Stephen King - Dvikova

Nikas parodė į kairę Maiko ranką, ant kurios nebuvo žiedo.

— Taip, mes išsiskyrę, bet ji gyvena Ridžo kelyje. Norėčiau ją pamatyti. Ką tu nusprendei, drauguži? — Maikas vos neverkė. — Suteik man šansą. Nelaikyk manęs uždaryto šiuose žiurkių spąstuose.

Nikas lėtai atsistojo, nuėjo į kabinetą ir ištraukė stalo stalčių. Ten gulėjo raktai. Logika buvo nepermaldaujama; nėra jokios prasmės tikėtis, jog kas nors atvažiuos ir ištrauks juos iš šio miesto. Jis paėmė raktus ir sugrįžo atgalios, pagal prilipintą baltą juostelę atrinko tąjį, kurį jam parodė Džonas Beikeris, ir pro grotas įkišo Maikui Čaildresui.

— Ačiū, — sumurmėjo Maikas. — Ačiū. Man gaila, kad mes tave primušėme, prisiekiu Dievu, tai buvo Rėjaus idėja, mudu su Vinsu mėginome jį sulaikyti, bet jis prisigėrė ir visai pasiuto... — jis įkišo raktą į spyną. Nikas pasitraukė šalin, laikydamas pirštą ant pistoleto gaiduko. Kameros durys atsidarė, ir Maikas išėjo laisvėn.

— Aš noriu tiktai vieno dalyko, — tarė jis. — Trokštu išsinešdinti iš šito miesto.

Šypsenos perkreiptomis lūpomis Maikas prasmuko pro Niką, paskui perėjo kameras nuo šerifo kabineto skiriančias duris. Nikas pajudėjo įkandin Maiko kaip tik tuo metu, kai paskui išlaisvintąjį užsitrenkė durys. Nikas išėjo laukan. Maikas stovėjo kelkraštyje ir sutrikęs žvalgėsi po tuščią gatvę.

— Dieve mano, — sušnabždėjo jis, pasukdamas apstulbintą veidą į Niką. — Ir tai viskas? Tai viskas?

Nikas, vis dar tebelaikydamas pirštą ant pistoleto gaiduko, linktelėjo. Maikas norėjo kažką pasakyti, bet tai pavirto į spazminio kosulio priepuolį. Jis prisidengė ranką burną, paskui nusišluostė lūpas.

— lš čia aš keliausiu tiesiai pas Dievą, — tarė. — Tu protingas, tu irgi taip pasielgsi. Tai primena marą arba kažką panašaus.

Nikas suvirpėjo, o Maikas nužingsniavo šaligatviu. Jis vis spartino ir spartino žingsnį, kol pradėjo bėgti. Nikas žvelgė įkandin, kol Maikas išnyko iš akiračio, o paskui sugrįžo nuovadon. Jis daugiau niekuomet Maiko nepamatys. Širdyje palengvėjo. Netikėtai persmelkė įsitikinimas, jog jis pasielgė visiškai teisingai. Nikas prigulė ant gulto ir mažne išsyk užsnūdo.

*

Išmiegojęs kone visą dieną, jis prabudo išpiltas prakaito, bet jautėsi šiek tiek žvalesnis. Virš kalvų siautėjo audra — griaustinio jis negirdėjo, bet matė blyškiai žydrus žaibus. Į Šoją niekas neatvyko ir tą vakarą.

Apyblandoje jis perėjo Meino gatve ir įlindo radijo bei teleaparatūros parduotuvėn. Palikęs prie kasos raštelį, išsinešė portatyvinį „Sony“ televizorių. Įjungęs jį, Nikas ėmė perjunginėti kanalus. CBS kanalas perdavinėjo pranešimą, kad TRUMPŲ BANGŲ DIAPAZONE RETRANSLIACIJA SUTRIKUSI. ABC stotis rodė „Aš myliu Liusę“. NBC kartojo teleserialą apie guvią merginą, kuri mėgina tapti techninio aptarnavimo stoties mechanike. Teksarkanos stotis, nepriklausoma studija, paprastai rodanti senus filmus, pramoginius žaidimus ir religines programas, apskritai nedirbo.

Nikas išjungė televizorių ir nukulniavo į kavinę. Ten jis paruošė sriubą ir sumuštinių dviems. Dar pamanė, kaip klaikiai atrodo gatvėse degantys žibintai, iš abiejų pusių užliedami Meino gatvę vaiduokliška šviesa. Jis sudėjo maistą į paketą. Pakeliui į Džeinės Beiker namus iš paskos ėmė sekti gauja šunų, kuriuos priviliojo iš paketo sklindančio maisto kvapas. Nikas išsitraukė „Koltą“, bet tol neprisivertė iššauti, kol vienas šuo nepuolė jo. Tuomet jis nuspaudė gaiduką, ir kulka zvimbdama atsitrenkė į asfaltą už penkių pėdų nuo jo, palikdama sidabrišką pėdsaką. Šūvio garsas jo nepasiekė, bet rankoje Nikas pajuto vibraciją. Šunys išsilakstė.

Džeinė miegojo. Jos kakta ir skruostai degė, moteris alsavo lėtai ir sunkiai. Nikui ji pasirodė neįtikėtinai išsekusi. Pamirkęs rankšluostį į šaltą vandenį, nušluostė jai veidą. Paskui paliko maistą ant naktinio stalelio, nusileido svetainėn ir įjungė spalvotą televizorių.

