Stephen King - Dvikova

— Tokias, kaip toji prakeikta elektros kėdė, — nekantriai pastebėjo Loidas.

Devinsas pakratė galvą.

— Būtent apie tai įstatyme nėra griežtos formuluotės, — tarė. — Dar prieš ketverius metus teismai suko galvas, stengdamiesi priimti kokį nors aiškų sprendimą. Ar į „žiaurių bei neįprastų bausmių“ kategoriją įeina elektros kėdė ir dujų kamera? O gal turimas omeny laiko tarpas tarp nuosprendžio paskelbimo ir jo įvykdymo? Apeliacijos, atidėliojimai mėnesiams ir metams, kuriuos tam tikri įkalintieji — Edgaras Smitas, Sirilas Cesmenas ir Tedas Bandis, ko gero, patys žymiausi iš jų — turėjo praleisti mirtininkų kamerose. Aukščiausiasis Teismas vėl leido panašias bausmes aštuntojo dešimtmečio pradžioje, bet mirtininkų kameros vis tiek liko perpildytos, ir ši skausminga problema dėl žiaurių ir neįprastų bausmių taip ir liko neišspręsta. Ką gi, Markhemo prieš Pietų Karoliną byloje nusikaltėlį pasmerkė mirti elektros kėdėje už žiaurų trijų koledžo studenčių išprievartavimą ir nužudymą. Kad nusikaltimas buvo įvykdytas sąmoningai, buvo įrodyta pasitelkus šio vaikino, Džono Markhemo, dienoraščio įrašus. Prisiekusiųjų teismas paskelbė jam mirties nuosprendį.

— Tikras šūdas, — sušnabždėjo Loidas.

Devinsas pritariamai linktelėjo ir rūškanai Loidui nusišypsojo.

— Byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, kuris patvirtino, kad ši bausmė nėra žiauri ar neįprasta, jei bus laikomasi tam tikrų sąlygų. Teismas nurodė, jog kuo greičiau, tuo geriau... įstatymo požiūriu. Ar pradedi tai perprasti, Silvestrai? Ar bent kiek praregėjai? Ar žinai, kodėl tave nukreipė būtent į Arizoną, o ne į Nevadą ar Naująją Meksiką?

Loidas pakratė galvą.

— Todėl, kad Arizona yra viena iš keturių valstijų, kurios turi Kriminalinių bylų teismą, posėdžiaujantį tokiais atvejais, kai reikia paskelbti ir patvirtinti mirties nuosprendį.

— Aš nieko nesuprantu.

— Po keturių dienų tu stosi prieš teismą, — toliau kalbėjo Devinsas. — Byla tokia nenuginčijama, kad teismas gali pasitelkti dvylika prisiekusiųjų iš pirmų sutiktų žmonių, kurie pareikš norą jame dalyvauti. Aš mėginsiu vilkinti kiek įmanoma ilgiau, bet tu stosi prieš prisiekusiuosius jau pirmąją dieną, kai tik bus nustatyta jų sudėtis. Kaltinimą perskaitys kitą dieną. Aš pasistengsiu trejetui dienų atidėti bylos klausymą. Aš pabandysiu išnaudoti visas įmanomas ir neįmanomas priežastis, bet trys dienos — tai didžiausias laiko tarpas. Mums pasiseks, jeigu pavyks tiek laiko atidėti. Prisiekusieji išeis pasitarti ir pripažins tave kaltu per tris minutes — nebent atsitiktų koks nors stebuklas. Po devynių dienų, pradedant šia, būsi pasmerktas mirti, o po savaitės tapsi lavonu. Arizonos gyventojai sutiks tai su džiaugsmu — lygiai kaip ir Aukščiausiasis Teismas. Kadangi juo greičiau, tuo geriau. Bausmės vykdymą aš galiu atitolinti dar savaitėlei, — galbūt, — tačiau šansų labai nedaug.

— Dieve švenčiausias, bet juk tai neteisinga! — sušuko Loidas.

— Tai žiaurus pasaulis, Loidai, — pastebėjo Devinsas. — Ypač „beprotiškam šuniui-žudikui“, kaip tave vadina laikraštininkai ir telereporteriai. Tu išties tapai pastebima nusikalstamo pasaulio figūra. Viename straipsnyje netgi tvirtinama, neva tu pernešei iš Rytų pakrantės gripo epidemiją.

— Aš niekuomet nieko nežudžiau, — niūriai pareiškė Loidas. — Visa tai padarė Tinginys. Jis netgi sugalvojo tam ypatingą žodį.

