Stephen King - Dvikova

— ...štai taip pulti, — dusdamas užbaigė jis. — Aš juk nesirengiu savo kaltę suversti tau.

— Žinoma, — atsileidusi tarė Franė. Šią minutėlę ji galėjo nukelti jo ranką nuo vairo, suspausti ją savo delnuose ir visiškai užglostyti kivirčą. Bet taip padaryti neįstengė. Džesui nederėjo laukti paguodos žodžių, kad ir koks taktiškas ar nesąmoningas būtų buvęs jo noras. Ūmai ji suprato, jog, šiaip ar taip, o linksmybių ir pramogavimų laikas praėjo. Nuo šios minties ji vėl panoro verkti, bet mergina tvirtai sutramdė ašaras. Ji buvo Franė Goldsmit, Piterio Goldsmito dukra, ir nesiruošė sėdėti prie „Pieno karalienės“, skandindama ašarose savo kvailas akis.

— Ir ką gi tu ketini daryti? — paklausė Džesas, išsitraukdamas pakelį cigarečių.

— Ką tu ketini daryti?

Džesas spragtelėjo žiebtuvėliu ir tik vieną akimirką, kol jis neišpūtė cigaretės dūmo, ji aiškiai išvydo, kaip jame grūmėsi vyras ir berniukas.

— O, velnias! — burbtelėjo jis.

— Štai įmanomos išeitys, kaip aš jas įsivaizduoju, — tarė Franė. — Mudu galime susituokti ir užauginti vaiką. Arba mes nesusituoksime, ir aš pati užauginsiu mažylį. Arba...

— Frane...

— ...arba mudu nesusituoksime, ir aš neišsaugosiu kūdikio. Aš galiu pasidaryti abortą. Ar jau viską išvardijau, ar liko dar kokia nors išeitis?

— Frane, argi mes nesugebame paprastai pasišnekučiuoti?

— O mes ir šnekučiuojamės! — riktelėjo ji. — Tu turėjai šansą, bet teištarei: „O, velnias!“ Tai tavo žodžiai. O aš išvardijau visas įmanomas išeitis. Žinoma, aš turėjau šiek tiek daugiau laiko apmąstymams.

— Nori cigaretės?

— Ne. Tai kenksminga kūdikiui.

— Frane, velniai griebtų!

— Kodėl tu šauki? — romiai paklausė ji.

— Todėl, kad tu, matyt, nusprendei mane įsiutinti, — piktai atrėžė Džesas. Tačiau bematant suėmė save į rankas. — Atleisk. Aš paprasčiausiai nevalioju apie tai galvoti kaip apie savo klaidą.

— Nevalioji? — kilstelėjusi antakius, Franė dėbtelėjo į jį. — Na taip, žinoma, tavo nuomone, tai nekaltas prasidėjimas.

— Kaip gali būti tokia negailestingai žiauri? Tu juk pasakei, kad vartoji tabletes. Aš patikėjau tavo žodžiu. Nejaugi aš taip klydau?

— Ne, tu neklydai, bet tai nieko nekeičia.

— Be abejo, — niūriai pratarė jis ir išmetė pusiau surūkytą cigaretę. — Taigi, ką gi mums daryti?

— Tu vis tebeklausinėji manęs, Džesai? Aš viską paaiškinau taip, kaip pati įsivaizduoju. Man atrodė, kad tu ir pats turėsi kokių nors idėjų. Tai savižudybė, bet aš nesilaikau vien šitokio požiūrio. Todėl pasirink išeitį, kuri tau labiausiai patinka, ir mudu ją aptarsime.

— Tuomet susituokime, — pasakė netikėtai stipriu ir užtikrintu balsu. Jis panėšėjo į žmogų, nusprendusį, jog geriausias Gordijaus mazgo sprendimas — jį perkirsti. Visu greičiu pirmyn, ir jokių problemų.

— Ne, — tarė ji. — Aš nenoriu už tavęs tekėti.

Džeso išraiška pasikeitė taip, tarsi ūmai būtų atsipalaidavę daugybė varžtelių, kurie prieš tai prilaikė jo veidą. Jis akimirksniu susmuko. Vaikino išvaizda atrodė tokia komiška, kad Franei, idant dar sykį nenusikvatotų, teko prikąstu liežuvio galiuku patrinti grublėtą gomurį. Ji nenorėjo iš Džeso juoktis.

— Kodėl? — paklausė jis. — Frane...

— Man pačiai reikia apgalvoti savo atsisakymo priežastis. Aš nesileisiu įtraukiama į šių priežasčių svarstymą, kadangi tiesiog dabar ir pati nežinau.

— Tu manęs nemyli, — liūdnai pratarė jis.

— Daugeliu atvejų meilė ir vedybos — nesuderinamos sąvokos. Pasirink kitą išeitį.

