Stephen King - Dvikova

4 skyrius

Praslinko valanda, kai ėmė temti.

Starkis sėdėjo vienišas už ilgo stalo, įdėmiai studijuodamas plono geltono popieriaus lapelius. Jų turinys kėlė jam siaubą. Jis ištikimai ir sąžiningai tarnavo savo šaliai trisdešimt šešerius metus, o pradėjo kaip drovus naujokas iš Vest Pointo. Jis buvo apdovanotas medaliais. Jis bendravo su prezidentais, jiems patarinėdamas ir įsiklausydamas į jų patarimus. Jo gyvenime pasitaikė daug nemalonių atvejų, bet šitas...

Jis buvo išgąsdintas — taip smarkiai išgąsdintas, kad nedrįso net pats sau tai prisipažinti. Būtent nuo tokios baimės žmonės kraustosi iš proto.

Paklusdamas nevalingam impulsui, jis pakilo ir prisiartino prie sienos, kurioje buvo įmontuoti penki monitoriai. Atsistodamas jis nužėrė vieną iš lapelių. Šis tingiai nusklendė pro ventiliatorius atplūstančiu išvalytu oru ir nusileido ant koklinių grindų, perpus pritemdytų nuo stalo krintančio ilgo šešėlio. Lapelyje galima buvo perskaityti štai ką:

NUSTATYTA

ŠTAMAS: 848-AB

KEMPION, (M) SELĖ

ANTIGENAS PAKITĘS IR MUTUOJA.

YPATINGOS RIZIKOS GRUPĖ/DIDELIS MIRTINGUMAS.

UŽKREČIAMUMAS SUDARO 99,4 PROC.

ATLANTOS VIRUSOLOGIJOS CENTRO IŠVADA.

VISIŠKAI SLAPTAI.

P-T-222312A

Starkis nuspaudė mygtuką po viduriniu ekranu, ir bematant dirginančiai paklusniai plykstelėjo vaizdas: Vakarų Kalifornijos dykuma, rytinė jos dalis. Vietovė buvo negyvenama, ir ši tuštuma rausvai violetiniuose infraraudonojo vaizdo tonuose atrodė dar klaikesnė.

„Tai čia, šiek tiek į priekį, — pamanė Starkis, — „Mėlynasis projektas“.

Jį vėl užplūdo baimė. Starkis įkišo kišenėn ranką ir išsitraukė žydrą tabletę. Tai buvo vaistas, kurį jo dukra vadino „ramintoju“. Pavadinimas neturėjo reikšmės, buvo svarbu rezultatas. Neužsigerdamas prarijo tabletę; jo griežtas, be jokios raukšlelės veidas susiraukė.

„Mėlynasis projektas“.

Jis pažvelgė į likusius tuščius monitorius ir juos įjungė. Ketvirtas ir penktas rodė laboratorijas: ketvirtas — bendrosios medicinos, penktas — virusinės biologijos. Virusinės biologijos laboratorijoje buvo labai daug narvų su gyvūnais, daugiausiai su jūros kiaulytėmis, bengališkomis makakomis-rezus ir keletu šunų. Regis, nė vienas iš jų nemiegojo. Medicinos laboratorijoje iki šiol tebeveikė mažytė centrifuga, beprasmiškai sukdama ratus. Starkis dėl jos skundėsi. Jis skundėsi su kartėliu. Šioje besisukančioje centrifugoje buvo kažin kas gąsdinančio — tuo metu, kai negyvas daktaras Ezvikas tysojo šalia ant grindų, išsikėtojęs kaip stipraus vėjo gūsio parversta kaliausė.

Starkiui paaiškino, kad centrifuga prijungta prie tos pačios elektros grandinės kaip šviesa, todėl išjungus centrifugą užgestų ir šviesa. O ten išdėstytos kameros nepritaikytos filmuoti infraraudonuosiuose spinduliuose. Starkis tai suprato. Ko gero, dar gali užsimanyti atvažiuoti kas nors iš Vašingtono karinės vadovybės, geisdami pasižiūrėti į Nobelio premijos laureatą, gulintį keturių šimtų pėdų gelmėje, dykumoje, per mylią nuo čia. Jeigu mes atjungsime centrifugą, tai atjungsime ir profesorių. Elementaru. Visa tai — ką jo dukra vadino „Spąstais-22“.

Jis išgėrė dar vieną „ramintoją“ ir pažvelgė į antro monitoriaus ekraną. Šis vaizdas jam labiausiai nepatiko. Jį labai blogai veikė vyriškis, įmerkęs veidą į sriubos lėkštę. Tarsi kas nors būtų priėjęs prie jo ir pasakęs: „ Jūs praleisite ištisą amžinybę, įbedęs fizionomiją dubenėlin su sriuba. Tai primena seną košmarišką triuką su torto kremu ant veido: kai kremas pataiko į jus, pasidaro visiškai nejuokinga.

