Stephen King - Dvikova

Nikas pakratė galvą.

— Tu turi tai padaryti. Kodėl gi tau nepaėmus Džono mašinos?

„Aš nemoku vairuoti, — parašė Nikas, — bet ačiū už pasiūlymą. Aš nueisiu kavinėn. Tai netoli. O ryte, jeigu neprieštaraujate, jus aplankysiu“.

— Taip, — linktelėjo ji. — Gerai.

Jis jau ėjo durų link, kai ant savo rankos pajuto atsargų jos pirštų prisilietimą.

— Džonas... — pratarė ji, paskui nutilo ir tik valios pastangomis prisivertė kalbėti toliau. — Tikiuosi, jie... nuvežė jį į Kerčio kapines. Ten ilsisi visi mūsų giminaičiai. Kaip tu manai, ar jį palaidojo ten?

Nikas linktelėjo. Džeinės skruostais pradėjo ristis ašaros, ir ji vėl įsiraudojo.

*

Tą vakarą, iš jos išėjęs, jis patraukė tiesiai kavinėn. Lange kabojo lentelė UŽDARYTA. Jis apėjo pastatą iš visų pusių, bet durys buvo užrakintos, o viduje tvyrojo tamsa. Į jo beldimą niekas neatsiliepė. Nikas pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis jis paprasčiausiai priverstas įsilaužti; šerifo Beikerio dėžutėje buvo pakankamai pinigų, kad galima būtų apmokėti bet kokius apgadinimus.

Jis išmušė stiklą ir įsiropštė vidun. Tuščia salė gąsdino netgi įjungus šviesą, negyvai blizgėjo grotuvas-automatas, niekas nežaidė stalo teniso bei videožaidimų, staliukai buvo tušti, ant grilio užmautas apvalkalas. Nikas nuėjo virtuvėn, ant dujinės viryklės pakepė keletą sumuštinių ir sudėjo juos į paketą. Dar pridėjo butelį pieno ir ant prekystalio po plastmasiniu gaubtu gulėjusį pusiau perpjautą obuolių pyragą. Paskui, ant prekystalio palikęs raštelį, kuriame paaiškino, kas ir kodėl čia pašeimininkavo, patraukė į daboklę.

Vinsas Hoganas buvo miręs. Jis tysojo ant savo kameros grindų tarp tirpstančio ledo balučių ir gniutulo drėgnų paklodžių. Mirdamas jis įsikibo ranka sau į kaklą, tarsi kovodamas su neregėtu dusuliu. Pirštų galiukai buvo kruvini. Virš jo zyzdamos suko musės. Kaklas buvo pajuodęs ir išpampęs tarsi dviračio padanga, kurią neatidus vaikėzas taip pripūtė, jog jinai gali staiga sprogti.

— Dabar tu mus išleisi? — paklausė Maikas Čaildresas. — Jis negyvas, tu, trenktas priedurni, dabar tu patenkintas? Mėgaujiesi pergale? Jam irgi tas pat, — ir parodė į Bilį Vornerą.

Bilis atrodė persigandęs. Ant kaklo ir skruostų liepsnojo džiovininkiškos raudonos dėmės; marškinių rankovė, kuria jis šluostėsi nosį, buvo drėgna ir padengta gliaumėmis.

— Tai melas! — isteriškai suklykė jis. — Melas, melas, melas! Tai me... — ir ūmai pašėlo čiaudėti, taškydamas su gleivėmis sumišusias seiles.

— Matai? — reikliai paklausė Maikas. — Tu patenkintas, patenkintas tylintis kvaily? Išleisk mane! Tu gali, jei nori, pasilikti jį, bet mane išleisk. Tai žmogžudystė, šaltakraujiška žmogžudystė — štai kas tai yra!

Nikas pakratė galvą, ir Maikas pradėjo daužyti duris. Jis puldinėjo prie savo kameros grotuotų durų, braižydamas veidą, nusibrozdindamas iki kraujo delnus, o paskui ėmė trankyti į grotas kaktą, spoksodamas į Niką išsprogusiom akim. Nikas palaukė, kol Maikas išsikvėps, o paskui šepečio kotu pastūmė pro plyšį po durimis maistą. Bilis Vorneras bukai į jį pasižiūrėjo ir pradėjo valgyti.

Maikas švystelėjo stiklinę su pienu į grotuotas duris. Stiklinė sudužo, pienas išsitaškė į šalis. Paskui ištrynė abu sumuštinius į kameros sieną, vienas iš jų prilipo prie garstyčių ir pomidorų padažo dėmės, primindamas Džeko Poloko paveikslą. Pasišokinėdamas jis sutrynė kojomis gabalą obuolių pyrago. Balta plastikinė lėkštė lūžo.

— Aš skelbiu bado streiką! — suriaumojo Maikas. — Bado streiką! Ir nieko nevalgysiu! Greičiau tu prarysi mano galą, nei aš suvalgysiu ką nors tavo atneštą, tu, sukruštas kurčnebyli priedurni! Tu...