CBS nedirbo visą vakarą. NBC rodė įprastą programą, o štai ABC kanalo vaizdas buvo neryškus, retsykiais tarsi pro sniegą, o vėliau ūmai visai pranyko. Šis kanalas kartojo senas programas, tarsi daugiau neturėtų ką rodyti. Bet tai buvo nesvarbu. Nikas laukė naujienų laidos.

Kai ji prasidėjo, Nikas tiesiog apstulbo. Tema „Supergripo epidemija“, kaip dabar ją vadino, buvo pagrindinė, bet abiejų stočių komentatoriai kalbėjo, jog dabar situacija jau kontroliuojama. Atlantos valstijos Virusologijos centre buvo pritaikyta vakcina, ir jau kitą savaitę galima bus pasiskiepyti pas savo gydytoją. Gana rimti protrūkiai užfiksuoti Niujorke, San Franciske, Los Andžele ir Londone, bet visur situacija kontroliuojama. Kai kuriuose rajonuose laikinai uždrausti masiniai susibūrimai ir mitingai.

„Soja, — pamanė Nikas, — išbrauktas visas miestas? Kas gi taip pajuokavo, kas?“

Pranešimo pabaigoje naujienų komentatorius pridūrė, kad keliauti į didelius miestus vis dar draudžiama, bet šis draudimas bematant bus atšauktas, vos tik visiems taps prieinama vakcina. Paskui sekė pranešimas apie lėktuvo avariją Mičigane ir apie reakciją į Aukščiausiojo Teismo patvirtintą įstatymą dėl seksualinių mažumų.

Nikas išjungė televizorių ir išėjo Beikerių namo priebutin. Ten stovėjo supamoji kėdė. Nikas atsisėdo į ją ir ėmė sūpuotis. Lingavimas ramino, liūliavo, juk jis negirdėjo girgždesio. Nikas išsiblaškęs stebėjo tamsoje netvarkingai šmėžuojančius jonvabalius. Debesyse ties horizonto linija matėsi neryškūs žaibo tvyksniai, tarsi tie debesys irgi turėtų savo jonvabalius, milžiniškus, dinozauro didumo jonvabalius. Besiartinanti naktis žadėjo būti karšta ir drėgna.

Kadangi televizija Nikui buvo vienintelis vizualinis tarpininkas, naujienų laidoje jis pastebėjo tai, į ką kiti tikriausiai nebūtų atkreipę dėmesio. Joje nebuvo jokių reportažų iš įvykių vietų, nė vieno videosiužeto. Nepranešė beisbolo rungtynių rezultatų, nes greičiausiai rungtynės neįvyko. Jokios oro prognozės prie žemėlapio — tarsi būtų uždarytas Jungtinių Valstijų meteorologijos centras. Sprendžiant iš to, ką sužinojo Nikas, ko gero, taip ir buvo.

Abu komentatoriai nervinosi ir atrodė sutrikę. Vienas iš jų persišaldęs; jis sukosėjo ir atsiprašė. Laidos vedėjai kartkartėmis žvilgčiojo tai į kairę, tai į dešinę nuo kameros, priešais kurią jie sėdėjo... tarsi studijoje šalia jų būtų kas nors, kas norėtų įsitikinti, jog viskas vyksta normaliai, kaip turėtų būti.

Tai vyko birželio 24-osios vakarą. Nikas užsnūdo Beikerių namo priebutyje ir sapnavo siaubingus sapnus. O dabar, kitą dieną, jis stebėjo, kaip miršta Džeinė Beiker, ši nuostabi moteris... ir jis negalėjo jai pasakyti nė vieno švelnaus žodžio.

Jinai spaudė jam ranką. Nikas žvelgė į jos išbalusį sutrikusį veidą. Dabar jos oda buvo sausa. Tačiau tai nežadino jam jokios vilties. Ji merdėjo. Nikas jau išmoko atskirti šiuos požymius iš pirmo žvilgsnio.

— Nikai, — vos ne vos šyptelėjusi pratarė Džeinė ir savo delnuose spustelėjo jo ranką. — Aš dar sykį norėčiau tau padėkoti. Niekas nenori mirti vienatvėje, juk taip?

Jis pašėlusiai ėmė kratyti galvą, ir moteris suprato, jog tai reiškė ne jos tvirtinimo neigimą, o greičiausiai pašėlusį nepritarimą pasakymo esmei.

— Taip, aš mirštu, — patvirtino Džeinė. — Bet tiek to. Štai anoje spintoje yra suknelė, Nikai. Balta. Tu atpažinsi ją iš... — ją pertraukė priepuolis. Susidorojusi su juo, kalbėjo toliau: — ...iš nėrinių. Aš vilkėjau ja per mūsų vestuvinę kelionę. Ji vis dar man tinka... Bent jau tiko. Regis, dabar ji truputį per didelė, — aš suliesėjau, — bet tai neturi reikšmės. Ši suknelė man visuomet patiko. Medaus mėnesį mudu su Džonu praleidome Pončartreino ežero pakrantėje. Tai buvo dvi pačios laimingiausios mano gyvenimo savaitės. Džonas visuomet stengėsi, kad aš būčiau laiminga. Nikai, tu nepamirši suknelės? Aš noriu, kad mane palaidotų būtent su ja. Tavęs juk nelabai trikdys, kad... kad tau teks mane aprengti?