Stephen King - Dvikova

Pokštelėjęs šūvis nuskambėjo prislopintai ir anaiptol ne dramatiškai. Nė vienas iš kūnų neatkreipė į tai jokio dėmesio. Oro kondicionieriai pasirūpino dūmų debesėliu. „Mėlynojo projekto“ gelmėse sustingo tyla. Kavinėje Starkio nosinė nuslydo nuo eilinio Frenko D. Briuso veido ir nusklendė ant grindų. Atrodė, kad Frenkas D. Briusas visiškai neprieštarauja, bet Lenas Kreitonas ūmai patyrė, kad jis vis dažniau ir dažniau dirsčioja į monitorių su Briusu ir stebisi, kurių velnių Bilas, ten būdamas, nenušluostė nuo jo vokų sriubos. Greitai, labai greitai jis turės stoti priešais Jungtinių Valstijų Prezidentą, bet prie Frenko D. Briuso akių prilipusi sriuba jį jaudino labiau. Daug labiau.

23 skyrius

Rendelas Flegas, kurio tamsi oda susiliejo su juoda naktimi, 51-uoju plentu žingsniavo į pietus, įsiklausydamas į naktinius šnaresius, glaudžiai apnikusius šį siaurą kelią, kuris anksčiau ar vėliau, bet išves jį iš Aidaho į Nevadą. lš Nevados jis galės keliauti bet kuria kryptimi. Nuo Naujojo Orleano iki Nogaleso, nuo Portlendo Oregono valstijoje iki Portlendo Meino valstijoje — tai buvo jo šalis, ir niekas nepažinojo, niekas taip nemylėjo jos kaip jisai. Jis žinojo, kur veda keliai, ir keliavo jais naktį. Dabar, prieš valandą iki aušros, jis buvo kažkur tarp Grasmero ir Ridlo, į vakarus nuo Tvin Folso, bet vis dar šiauriau Anties slėnio draustinio, besidriekiančio dviejų valstijų teritorijoje. Argi tai ne nuostabu?

Jis ėjo sparčiu žingsniu, stuksendamas numintais dulkėtų batų puspadžiais į asfaltą, laikydamasis kelio pakraščio, ir jeigu horizonte pasirodydavo automobilio žibintai, pasitraukdavo kiek tolėliau, prisiglausdavo prie minkštų aukštos žolės pečių, kurioje maži nakties paukšteliai susisuko sau lizdus... ir automobilis pralėkdavo pro šalį, vairuotojas, ko gero, pajusdavo lengvą virpulį, tarsi būtų įvažiavęs į šalto oro juostą, o jo mieganti žmona ir vaikai sudrebėdavo lyg vienu metu būtų susapnavę baisų sapną.

Jis traukė į pietus, į pietus 51-uoju plentu, numinti jo grubių kaubojiškų batų puspadžiai ritmingai stukseno į asfaltą, — nenusakomo amžiaus aukštas vyriškis nusizulinusiais džinsais ir visko mačiusia striuke. Jo kišenės buvo prikimštos penkiasdešimties rūšių abejotinos literatūros — pamfletais įvairiomis temomis, įvairiaproge retorika. Kai toks žmogus kiša jums knygiūkštę, jūs klusniai ją paimate, nekreipdamas dėmesio į aptarinėjamą joje objektą: atominių elektrinių grėsmę, vyriausybės ryšius su narkomafija, fermerių profsąjungas, Jėhaus pasekėjus (Jeigu galite atsakyti į šį dešimtį klausimų „Taip jūs būsite IŠGELBĖTAS!), spalvotųjų kovą už lygias teises. Visa tai ir dar daugiau buvo jo arsenale.

Ant jo striukės kišenių prie krūtinės puikavosi po piešinėlį. Dešiniajame — geltonas besišypsantis veidas. Kairiajame — kiaulė su policininko kepure, o po jos atvaizdu raudonomis, kraujo lašų pavidalo raidėmis buvo parašyta: „KAIP TAVO KIAULIENA?“

Nesustodamas ir nelėtindamas žingsnio, susiliejęs su naktimi, jis traukė pirmyn. Tamsoje jo akys, atrodė, liepsnojo fantastiška liepsna. Jam ant nugaros pūpsojo sena nutrinta kuprinė. Jo veidas žėrėjo rūškanu džiaugsmu — kaip ir jo širdis, — pamanysite jūs ir būsite visiškai teisūs. Jo veidas spinduliavo laimę, besiribojančią su neapykanta, ir tokią šiurpiai dosnią šilumą, jog priversdavo pavargusią pakelės kavinės padavėją paleisti iš rankų stiklines, gi sutiktus vaikus ant savo dviračių įsiręžti medinėn tvoron, o paskui skuosti prie savo motinų, rankutėmis trinant nubrozdintus keliukus. Jo veidas garantavo ginčą prie baro pertvaros paversti kruvinomis peštynėmis.

