Stephen King - Dvikova

Nikas prarijo gumulą gerklėje ir žiūrėdamas į lovos užtiesalą pakratė galvą. Tikriausiai Džeinė pajuto Niką apėmusį liūdesį ir nesmagumą, nes suknelės daugiau nepriminė. Ji ėmė kalbėti visai apie kitką — lengvai, bemaž koketiškai. Apie tai, kaip nugalėjusi vidurinės mokyklos skaitovų konkurse važiavo į Arkanzasą, kur varžėsi skaitovai iš visos valstijos, ir kaip įkvėptai jai bedeklamuojant Širlės Džekson poemą, nusmuko ant bato kojinė. Apie savo seserį, kuri nuvyko į Vietnamą su baptistų misija ir sugrįžo iš ten ne su vienu ar dviem, o su trim įvaikiais. Apie kelionę, kurion jiedu su Džonu leidosi prieš trejus metus, ir kaip įniršęs lokys įvarė juos medin bei pralaikė ten kiaurą dieną.

— Todėl mudu sėdėjome ten ir meilinomės vienas kitam, — mieguistai kalbėjo ji, — kaip porelė įsimylėjusių paauglių balkone. Viešpatie, Džonas buvo toks susijaudinęs, kai nusileidome žemyn. Jis buvo... mes buvome... įsimylėję... labai mylėjome vienas kitą... meilė — štai kas palaiko pasaulį, aš visuomet maniau... tai vienintelis dalykas, padedantis vyrui ir moteriai išlikti šiame pasaulyje, kuris, regis, visuomet siekia juos sutrypti... juos pažeminti... priversti juos keliaklupsčiauti... mes... labai mylėjome vienas kitą...

Ji užsnūdo ir pabudo tik tuomet, kai jis netyčia ją pažadino, atitraukdamas užuolaidą ar paprasčiausiai užmynęs girgždančią grindų dalį. Ji kliedėjo.

— Džonai! — sušuko ji; Džeinės gerklė kriokavo. — O Džonai! Aš niekuomet iš viso šito neišsikapanosiu! Džonai, padėk man! Tu privalai man padėti...

Jos žodžiai susiliejo su ilgu kimiu iškvėpimu, kurio Nikas negalėjo išgirsti, bet vis tiek pajuto. Iš šnervės ištekėjo siaurutė tamsaus kraujo srovelė. Džeinė atkragino galvą ant pagalvės ir ėmė sukinėti ją į šonus, tarsi mintyse mėgintų dėl ko nors apsispręsti ir sprendimas būtų neigiamas. Paskui ji nurimo.

Nikas nedrąsiai priglaudė ranką prie jos kaklo, po to prie riešo, vėliau prie širdies. Jokio krustelėjimo. Ji buvo mirusi. Ant naktinio stalelio reikšmingai tiksėjo laikrodis, kurio negirdėjo jie abu. Jis nuleido galvą ant kelių ir be garso pravirko. „ Vienintelis dalykas, kurį tu gali daryti, — tai lėtai sunktis, — kartą jam pasakė Rudis. — Bet muilo operų pasaulyje tai labai patogu“.

Jis žinojo, kas bus paskiau, bet nieko nenorėjo daryti. Tai nesąžininga, šaukė kažkuri jo dalis. Tai ne jo rūpestis. Bet kadangi šalia nieko kito nebuvo, — ko gero, per ištisas mylias aplink, — jis turėjo užsikrauti šią atsakomybę ant savo pečių. Arba tai atlikti, arba palikti ją irti šičia, su kuo jis nevaliojo susitaikyti. Ji buvo jam tokia gera, o aplinkui buvo pernelyg daug žmonių, kurie negalėjo jam padėti. Nikas pamanė, jog laikas veikti. Kuo ilgiau štai taip nieko nedarydamas sėdės, tuo sunkiau bus susidoroti su užduotimi. Nikas žinojo, kur yra laidotuvių biuras — per tris kvartalus žemyn ir vieną kvartalą į vakarus. Tikriausiai ten irgi daug darbo.

Jis prisivertė atsistoti ir prieiti prie spintos, vildamasis, kad balta suknelė, jos medaus mėnesio suknelė, pasirodys Džeinės kliedesio dalis. Bet suknia ten gulėjo. Šiek tiek pageltusi nuo laiko, bet Nikas neabejojo, kad tai ji. Atpažino iš nėrinių. Nikas ją išėmė ir patiesė ant lovos krašto. Pažvelgė į suknelę, paskui į moterį ir pamanė: „ Dabar ji bus per didelė Džeinei ne šiek tiek. Liga susidorojo su ja daug žiauriau, nei pačiai atrodė... galgi ir geriau, kad Džeinė šito nenumanė“.

Sunkia širdimi Nikas pasilenkė prie jos ir ėmė nuvilkinėti naktinius marškinius. Bet kai nurengė, ir moteris nuoga gulėjo priešais jį, baimė pasitraukė, liko tiktai gailestis — gailestis taip skausmingai persmelkė Niką, kad vaikinas vėl pravirko ir kūkčiodamas prausė jos kūną, o paskui rengė suknele, kurią dėvėdama ji kažkada išvyko povestuvinėn kelionėn. Kai Džeinė jau buvo aprengta tarsi aną laimingą jos gyvenimo dieną, Nikas pakėlė moterį ant rankų ir apgobtą nėriniais nunešė laidotuvių biuro link: jis nešėją kaip jaunavedys, įveikdamas begalę kliūčių su savo mylimąja ant rankų.