— Tai neturi jokios reikšmės, — paprieštaravo Devinsas. — Būtent tai aš stengiuosi įkalti į tavo tuščią makaulę, Silvestrai. Teisėjas tikisi viską užbaigti kaip galima greičiau, ko gero, tik vieną sykį atidėdamas. Aš pateiksiu apeliaciją, ir pagal naują direktyvą iš viršaus Kriminalinių bylų teismas peržiūrės mano prašymą per septynias dienas, arba tu iškart pasitrauksi nuo scenos. Jeigu jie nuspręs apeliacijos neperžiūrėti, turėsiu dar septynias dienas paduoti prašymą Jungtinių Valstijų Aukščiausiajam Teismui. Tokiu atveju aš pasiųsiu apeliaciją kiek įmanoma vėliau. Galbūt Kriminalinių bylų teismas sutiks peržiūrėti tavo bylą — ši sistema tebėra nauja ir neįprasta, ir jie pasinaudos menkiausia galimybe bent kiek ją pakritikuoti.

— Kiek laiko jie spręs mano bylą? — sumurmėjo Loidas.

— O, jie priims sprendimą žaibiškai, — atsakė Devinsas. Jo šypsena tapo plėšri. — Bėda ta, kad visa Kriminalinių bylų teismo sudėtis — penki išėję pensijon Arizonos teisėjai. Jie neturi kuo užsiimti, lieka nebent žūklė, pokeris, taurelė viskio, štai ir laukia, kol pasitaikys toks maišas mėšlo kaip tu, kad pagaliau galėtų apsireikšti teismo salėje, kuri iš esmės yra centras kompiuterinio ryšio tarp valstijos įstatymų leidžiamojo organo pastato, kalėjimo viršininko kabineto ir pačių teisėjų. Tiesioginio ryšio telefonai įrengti jų automobiliuose, kabinetuose, netgi kateriuose, jau nekalbant apie namus. Vidutinis šių teisėjų amžius — septyniasdešimt dveji... O tai reiškia, kad kai kurie iš jų ganėtinai seni ir kad kreta jų galvos. Visi jie tiki Vakarų teisminio kodekso teisingumu — greitas teisminis nagrinėjimas, o vėliau egzekucija. Čia viskas taip ir vyko iki šeštojo dešimtmečio. Teisiant piktybiškus žmogžudžius, tai buvo vienintelis būdas.

— Dieve maloningas, tu ir toliau ruošiesi man pasakoti visus šiuos siaubus?

— Tau būtina žinoti, prieš ką mums teks kovoti, — paaiškino Devinsas.

— Jie tiktai nori įsitikinti, kad tu nebūsi pasmerktas žiauriai ir neįprastai bausmei, Loidai. Tu privalai jiems padėkoti.

— Padėkoti jiems? Aš jau geriau...

— Pribaigtum juos? — ramiai nukirto Devinsas.

— Ne, žinoma, ne, — neįtikinančiai paprieštaravo Loidas.

— Mūsų prašymas peržiūrėti nuosprendį bus atmestas, o į mano prieštaravimus neatsižvelgs. Jeigu mums pasiseks, tai man leis pakviesti liudininkus. Jei tokią galimybė atsirastų, tuomet iškviesiu visus, kurie jau liudijo pirmajame teisminiame nagrinėjime, ir dar papildomai visus, ką tik įmanoma. Aš iškviesiu netgi tavo mokyklos draugus, kad jie charakterizuotų tave, jeigu, žinoma, sugebėsiu juos rasti.

— Aš mečiau mokyklą po šeštos klasės, — niūriai suvebleno Loidas.

— Po to, kai prašymą atmes Kriminalinių bylų teismas, aš kreipsiuosi į Aukščiausiąjį Teismą. Manau, kad prašymas bus atmestas tą pačią dieną.

— Ir kas gi paskiau? — paklausė Loidas.

— Paskiau? — pakartojo Devinsas. Jo išvaizda buvo šiek tiek nustebusi — advokatą pykdė nepaprastas Loido bukumas. — Ką gi, paskiau tu keliausi į Arizonos kalėjimo mirtininkų kamerą ir galėsi mėgautis rinktiniu maistu, kol išmuš valanda elektros kėdei. O ji neprivers tavęs ilgai laukti.

— Jie šito nepadarys, — tarė Loidas. — Tu paprasčiausiai nori mane įbauginti.

— Loidai, keturiose valstijose, kur veikia Kriminalinių bylų teismai, tai daro nuolat. Po Markhemo bylos, kai buvo gautas vadovybės nurodymas, nukentėjo apie keturiasdešimt žmonių. Mokesčių mokėtojams tai kainavo didesnes išlaidas už papildomus teisminius posėdžius, bet ne itin daug, kadangi posėdžiai atsiėjo ganėtinai nebrangiai. Be to, mokesčių mokėtojai neprieštaraudami sutiko dar labiau palengvinti savo pinigines, kad mirties bausmė vis dėlto būtų paskelbta. Jiems tai patiko. Bet kuriuo atveju, — toliau kalbėjo Devinsas, — apygardos prokuroras pasistengs organizuoti teisiamojo bylą Markhemo proceso direktyvų šviesoje tik tuomet, jei teisiamasis neabejotinai kaltas. Neužtenka, kad prie šuns snukio būtų prilipusios vištos plunksnos; būtinąjį užtikti vištidėje. Būtent ten tave ir sučiupo.