•Nikas nusisuko, ir bematant stojo tyla. Paskui sugrįžo į šerifo kabinetą, nenumanydamas, kaip pasielgti. Jis buvo išsigandęs. Jeigu mokėtų vairuoti automobilį, tai pats nuvežtų juos į Kamdeną. Bet vairuoti jis nemokėjo. Be to, reikėjo pasirūpinti Vinsu. Nikas negalėjo susitaikyti, kad kūnas gulėtų ant grindų, priviliodamas spiečius musių.

Kabinete buvo dvejos durys. Vienos vedė į sandėliuką, kitos — į žemyn besileidžiančius laiptus. Nikas nulipo jais ir išvydo kažin ką panašaus į rūsį. Ten buvo vėsu. Kuriam laikui tiks ir tai.

Jis vėl pakilo į viršų. Maikas sėdėjo ant grindų, piktai rankiodamas nuo žemės pyrago gabalėlius ir juos čiaumodamas. Į Niką jis nė nedirstelėjo.

Nikas pamėgino pakelti kūną. Nuo jo kylantis tvaikas privertė suurgzti jo pilvą, sukeldamas spazmus ir pykinimą. Vinsas pasirodė pernelyg sunkus. Kelias akimirkas Nikas bejėgiškai žvelgė į kūną, o paskui suvokė, kad du kiti kažkaip sustingę dabar stovėjo prie savo kamerų durų. Nikas suprato, ką jie gali galvoti. Vinsas buvo vienas iš jų, ko gero, išdavikas, bet vis dėlto jie visi bendravo. Jis mirė kaip į spąstus patekusi žiurkė, nuo kažkokios siaubingos, nesuprantamos ligos, kurios jie niekaip neįstengia atpažinti. Nikas pagalvojo, ir jau ne pirmą kartą per dieną, kada gi jis pradės čiaudėti, kada jam pakils temperatūra ir atsiras šis būdingas kaklo patinimas.

Pakėlęs Vinsą Hoganą už raumeningų rankų, Nikas ištempė jį iš kameros. Vinso galva atkrago, atrodė, jis žiūri į Niką, nebyliai maldaudamas būti atsargiu ir pernelyg jo nekratyti. Prireikė bemaž dešimties minučių pernešti šio stambuolio kūną žemyn. Dusdamas Nikas paguldė jį ant cementinių grindų ir pridengė kareiviška antklode.

Vėliau jis pamėgino užsnūsti, bet miegas atėjo tik paryčiui, kai birželio dvidešimt trečiąją pakeitė dvidešimt ketvirtoji ir iš šiandienos ji pavirto į vakar. Jo sapnai visuomet buvo labai ryškūs, retsykiais jis netgi jų bijodavo. Jam retai sapnavosi košmarai, bet pastaruoju metu tai atsitikdavo vis dažniau ir dažniau, be to, jie buvo neįtikėtinai siaubingi, keliantys pojūtį, jog juose viskas apgaulinga, normalus pasaulis išsikreipdavo, pavirsdamas tokiu, kuriame aukojami kūdikiai, o didelės mašinos ūžė uždaruose garažuose.

Ir, be abejo, bijojo dėl savęs — kad gali prabusti susirgęs šia šiurpia liga.

Nikas užmigo ir susapnavo neseniai sapnuotą reginį: kukurūzų laukas, šiltas želmenų kvapas, pojūtis, tarytum kažin kas gero ir saugaus jau labai arti. Namų pojūtis. Bet į jį ėmė smelktis šaltas siaubas, kai Nikas pradėjo suvokti kažką tūnant kukurūzuose ir jį stebint. Jis pamanė: „Mama, vištidėn įsigavo žebenkštis!“ — ir visas apsipylęs prakaitu prabudo apšviestas pirmų saulėtekio spindulių.

Jis užvirė kavą ir nuėjo patikrinti du savo globotinius. Maikas Čaildresas ašarojo.

— Dabar tu patenkintas? Man irgi tas pat. Tu juk šito norėjai? Argi tai ne pergalė? Paklausyk, aš dvėsuoju kaip į kalną pūškuojantis garvežys!

Bet Nikas pažvelgė į Bilį Vornerą, kuris gulėjo ant narų be sąmonės. Jo kaklas pajuodo ir išpampo, konvulsyviai sudrebėdavo krūtinė.

Nikas nuskuodė į kabinetą, dirstelėjo į telefoną ir pagautas įniršio bei kaltės priepuolio nutrenkė jį nuo stalo ant grindų, kur jis ir liko gulėti — bevertis ir absoliučiai nereikalingas. Jis išjungė krosnelę, ant kurios virė kavą, ir išlėkė gatvėn, pasukdamas Beikerių namo linkui. Kol įsisupusi į chalatą Džeinė nusileido žemyn, jam pasirodė, jog spaudė skambučio mygtuką visą valandą. Ant jos veido vėl blizgėjo prakaito lašeliai. Moteris nekliedėjo, bet kalbėjo labai lėtai, prarydama garsus, jos lūpos buvo nusėtos pūslelėmis.

— Nikai? Įeik. Kas atsitiko?