26 skyrius

Kažkokia jaunuolių grupė, galbūt „Studentai už demokratinę visuomenę“, gal „Jaunieji maoistai“, visą naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją nesitraukė nuo kopijavimo mašinos. O ryte visoje Kentukio valstijos universiteto teritorijoje buvo išklijuoti lapeliai:

DĖMESIO! DĖMESIO! DĖMESIO! DĖMESIO!

JUS APGAUDINĖJA! VYRIAUSYBĖ JUMS MELUOJA! SPAUDA, PARSIDAVUSI KARINEI KLIKAI, MELUOJA JUMS. UNIVERSITETO ADMINISTRACIJA MELUOJA JUMS, LYGIAI KAIP IR GYDYTOJAI ADMINISTRACIJOS ĮSAKYMU!

1. NĖRA JOKIOS VAKCINOS PRIEŠ SUPERGRIPĄ.

2. SUPERGRIPAS — TAI NE PAVOJINGA LIGA, TAI MIRTINA LIGA.

3. INFEKCIJA GALI PASIEKTI 75 PROC.

4. SUPERGRIPO VIRUSĄ SUKŪRĖ KARLAUNA, IR JIS IŠTRŪKO LAISVĖN DĖL AVARIJOS.

5. DABAR JUNGTINIŲ VALSTIJŲ KARINĖ KLIKA STENGIASI NUSLĖPTI SAVO NUSIKALSTAMĄ VEIKLĄ, NET JEIGU DĖL TO MIRS 75 PROC. GYVENTOJŲ!

VISI PAŽANGŪS ŽMONĖS, VIENYKITĖS! ATĖJO METAS KOVOTI! VIENYBĖ, KOVA, PERGALĖ!

RENKAMĖS 19:00!

STREIKAS! STREIKAS! STREIKAS! STREIKAS!

Tai, kas įvyko Bostono WBZ televizijoje buvo sumanyta trijų teleoperatorių ir šešių techninių darbuotojų; visi jie dirbo 6-ojoje studijoje. Penki iš jų vienoje draugėje nuolat lošdavo pokerį, šeši iš devynių jau sirgo. Jie žinojo, kad neturi ką prarasti. Taigi susirankiojo apie tuziną pistoletų, o Bobas Palmeris, komentuojantis rytines žinias, įnešė ginklus studijon savo krepšyje, kuriame paprastai nešiojosi popierių, rašiklius, užrašų knygutes.

Visas transliuojančias stotis kontroliavo, kaip jiems sakė, Nacionaliniai gvardiečiai, bet vieną dieną prieš tai Palmeris papasakojo Džordžui Dikersonui, jog tai buvo patys keisčiausi gvardiečiai, kokius jis kada nors regėjo savo gyvenime.

Viena minutė po devynių, vos tik Palmeris pradėjo skaityti sušvelnintą versiją, kurią jam įteikė dešimt minučių prieš laidą, įvyko maištas. Devyni žmonės užgrobė telestudiją. Kareiviai, kurie iš būrelio civilių, tik ir tesugebančių pranešinėti naujienas, nesitikėjo kokių nors rimtesnių problemų, buvo nelauktai užklupti ir nuginkluoti. Kita personalo dalis prisijungė prie mažos sukilėlių grupelės. Jie mikliai atkirto šeštą aukštą ir užbarikadavo visas duris. Liftus pakėlė į šeštą aukštą dar prieš tai, kol kareiviai vestibiulyje suvokė, jog vyksta kažin kas negera. Trys kareiviai pamėgino užlipti priešgaisrinėmis kopėčiomis, ir tuomet Čarlsas Jorkinas, šveicorius, apginkluotas kareivišku karabinu, driokstelėjo virš jų galvų. Tai buvo vienintelis šūvis.

WBZ televizijos žiūrovai pamatė, kaip Bobas Palmeris nutraukė naujienų apžvalgą viduryje sakinio, ir išgirdo jį tariant: „Gerai, dabar išsyk!“ Už kameros pasigirdo grumtynių garsai. Kai viskas aprimo, tūkstančiai suintriguotų žiūrovų Bobo Palmerio rankoje išvydo trumpavamzdį pistoletą. Kimus balsas džiūgaudamas sušuko:

— Mes juos nuginklavome, Bobai! Mes susidorojome su tais niekšais! Nuginklavome visus!

— Gerai. Tai puiku, — atsiliepė Palmeris. Paskui vėl pažvelgė į kamerą. — Bostono gyventojai ir visi mūsų transliavimo zonos gyventojai! Mūsų studijoje ką tik įvyko kai kas labai svarbaus ir rimto, ir aš laimingas, kad šitai atsitiko būtent čia, Bostone, Amerikos nepriklausomybės citadelėje. Pastarąsias septynias dienas laidos vyko su sargybos, vadinančios save Nacionaline gvardija, atstatytais šautuvų vamzdžiais. Žmonės karinėmis uniformomis, apsiginklavę automatais, stovėjo už mūsų kamerų, prie mūsų teletaipų. Naujienos vis dėlto pasirodydavo eteryje. Man gėda prisipažinti, kad ir aš prie jų prisidėjau. Man duodavo popierėlį ir versdavo skaityti, kas jame parašyta, o aš privalėjau tai daryti prieš automato vamzdį. Tai, ką jums sakydavau iš popierėlio apie vadinamąją supergripo epidemiją — melas ir falsifikacija.