Stephen King - Dvikova

25 skyrius

Nikas Androsas atitraukė užuolaidą ir pažvelgė gatvėn. lš čia, Džono Beikerio namų antro aukšto, jam iš kairės kaip ant delno driekėsi visas Šojos miestelis, o dešinėje matėsi iš jo vedantis 63-asis plentas. Pagrindinė gatvė buvo visiškai tuščia. Įstaigų žaliuzės nuleistos. Viduryje kelio nukniaubęs galvą tupėjo ligotas šuo; visi jo kaulai tirtėte tirtėjo, ant saulės įkaitintos gatvės iš nasrų dribo baltos putos. O sankryžoje tysojo dar vienas šuo. Jis buvo negyvas.

Už Niko trūkčiojančiai vaitojo moteris, bet jis jos negirdėjo. Užtraukė užuolaidą, prasitrynę akis, o paskui prisiartino prie ką tik pabudusios moters. Kadangi prieš kelias valandas ją smarkiai ėmė krėsti šaltis, Džeinė Beiker buvo apklostyta antklodėmis. Dabar jos veidu upeliais žliaugė prakaitas, moteris nubloškė nuo savęs antklodes — suglumęs jis išvydo, kad jos ploni naktiniai marškiniai vietomis visiškai permirko. Bet Džeinė jo nematė, todėl Nikas pamanė, kad moters nuogybė dabar neturi jokios reikšmės. Ji merdėjo.

— Džoni, atnešk dubenėlį. Atrodo, aš vemsiu! — sušuko ji.

Jis ištraukė iš po lovos indelį ir pastatė jį šalia moters, bet ji ėmė blaškytis ir stumtelėjo jį šalin; dubenėlis garsiai atsitrenkė į grindis; šio garso jis irgi neišgirdo. Nikas pakėlė dubenėlį ir dabar jau laikė savo rankose, stebėdamas moterį.

— Džoni! — riktelėjo Džeinė. — Aš nerandu savo siuvimo dėžutės! Jos spintoje nebėra!

Iš grafino, stovėjusio ant naktinio stalelio, Nikas pripylė stiklinę vandens, prikišo prie jos lūpų, bet Džeinė vėl ėmė blaškytis ir vos neišmušė stiklinės iš jo rankos. Jis pastatė vandenį taip, kad nusiraminusi galėtų jį nesunkiai pasiekti.

Nikas niekuomet taip nesigraužė dėl savo kurtumo kaip per pastarąsias dvi dienas. Čia atėjęs dvidešimt trečiąją, Nikas šalia Džeinės rado budintį metodistų dvasininką. Jis svetainėje skaitė jai Bibliją ir aiškiai nervinosi, degdamas nekantrumu kuo greičiau pasišalinti. Nikas galėjo numanyti kodėl. Nuo karštinės jos veidas įraudo, suteikdamas mergiotišką išvaizdą, kuri taip nemaloniai kontrastavo su jos būkle. Ko gero, dvasininkas būgštavo, kad moteris gali jį apkrėsti. Bet greičiausiai jis slapčia tikėjosi su savo šeimyna pasprukti laukais. Mažame miestelyje naujienos sklinda labai greitai, ir daugelis jau nusprendė iš Sojos nešti kudašių.

Nuo to laiko, kai prieš keturiasdešimt aštuonias valandas Brismenas paliko svetainę, viskas pavirto ištisu košmaru. Misis Beiker pablogėjo, taip smarkiai pablogėjo, kad Nikas abejojo, ar ji išgyvens iki saulėlydžio.

Blogai buvo dar ir todėl, kad jis negalėjo nuolat su ja būti. Nikas nuskubėjo į pakelės kavinukę ir nupirko pietus trim belaisviams, bet Vinsas Hoganas taip negalavo, kad net nevalgė. Jis kliedėjo. Maikas Čaildresas ir Bilis Vorneras prašėsi laisvėn, bet Nikas neįstengė prisiversti tai padaryti. Ne iš baimės, jis netikėjo, kad jie eikvos laiką išliedami ant jo savo įtūžį; paprasčiausiai jie norėjo kaip ir kiti išnešti savo kailį iš Sojos. Bet jį slėgė atsakomybė. Jis pasižadėjo žmogui, kuris dabar jau miręs. Be abejo, anksčiau ar vėliau valstijos policija pradės kontroliuoti situaciją, atvažiuos ir juos paims.

Apatiniame Beikerio stalo stalčiuje jis rado dėklan įkištą 45-o kalibro „Koltą“. Minutėlę paabejojęs, Nikas prisisegė „Koltą“ prie diržo. Žvilgtelėjęs žemyn ir pamatęs, kaip įspūdingo dydžio ginklas prigludo prie klubo, jis pajuto visą savo išvaizdos juokingumą — bet ginklo svoris ramino.

