Stephen King - Dvikova

Kreitonas stovėjo tylėdamas. Jis neturėjo ką pasakyti.

— Žvėris jau kelyje, — pasisukdamas tarė Starkis. Jis nusišypsojo pro ašaras. — Jis jau kelyje ir yra daug nuožmesnis, negu galėjo įsivaizduoti tasai Jytsas. Viskas suirs į paskiras dalis. Mūsų uždavinys — sulaikyti šį irimą kiek įstengsime ilgiau.

— Taip, sere, — tarė Kreitonas ir pirmą kartą pajuto, kaip į jo akis plūsta ašaros. — Taip, Bili.

Starkis ištiesė jam ranką, ir Kreitonas suspaudė ją abiem delnais. Starkio plaštaka atrodė sena ir šalta, nelyginant pamesta gyvatės oda, kurioje gavo galą kažkoks mažytis prerijų gyvūnas, palikęs savo trapų skeletėlį roplio kiaute. Ašaros perpildė Starkio akis ir nusirito jo kruopščiai nuskustais skruostais.

— Man reikia užbaigti kai kuriuos reikalus, — pasakė Starkis. Nuo dešinės rankos jis nusimovė Vest Pointo žiedą, o nuo kairės — tuoktuvių. — Sindei. Mano dukrai. Pasirūpink, kad jinai juos gautų, Lenai.

— Be abejo.

Starkis patraukė durų linkui.

— Bili? — pašaukė jį Lenas Kreitonas. Starkis grįžtelėjo. Kreitonas sustingo įsitempęs kaip styga, jo skruostais sruvo ašaros. Jis atidavė pagarbą.

Starkis atsakė tuo pačiu ir pasišalino.

*

Liftas monotoniškai gaudė, švieslentė žymėjo aukštus. Pasigirdo aliarmo signalas — nykus ūkimas, tarsi kažkas būtų žinojęs, jog tai perspėjimas apie situaciją, kurios jau neįmanoma pataisyti!, — kai jis savo asmeniniu raktu atsirakino garažo duris. Starkis įsivaizdavo, kaip Lenas Kreitonas, žiūrėdamas į monitorius, stebi jo kelionę, mato, kaip jis sėda į džipą ir važiuoja ištuštėjusią kontrolės zona, pro vartus, ant kurių kabo lentelė: „ĮSLAPTINTA ZONA. BE YPATINGO LEIDIMO ĮEITI DRAUDŽIAMA“. Kontroliniai punktai panėšėjo į stiklines kabinas. Juose vis dar tūnojo sargybiniai, bet kareiviai už pritemdytų stiklų buvo mirę, jų kūnai išdžiūvo ir nuo spiginančių saulės spindulių pavirto mumijomis. Kabinos buvo neperšaunamos, bet neapsaugotos nuo virusų prasiskverbimo. Kai Starkis važiavo pro šalį, pastėrusios, sustiklėjusios kareivių akys beprasmiškai spoksojo į vienintelį judantį objektą kelio atkarpoje tarp virtinės Kvonseto namelių ir žemų pastatų iš šlako blokų.

Jis sustojo už žemučio pastato, ant kurio durų kabojo lentelė: „ĮEITI GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA. TIK SU A-1-A KATEGORIJOS LEIDIMAIS“. Vienu raktu jis atrakino duris, antruoju įjungė liftą. Sargybinis, negyvas ir pastėręs kaip žarsteklis, žvelgė į jį iš stiklinės kabinos į kairę nuo lifto. Kai liftas priartėjo ir prasivėrė jo durys, Starkis skubiai žengė vidun. Atrodė, kad juste junta į save įbestą mirusio sargybinio žvilgsnį, sunkų, į du apdulkėjusius akmenukus panašių akių spanginimą.

Liftas leidosi taip greitai, kad sukilo visi Starkio viduriai. Kai liftas pasiekė tikslą, švelniai skimbtelėjo varpelis. Durys prasivėrė, ir šleikštus irimo smarsas tvojo nelyginant antausis. Kadangi oro kondicionieriai vis dar tebeveikė, dvokas nebuvo ypatingai stiprus, bet netgi jie neįstengė visiškai sunaikinti šio kvapo. „Kai žmogus miršta, jis nori, kad tai būtų žinoma“, — pamanė Starkis.

Prie lifto tysojo apie tuzinas kūnų. Starkis atsargiai žirgliojo per juos, nenorėdamas užminti ant yrančios, išsipūtusios rankos arba užkliūti už ištiestos kojos. Jis galėjo riktelėti, bet jam aiškiai nesinorėjo šito daryti. Nevalia rėkti kape, kadangi jau vien tik šio riktelėjimo garsas gali pasiųsti į aną pasaulį, o Starkis kaip tik jame ir buvo: kape. Viskas atrodė kaip gerai finansuojama mokslinė laboratorija, bet iš tikrųjų tik ir laukė, kol pavirs kapu.

