televizorių ir žiūrėdavo serialus. Paskui meilė. Ir viskas atrodė taip gera, visa tai atrodė jo. Ir niekas netemdė jo proto. Nuo to laiko jau niekuomet nebebuvo taip gerai. Niekuomet.

Ūmai Laris susivokė, kad jo skruostais rieda ašaros, ir patyrė akimirksnio pasibjaurėjimą savimi — štai jis sėdi čia, ant suolelio Centriniame parke, ir ašaroja prieš saulutę kaip koks nukvarkęs senis. Po to pamanė turįs teisę apverkti/tai, ką prarado, kad jis turi teisę patirti šoką, jeigu išties buvo tai, kas buvo.

Prieš tris dienas numirė jo motina. Ji gulėjo ant sulankstomos lovelės ligoninės koridoriuje podraug su tūkstančiais kitų merdėjančių žmonių. Laris klūpojo šalia jos ant kelių, stebėdamas, kaip miršta jo mama, manė išeis iš proto tarp aplink tvyrančio šlapimo ir išmatų tvaiko, kliedesio, kosėjimo, beprotiškų šūkčiojimų, kūkčiojimo. Į pabaigą jinai jo jau neatpažindavo; neatitoko netgi paskutiniąją minutę. Jos krūtinė paprasčiausiai stabtelėjo nebaigusi įkvėpti, o paskui labai lėtai nusileido, kaip nuo automobilio svorio subliūkšta pradurta padanga. Apie dešimtį minučių sėdėjo prie jos sustingęs, nežinodamas ką daryti, pasimetęs galvojo, jog privalo laukti, kol jam išduos mirties liudijimą arba kas nors paklaus, kas gi atsitiko. Bet juk ir taip buvo aišku, kas atsitiko, tai vyko visur. Tai buvo taip akivaizdu, kaip ir tai, jog ši vieta pavirto pamišėlių namais. Joks gydytojas nesiruošė prieiti ir išreikšti savo užuojautą. Jokio ritualo. Anksčiau ar vėliau jo motiną paprasčiausiai išneš kaip maišą avižų, ir jis nenorėjo šito matyti. Jos rankinukas stovėjo po lovele. Laris rado jame tušinuką, plaukų segtuką ir jos čekių knygelę. Išplėšė iš šios knygelės lapą, užrašė ant jo vardą, pavardę, adresą, paskui, kelias sekundes paskaičiavęs, ir jos amžių. Po to segtuku pritvirtino šį lapelį prie palaidinukės kišenės ir apsiverkė. Pabučiavęs ją į skruostą, vis dar verkdamas išėjo. Jautėsi kaip dezertyras. Gatvėje pasidarė kiek geriau, nors gatvės tuo metu buvo užtvindytos protą pametusių ligotų žmonių ir ginkluotų patrulių. Dabar Laris tegalėjo paprasčiausiai sėdėti ant šio suolelio ir apraudoti daug bendresnius dalykus: prarastą jo motinos pensiją, savo paties sužlugdytą karjerą, sielvartauti dėl tų laikų, kai jis kartu su Ivona Los Andžele žiūrėdavo Pasaulinę Seriją ir žinodavo, jog netrukus ateis metas mylėtis; liūdėti dėl Rudžio. Taip, labiausiai jis graužėsi dėl Rudžio ir dėl to, kad negrąžino Rudžiui dvidešimt penkių jo dolerių. Gaila, kad šitam dalykui perprasti prireikė ištisų šešerių metų.