Dvidešimt trečiąją dieną jis atidarė Vinso kamerą ir pridėjo prie vaikino kaktos, krūtinės ir kaklo ledą. Atsimerkęs Vinsas pažvelgė į Niką su tokiu nebyliu meldimu, kad Nikas pasigailėjo nieko negalįs pasakyti, — lygiai taip pat prieš dvi dienas jis apgailestavo dėl to žvelgdamas į misis Beiker, — nė vieno paguodžiančio žodžio. Bent jau: „ Tau viskas bus gerai“. Arba: „ Aš manau, temperatūra nukris“. To pakaktų.

Visą laiką, kol jis stengėsi pagelbėti Vinsui, jo šaukėsi Bilis ir Maikas. Kol Nikas buvo pasilenkęs virš ligonio, jų riksmai neturėjo jokios prasmės, bet jis matė jų išsigandusius veidus kiekvienąsyk, vos tik pakeldavo galvą; jų lūpos reikšdavo žodžius, kurie susidėstydavo į vieną frazę: „ Išleisk mus iš čia“. Nikas elgėsi atsargiai ir prie jų neprisiartindavo. Didelės gyvenimo patirties jis neturėjo, bet buvo pakankamai suaugęs ir žinojo, kokiais pavojingais žmones paverčia panika.

Tądien jis lakstė ištuštėjusiomis gatvėmis, nuolat bijodamas viename savo maršruto gale rasti negyvą Vinsą Hoganą, o kitame — Džeinę Beiker. Jis ieškojo daktaro Soumso automobilio, tačiau perniek. Tądien vis dar tebeveikė tik keletas parduotuvių, degalinė, bet Nikas vis labiau įsitikindamas ėmė suprasti, kad miestelis baigia išmirti. Žmonės veržėsi miško takeliais, vieškeliais, ko gero, netgi plaukdami upeliu, kuris tekėjo į Mount Holio miestelį. „O dar daugiau žmonių patrauks sutemus“, — pamanė Nikas.

Kai jis atskubėjo į Beikerių namus ir pamatė sunkiai po virtuvę krypinėjančią Džeinę, saulė ką tik buvo pradėjusi leistis. Įsisupusi į gauruotą chalatą, moteris mėgino išsivirti arbatos. Ji nužvelgė įėjusį Niką dėkingu žvilgsniu, ir šis atkreipė dėmesį, kad temperatūra jai gerokai nukritusi.

— Noriu tau padėkoti už rūpestį, — švelniai pratarė jinai. — Jaučiuosi šiek tiek geriau. Ar išgersi puodelį arbatos? — ir ji įsiraudojo.

Nikas prisiartino prie jos, būgštaudamas, jog moteris gali nualpusi pargriūti. Pasirėmusi jo rankos, Džeinė padėjo galvą jam ant peties. Žydru jos chalatu nuvilnijo tamsių plaukų banga.

— Džonis... — nuaidėjo virtuvės prietemoje. — O, mano vargšas Džonis...

Jeigu tik jis gebėtų kalbėti, apgailestaudamas pamanė Nikas. Bet jis tegalėjo ją prilaikyti, nuvesti prie kėdės.

— Arbata...

Jis dūrė pirštu sau krūtinėn ir ją pasodino.

— Taip, — prabilo ji, — aš jaučiuosi geriau. Daug geriau. Štai tik... Tik... — ir ji užsidengė rankomis veidą.

Nikas pripylė į puodelius karštos arbatos ir pastatė juos ant stalo. Ji pakėlė puodelį dviem rankom kaip vaikas ir tylėdama ėmė sriubčioti. Paskui pastatė savo puodelį ir tarė:

— Kiek žmonių mieste šituo serga, Nikai?

„Tiksliai nežinau, — parašė Nikas. — Bet tai gana rimta“.

— Tu matei daktarą?

„Tiktai ryte“.

— Ambrozijus nukankins save, jeigu nepasisaugos, — pastebėjo ji. — Jis bus atsargus, juk taip, Nikai? Jis juk nealins savęs?

Nikas linktelėjo ir pamėgino nusišypsoti.

— O kaip ten Džono belaisviai? Ar policija atvažiavo jų paimti?

„Ne, — parašė Nikas. — Hoganas labai serga. Darau viską, ką galiu. Likusieji prašosi išleidžiami, kol Hoganas visų neužkrėtė“.

— Neišleisk jų! — susijaudinusi tarė ji. — Tikiuosi, tu šitaip nepasielgsi.

„Ne, — parašė Nikas. — Jums derėtų atsigulti lovon. Jums reikia pailsėti“.

Atsakydama Džeinė nusišypsojo; kai pasuko galvą, jos lūpų kampučiuose Nikas pastebėjo tamsias kraujo dėmeles ir su skausmu bei nerimu pamanė, jog ji vargu ar išsikapstys.

— Taip. Aš išmiegojau apie dvylika valandų. Bet kažkaip neteisinga miegoti, kai Džonas numirė... Žinai, aš niekaip negaliu tuo patikėti.

Nikas paėmė jos ranką ir spustelėjo. Atsakydama Džeinė vos ne vos nusišypsojo.

— Ko gero, laikui bėgant atsiras tai, dėl ko būtų verta toliau gyventi... Nikai, tu jau nunešei kaliniams vakarienę?