Jis ėjo pietų kryptimi, 51-uoju plentu, kažkur tarp Grasmero ir Ridlo, dabar jau šiek tiek arčiau Nevados. Netrukus jis sustos poilsio, išmiegos kiaurą dieną ir prabus tik ėmus temti. Kol ant mažyčio lauželio (neduokdie, jei kas nors pamatys dūmus!) virs vakarienė, jis skaitys, ir nesvarbu ką: pigų pornoromaną, arba galbūt „Mein Kampf" arba komiksų knygutę, arba vieną iš reakcingų laikraštėlių, arba „Patriotų sūnus“. Kai buvo kalbama apie spausdintą žodį, Flegas, kaip skaitytojas, išrankumu nepasižymėjo.

Po pusryčių jis atnaujins savąjį žygį, keliaudamas į pietus šiuo nuostabiu plentu, susiliedamas su šiuo Dievo sutvertu pirmapradžiu grožiu, stebėdamas, alsuodamas ir klausydamasis jo, tuolaik, kai klimatas darysis vis sausesnis, gniuždydamas augaliją, paversdamas ją dygliuotais ir vėjaričiais augalais, o virš žemės tarsi sulenktos dinozaurų nugaros ims kilti kalnai. Rytoj auštant arba poryt jis nusigaus iki Nevados valstijos, pradžioje aplenkdamas Ovihą, po to Mauntin Sitį, o ten, Mauntin Sityje, gyvena žmogus, vardu Kristoferis Bredentonas, kuris pasirūpins, jog jo žinioje atsirastų švari mašina ir švarūs dokumentai, tuomet šalis atgis su visomis savo didžiomis galimybėmis, valstybės organai su ištisa sistema kelių, kaip kraujagyslės vagojančių šį kūną, jos širdis, kepenys, plaučiai, smegenys priims jį — tamsų svetimkūnį. Jis buvo tarsi kliuvinio ieškantis trombas, kaulo skeveldra, siekianti įsiskverbti į minkštuosius audinius, vieniša, klajojanti ląstelė, kuri ieškojo bičiulio — dviese jiedu galėtų pašeimininkauti ir išaugti iki jaukaus piktybinio auglio.

Mojuodamas rankomis, kaukšėdamas puspadžiais, jis dyžė tvirta kelio danga. Jis buvo žinomas, labai gerai žinomas tarp valkatų, vargetų ir pamišėlių, tarp profesionalių revoliucionierių ir tų, kurie išmoko taip neapkęsti, jog jų neapykanta prasimuša veiduose nelyginant kiškio lūpa, ir jie nenori su niekuo bendrauti, išskyrus į save panašius, priimančius juos pigiose mebliuotose patalpose, nukabinėtose lozungais ir plakatais, pusrūsiuose, prikrautuose sprogstamąja medžiaga pripildytų vamzdžio nuopjovų, arba nuošaliuose kambariuose ir landynėse, kur aptarinėjami beprotiški planai: nužudyti federalinės vyriausybės narį, pagrobti vizitui atvykusio aukšto asmens vaiką arba įsiveržti į „Standard Oil“ posėdžių salę su įkaitais ir automatais bei patiesti visus iki vieno liaudies gerovės labui. Jį pažinojo šiuose sluoksniuose, bet netgi labiausiai pašėlę iš šių žmonių į tamsų jo veidą gebėjo pažvelgti tik probėgšmais, dvilktelėdami šnairuojantį žvilgsnį. Moterys, kurias jis guldydavo savo lovon, net jeigu šioms seksas prilygdavo, tarkime, šaltam užkandžiui, priimdavo jį pastėrusių, įsitempusiu kūnu ir su siaubu bei pasišlykštėjimu besiribojančia užuojauta. Jos priimdavo jį, kaip galėtų priimti aviną auksaspalvėmis akimis arba juodą šunį, — ir kai reikalas būdavo atliktas, likdavo šaltos , tokios šaltos , kad net nesitikėjo, jog jos kada nors įstengs atitirpti ir vėl tapti šiltomis. Kai jis apsireikšdavo susirinkimuose, tai isteriški klyksmai — šmeižtai, smerkimai, kaltinimai, ideologiniai išpuoliai — bematant pasibaigdavo. Sekundei įsivyraudavo tyla, dalyvaujančiųjų veidai imdavo gręžtis į jį, o paskui nusisukdavo, tarsi jis būtų atėjęs pas juos su rankoje sugniaužta siaubinga naikinimo mašina, tūkstantį kartų siaubingesne nei plastikinės bombos, bedievių studentų gaminamos požeminėse laboratorijose, arba kariškas ginklas, juodojoje rinkoje pirktas iš riebaus seržanto intendanto. Atrodė, jis atėjo pas juos su senovišku, padengtu pridžiūvusių krauju, amžiais slėptu, bet dabar vėl paruoštu veikti prietaisu, kuris įnešamas į jų susirinkimą kaip širdinga dovana, šventinis pyragas su nitroglicerino žvakutėmis. O kai ginčas atsinaujindavo, jis vėl tapdavo racionalus ir subalansuotas, — kiek apskritai protingi ir nuoseklūs gali būti žodžiai pamišėlių lūpose, — ir visos viena kitai besipriešinančios pusės galų gale susitardavo.