Stephen King - Dvikova

— Tačiau juk jūs, be abejonės, nesiruošiate...

— Aš darau tai, ką kalbu, šefe Barlėjau. Ryšį baigiu.

— Filipsai! Filipsai! Atsakykite man, po perkūnais! Bet juk tai ne teroristai, o viso labo vaikai! Tai vaikai! Amerikos vaikai! Jie beginkliai! Jie...

— Numeris 13! Kapitone, tie vaikai artėja tiesiog prie kareivių. Jie mojuoja lozungais. Dainuoja tą dainą. Tąją, kurią paprastai dainuodavo Baez. O, velnias! Regis, kai kurie svaido akmenis. Jie... Viešpatie! Jėzau Kristau! Jie neišdrįs šito padaryti!

— Bazė numeriui 13! Kas ten darosi? Kas ten atsitiko?

— Tai Čamas, Dikai. Aš pasakysiu tau, kas čia dedasi. Tai tikros skerdynės, masinės žudynės. Gaila, kad aš ne aklas. Na ir mėšlas! Jie... jie guldo šiuos vaikus. Regis, iš automatų! Kiek galiu spręsti, be jokio įspėjimo. Tie vaikai, kurie dar laikosi ant kojų... o, jie bėga... sprunka į visas puses. O Dieve! Aš ką tik mačiau, kaip automato serija suvarpė merginą! Kraujas... septyniasdešimt, gal aštuoniasdešimt vaikų tyso ant žolės. Jie...

— Čamai! Tęsk! Tęsk, numeri 12!

— Baze, tai numeris 17. Jūs girdite? Alio.

— Aš girdžiu tave, po perkūnais, bet kurgi Čamas? Prakeikimas...

— Čamas ir... Holidėjus, aš manau... išlipo iš savo automobilių, kad geriau matytų. Mes grįžtame, Dikai. Dabar, regis, kareiviai šaudo į visus iš eilės ir vienas į kitą. Aš nežinau, kas nugalės, ir nenoriu šito žinoti. Kad ir kas tai būtų, ko gero, jie imsis ir mūsų. Kai visi mūsiškiai sugrįš, — visi kurie dar gali sugrįžti, aš siūlau nusileisti į rūsį ir palaukti, kol jie išsisiautės.

— O Viešpatie...

— Jie vis dar tebešaudo, Dikai. Aš nejuokauju. Ryšį baigiau.

Pro šiuos aukščiau pateiktus šaukinius galima buvo girdėti silpną traškantį garsą — taip ant ugnies sproginėja kepami kaštonai. Kai kam pasisekė išgirsti ir riksmus... o per paskutines keturiasdešimt sekundžių ir kosčiojantį minosvaidžio pokšėjimą.

*

Toliau pateikiamas pasikalbėjimas specialia aukšto dažnumo banga iš Pietų Kalifornijos. Pokalbis vyko nuo 19:17 iki 19:20 Ramiojo vandenyno juostos laiku.

— Mesindžilas, 10 zona. Jūs girdite, Mėlynoji Baze. Šis pranešimas užšifruotas. Atsakykite, jeigu girdite. Alio.

— Čia Lenas, Deividai. Manau, šifru galime nesinaudoti. Mūsų niekas nesiklauso.

— To neįmanoma sukontroliuoti, Lenai. Viskas prarasta. Los Andželas apimtas sukilimo. Visas šis prakeiktas miestas ir viskas aplink jį. Visi mano žmonės arba serga, arba maištauja, arba savavališkai pasitraukę iš tarnybos, arba plėšikauja drauge su civiliais. Aš esu Amerikos nacionalinio banko Dangiškajame kambaryje. Apie šeši šimtai žmonių mėgina įsiveržti ir užpulti mane. Daugelis iš jų — kadriniai kariškiai.

— Viskas suiro. Centras nebeišlaiko.

— Pakartokite. Aš nesuprantu.

— Nesvarbu. Tu gali išsikapanoti?

— Ne, po velnių. Bet pirmam įsiveržusiam niekšui bus apie ką pamąstyti. Aš turiu automatą. Niekšai. Sukrušti atmatos.

— Sėkmės, Deividai.

— Ir tau taip pat. Laikyk, kiek galėsi.

— Pasistengsiu.

— Aš nesu tikras...

Šioje vietoje pokalbis nutrūksta. Pasigirdo garsai — kažkas dužo, griuvo, metalo džeržgesys, dūžtančio stiklo skambėjimas. Kažkieno staugiantys balsai. Šūviai, o paskui labai arti radijo siųstuvo, taip arti, kad garsas grasino apkurtinti, sududeno tai, kas galėjo būti tik automatas. Vis labiau artinosi ginklų žvangesys, klykiantys balsai. Kulkų švilpimas, riksmas.

Visiškai greta radijo imtuvo bildesys ir — tyla.

*

Kitas įrašas atkūrė pokalbį armijos radijo ryšiu San Franciske. Pašnekesys vyko nuo 19:28 iki 19:30.