Džesas ilgai tylėjo. Jis išsitraukė naują cigaretę, bet neužsirūkė. Pagaliau prakalbo:

— Aš negaliu nieko kito pasirinkti, Frane, kadangi tu nenori svarstyti mano pasiūlytos galimybės. Tu paprasčiausiai trokšti suvesti su manimi sąskaitas.

Tai Franę šiek tiek sujaudino. Ji linktelėjo:

— Ko gero, tu teisus. Per paskutines porą savaičių aš patyriau nemažai pralaimėjimų. Ir štai dabar tu, Džesai, — nelyginant mokyklos kretinas. Jei kas nors užpultų tave su peiliu, tikriausiai šiuo klausimu sušauktum seminarą.

— O, vardan Dievo!

— Pasirink kitokią išeitį.

— Ne. Prieš tai tu pasakysi savo priežastis. Ko gero, man irgi reikia laiko viską apmąstyti.

— Gerai. Ar pavėžėsi mane atgal į aikštelę? Ten mudu išsiskirsime, ir aš atliksiu keletą įpareigojimų.

Jis sutrikęs įsispoksojo į ją:

— Frane, aš dviračiu nuvažiavau visą kelią nuo pat Portlendo. Motelyje užsakiau numerį. Maniau, savaitgalį praleisime drauge.

— Tavo numeryje motelyje? Ne, Džesai. Situacija pasikeitė. Tu grįši savo sportiniu dviračiu į Portlendą, be to, važiuodamas turėsi laiko viską apmąstyti bei ką nors nuspręsti. Ir jokios skubos.

— Liaukis iš manęs tyčiotis, Frane.

— Ne Džesai, tai tu iš manęs tyčiojiesi! — joje užvirė netikėtas įniršis, ir būtent tuomet Džesas plaštaka lengvai pliaukštelėjo jai per skruostą.

Jis kaltai žvelgė į ją:

— Atleisk, Frane.

— Gerai, tiek to, — šaltai atsakė mergina. — Važiuok.

*

Visą kelią atgalios iki visuomeninės automobilių parkavimo aikštelės prie miesto pliažo jie tylėjo. Franė sėdėjo padėjusi rankas ant kelių ir stebeilijo nerimstantį vandenyną, į vakarų pusę nuo molo vis besislapstantį už kotedžų. „Kokios niekingos lūšnos“, — pamanė ji. Kam gi priklausė šie namai, daugiausiai vis dar aklai uždarinėti iki vasaros sezono, kuris oficialiai prasidės po savaitės? Universiteto profesoriams. Gydytojams iš Bostono. Juristams iš Niujorko. Ir nors šie pakrantės kotedžai iš tiesų neatrodė pakankamai įspūdingi, jie priklausė žmonėms, kurių turtas skaičiuojamas septynženkliais arba aštuonženkliais skaičiais. O kai šių namų šeimininkai pagaliau sugužės, pats žemiausias intelektualinis koeficientas visame Kranto kelyje pasirodys esąs autoaikštelės prižiūrėtojo Gaso. Vaikai važinės tokiais pat dviračiais kaip ir Džesas. Jiems netrukus įgris visi įspūdžiai, ir jie ims paklusniai vaikščioti su savo tėvais į kviestinius pietus su omarais ir lankytis Ogankvito kazino. Jie dykinėdami šliaužios pagrindine gatve švelnioje vasaros vakaro prieblandoje. Franė tebespoksojo į kibirkščiuojančius kobalto spalvos purslus tarp namelių ir jautė, kaip nuo susikaupusių ašarų aptemsta žvilgsnis. Mažas baltas debesėlis, ėmęs lieti ašaras.

Jiedu privažiavo autoaikštelę.

— Atleisk, kad tave užgavau, Frane, — kaltai pratarė Džesas. — Man niekuomet nė galvon nešovė taip daryti.

— Aš žinau. Tu ketini grįžti į Portlendą?

— Aš pasiliksiu čia nakčiai ir paskambinsiu tau ryte. Bet apsispręsti privalai tu, Frane. Jeigu tu pasiryši abortui, operaciją apmokėsiu aš.

— Tu reikalauji?

— Ne, — atsakė. — Visiškai ne, — pasislinkęs artyn, Džesas ją švelniai pabučiavo. — Aš myliu tave, Frane.

„Aš tavimi netikiu, — pamanė ji. — Tai nelaukta ir pačiai, bet aš tavimi netikiu... Nors priimsiu tai su dėkingumu. Aš gebėsiu ir tai padaryti“.

— Gerai, — ramiai atsakė ji.

— Aš būsiu „Laithauzo“ motelyje. Jeigu panorėsi, paskambink.

— Gerai, — pakartojo ir persislinko prie vairo, ūmai pajutusi mirtiną nuovargį. Nepakeliamai skaudėjo prikąstą liežuvį.

Džesas prisiartino prie savo dviračio, atrakino spyną ir privažiavo artyn.

— Aš norėčiau, kad tu paskambintum, Frane.