Už jo užsivėrė lifto durys; kankinančiai ūkdamas, liftas automatiškai ėmė kilti aukštyn. Starkis žinojo, kad liftas negali pakilti, kol kas nors neiškvies jo specialaus rakto sūkiu; bet kadangi bendra tvarka ir ryšys buvo pažeisti, kompiuteriai perjungė liftą į bendrą programą. Kodėl šie nelaimingi vyrai ir moterys čia gulėjo? Tikriausiai jie tikėjosi, kad kompiuteriai pamirš perjungti liftus į avarinį režimą. Tam tikra logika buvo. Čia viskas nuėjo velniop.

Starkis patraukė į kavinę vedančiu koridoriumi; spengiančioje tyloje žingsnių aidas atrodė kurtinantis. Fluorescuojančios lempos, aptaisytos fiksuojamais rėmais, iš viršaus liejo aštrią, nepaliekančią šešėlių šviesą. Koridoriuje gulėjo kūnai. Vyro ir moters. Jie buvo nuogi, galvose žiojėjo skylės. „Jiedu smaginosi, — pamanė Starkis, — paskui jis ją nušovė ir pats nusižudė. Meilė tarp virusų“. Negyvėlio ranka tebegniaužė karinio pavyzdžio 45-o kalibro revolverį. Koklinės grindys buvo aptaškytos krauju ir kažkokia pilka mase, primenančia avižinę košę. Starkis nuslopino savyje stiprų, bet, ačiū Dievui, akimirksnio norą pasilenkti ir paliesti mirusios moters krūtinės kauburėlius bei įsitikinti, ar jie standūs, ar minkšti.

Tolėliau koridoriuje, prisišliejęs prie durų, sėdėjo vyriškis, prie jo kaklo bato raišteliu buvo pririštas raštelis. Vyro smakras nusviro ant krūtinės, pridengdamas įrašą. Starkis pirštais kilstelėjo smakrą ir atkragino negyvėlio galvą. Kai šitai darė, vyriškio akys įkrito vidun. Raudonu flomasteriu buvo parašyta: „DABAR JŪS ŽINOTE, KAD TAI SUVEIKĖ.

KLAUSIMŲ YRA?“ Starkis paleido vyro smakrą. Galva taip ir liko nepatogia padėtimi pakelta aukštyn, tamsios, tuščios akiduobės goksojo tiesiai į priekį. Starkis pasitraukė atatupstas. Pasijuto verkiąs, kadangi jokių klausimų neturėjo.

Kavinės durys buvo plačiai atlapotos. Ant jų kabojo didelė skelbimų lenta. Starkis perskaitė, kad birželio 20-ąją turi įvykti Projekto kėglių čempionato rungtynės tarp „The Grim Gutterballers“ ir „The First Strikers“. Ana Flos liepos 9 dieną norėjo vykti į Denverį arba Boulderį ir ieškojo pakeleivio, su kuriuo galėtų perpus pasidalyti kelionės išlaidas ir pakaitomis vairuoti automobilį. O kažkoks Ričardas Betsas geidė atsikratyti mielais mišrios koli ir senbernaro veislės šuniukais. Be to, sekmadienį kavinėje turėjo įvykti pamaldos.

Starkis perskaitė visus skelbimus ir tik po to įėjo vidun. Čia kvapas buvo stipresnis — mirusiųjų kūnų smarsą papildė prarūgusio maisto dvokas. Starkis su siaubu apsižvalgė aplinkui. Atrodė, kai kurių numirėlių akys jį apžiūrinėja.

— Paklausykite... — pratarė ir nutilo pusiau žodžio. Visai nenumanė, ką jam derėtų pasakyti.

Starkis lėtai prisiartino prie tos vietos, kur įbedęs veidą į sriubos lėkštę sėdėjo Frenkas D. Briusas. Keletą sekundžių jį apžiūrinėjo. Paskui, suėmęs už plaukų, pakėlė Frenko D. Briuso galvą. Drauge su galva pakilo prie veido prilipusi lėkštė. Apimtas siaubo, Starkis dėbsojo į šį vaizdą, o paskui numušė lėkštę, kuri skimbčiodama nukrito ant grindų ir apsivertė. Sriubos likučiai užpildė Frenko D. Briuso veidą kaip apgliaumėjusio kūno liekanos. Starkis išsitraukė iš kišenės nosinę ir kiek įstengdamas viską nušluostė. Frenko D. Briuso akys buvo užpildytos sriuba, bet Starkis vokų šluostyti neišdrįso. Jis būgštavo, kad Frenko D. Briuso akys gali įkristi kaukolės vidun kaip to žmogaus su rašteliu ant krūtinės. Bet dar labiau jį gąsdino tai, kad atlaisvinti nuo lipnios masės vokai gali pakilti aukštyn kaip langų užuolaidos. Labiausiai jis baiminosi tos išraiškos, kurią galėjo išvysti Frenko D. Briuso akyse.

— Eilini Briusai, — romiai ištarė jis, — laisvai.

Starkis tvarkingai pridengė nosinaite Frenko D. Briuso veidą. Paskui apsisuko ir išėjo iš kavinės plačiais, skardžiais nelyginant rikiuotės, žingsniais. Pakeliui į liftą jis prisiartino prie vyriškio su pritvirtintu prie kaklo rašteliu. Starkis atsisėdo šalia jo, užtaisė savo pistoletą ir įsikišo vamzdį burnon.