— Kareiviai, broliai! Mes užėmėme radijo stotį ir vadavietę! Jūsų engėjai negyvi! Aš, brolis Zeno, o prieš tai pirmos klasės seržantas Rolandas Gibsas, skelbiu save pirmuoju Šiaurinės Kalifornijos Respublikos prezidentu! Mes kontroliuojame viską! Viskas mūsų rankose! Jeigu jūsų karininkai mėgins nepaklusti mano įsakymams, nušaukite juos kaip šunis! Kaip pasiutusius šunis! Kaip tas kales su pridžiūvusių prie pasturgalio mėšlu! Užsirašykite dezertyrų pavardes, laipsnius ir numerius. Sudarykite sąrašus maištininkų ir tų, kurie kursto Šiaurinės Kalifornijos Respublikos išdavystę! Aušta nauja diena! Engėjų galo diena! Mes...

Automato serijos dudenimas. Riksmai. Bildesys, smūgiai, revolverio šūviai, klyksmai, vaitojimas, pratisa automato serija. Ilga priešmirtinė dejonė. Trys sekundės absoliučios tylos.

— Čia kalba majoras Alfredas Nanas. Aš imuosi laikinai vadovauti San Francisko ginkluotosioms pajėgoms. Su šutve į mūsų štabą įsiskverbusių išdavikų susidorota. Vadovauju — aš, kartoju, įsakinėju aš. Pradėtą operaciją — tęsti. Su persimetėliais ir išdavikais bus susidorojama kaip ir anksčiau: aukščiausia bausmė, kartoju, aukščiausia bausmė. Dabar aš...

Vėl šaudymas. Riksmas.

lš tolumos: “...visus juos! Nudekite visus! Mirtis kiaulėms kareivoms!“

Šūvių papliūpos. Po to tyla.

*

Dvidešimt pirmą valandą šešiolika minučių tie, kurie dar įstengė žiūrėti televizorių Portlende, Meino valstijoje, įsijungė WCSH kanalą ir su nebyliu siaubu pamatė, kaip stambus negras, bemaž nuogas, vien su raiščiu ant klubų ir jūrų laivyno karininko kepure, labai ligotas, vykdė masinę egzekuciją.

Jo kolegos, taip pat juodaodžiai, taip pat veik nuogi, visi odinėmis skiautėmis ant klubų, pažymėtomis kažkokiais atpažinimo ženklais, nurodančiais, jog jie yra susiję su armija, buvo apsiginklavę automatiniais arba pusiau automatiniais ginklais. Kita šios juodosios „chuntos“ dalis, kurią sudarė galbūt keli šimtai kareivių chaki spalvos drabužiais, su šautuvais ir pistoletais, buvo išsidėsčiusi tose vietose, iš kurių studijos auditorija anksčiau stebėdavo politinius debatus.

Stambusis juodaodis, plačia šypsena apnuoginęs stebėtinai lygius, akinančiai baltus dantis, laikydamas rankoje 45-o kalibro „Koltą“, stovėjo už didžiulio stiklinio būgno. Anksčiau šiuo būgnu naudodavosi pramoginėse televizijos viktorinose. Dabar gi negras jį pasuko, įkišęs ranką, ištraukė vairuotojo pažymėjimą ir garsiai šūktelėjo:

— Priekin ir į vidurį. Pirmos klasės eilinis Franklinas Sternas, pykšt pokšt!

Kol operatorius, aiškus šio darbo naujokas, trūkčiojančia vaizdo kamera slinko per „laidos“ dalyvius, iš visų pusių apsupę auditoriją ginkluoti žmonės net palinko ieškodami paskelbtojo.

Pagaliau į vidurį buvo ištemptas šviesiaplaukis, ne vyresnis kaip devyniolikos metų vaikinas. Du juodaodžiai privertė jį atsiklaupti. Stambuolis negras nusišiepė, nusičiaudėjo, taškydamas į šalis seiles, ir prikišo „Koltą“ prie pirmos klasės eilinio Sterno smilkinio.

— Ne! — isteriškai suspiegė Sternas. — Aš eisiu su jumis, prisiekiu Dievu, aš būsiu su jumis! Aš...

— Vardandievotėvoirsūnausiršventosiosdvasios, — paskelbė siaubūnas negras ir nuspaudė gaiduką. Už tos vietos, kur klūpojo Sternas, liko didelė kraujo ir smegenų dėmė. Dabar ir jis įnešė savo asmeninį indėlį į bendrą reikalą.

Tėkšt.

Juodasis siaubūnas vėl nusičiaudėjo ir vos neparvirto. Kitas juodaodis, sėdėjęs prie režisieriaus pulto (šis dėvėjo žalią uniforminę kepurę ir švarutėlius baltus šortus), paspaudė mygtuką „APLODISMENTAI“ ir auditorijoje priešais publiką tvykstelėjo užrašas. Juodukai, saugoję auditoriją (suimtuosius), grasinamai kilstelėjo automatus, ir paimti nelaisvėn baltieji kareiviai blizgančiais nuo prakaito, persigandusiais veidais ėmė pašėlusiai ploti delnais.