Antras monitorius demonstravo „Mėlynojo projekto“ kavinę. Avarija įvyko kaip tik besikeičiant pamainoms, o kavinė buvo labai populiari. Starkis pamanė, kad iš principo jiems buvo ne itin svarbu, kur mirti: kavinėje, savo lovoje ar laboratorijoje. Bet vis dėlto tasai vyriškis, įmerkęs veidą į lėkštę su sriuba...

Vyras ir moteris mėlynais kombinezonais susirangė ant grindų šalia saldainių pardavimo automato. O už didelio stalo įvairiomis pozomis sustingo devyni vyrai ir keturiolika moterų: kai kurie iš jų paršlijo ant stalo, kiti sustingusiose rankose gniaužė stiklus su išlaistyta kola. O už antro stalo, kone pačiame tolimiausiame kampe, sėdėjo vyriškis, kurį atpažino kaip Frenką D. Briusą. Tai jis buvo įbedęs veidą į sriubos dubenėlį.

Pirmas monitorius rodė tik laikrodžio švieslentę. Iki birželio 13-osios šioje švieslentėje visi indikatoriai ir skaičiai žibėjo žaliai. Dabar jie švietė ryškiai raudona spalva. Laikrodis sustojo. Švieslentėje degė skaičiai: 90:06:13:02:37:16. Devyniasdešimtųjų metų birželio tryliktoji, dvi valandos, trisdešimt septynios minutės ir šešiolika sekundžių.

Už nugaros pasigirdo tylūs garsai. Starkis vieną po kito išjungė monitorius ir atsigręžė.

— Įeikite.

Pasirodė, jog tai Kreitonas. Jo išvaizda buvo rūškana, o oda įgavusi kažkokį melsvai pilkšvą atspalvį. „Vėl blogos naujienos, — šaltai pamanė Starkis. — Dar kas nors paniro į lėkštę su ataušusia sriuba“.

— Sveikas, Lenai, — ramiai pasveikino jis įėjusįjį.

Atsakęs linktelėjimu, Lenas Kreitonas prislėgtai pratarė:

— Bilai. Tai... Viešpatie, tiesiog neišmanau, kaip tau pasakyti.

— Regis, kad žodis po žodžio — pats geriausias būdas, kareivi.

— Tie žmonės, aptikę Kempiono kūną, buvo patikrinti Atlantoje, ir naujienos blogos.

— Visi?

— Penki — be abejonės. Tiesa, yra vienas — jį vadina Stiuartu Redmenu — tik jo analizės rezultatas kol kas neigiamas. Bet, kiek mums žinoma, ir paties Kempiono rezultatas buvo neigiamas ištisas penkiasdešimt valandų.

— Jeigu Kempionas nebūtų pasprukęs... — prabilo Starkis. — Tai vis dėl aplaidaus apsaugos organizavimo, Lenai. Labai aplaidaus.

Kreitonas sutikdamas linktelėjo.

— Tęsk.

— Arnete paskelbtas karantinas. Mes išaiškinome šešiolika gripo A permanentinės mutacijos atvejų. Bet visų šių susirgimų priežastis nekelia abejonių.

— O masinės informacijos priemonės?

— Kaip ir anksčiau, be problemų. Jie tikina, neva tai — juodligė.

— Kas dar?

— Viena labai rimta problema. Yra vienas patrulis iš Teksaso, vardu Džozefas Robertas Brentvudas. Jo pusbroliui priklauso degalinė, netoli kurios numirė Kempionas. Vakar ryte Brentvudas užvažiavo ten įspėti apie valdininkų iš Sveikatos apsaugos ministerijos vizitą. Mes suradome jį prieš tris valandas, dabar jis jau pakeliui į Atlantą. Bet Brentvudas spėjo apvažiuoti pusę rytinio Teksaso. Vienas Dievas žino, kiek žmonių turėjo su juo kontaktą.

— Po perkūnėliais, — sumurmėjo Starkis. Jį pašiurpino savo paties balse nuskambėjęs bejėgiškumas ir tai, kaip šlykščiai nuo kapšelio aukštyn pilvu perbėgo skruzdėlės. „Užkrečiamumas 99,4 proc.“, — pamanė jis. Ši mintis nuolat sukosi ir sukosi jo galvoje. Juk tai reiškia 99,4 proc. mirtingumą, kadangi žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnį, būtinai reikalingą sustabdyti antigeno viruso permanentinę mutaciją. Kaskart, kai organizmas pagamina reikalingus antikūnius, virusas paprasčių paprasčiausiai mutuoja, sukurdamas šiek tiek kitokią rūšį. Dėl šios priežasties tiesiog neįmanoma sukurti universalios vakcinos.

Devyniasdešimt devyni ir keturios dešimtosios procento.

— Viešpatie, — pagaliau tarė. — Kas dar?

Labai romiai, tyliai Kreitonas pasakė:

— Hameris numirė, Bilai. Savižudybė. Jis iššovė sau į akį tarnybiniu pistoletu. Ant jo stalo gulėjo lapeliai su „Mėlynuoju projektu“. Man regis, jam atrodė, kad tai pakankamai gerai paaiškina jo savižudybę.