Stephen King: Dvikova

Atsargiai, kone gracingai „Ševrolė“ užbaigė trys šimtai šešiasdešimties laipsnių posūkį, vėl atsitrenkdamas į degalinės salelę, tik šįsyk jau šonu. Pakilusi piestu, mašina užsiropštė ant salelės ir priekiu užkabino benzino kolonėlės siurblį. Ir ūmai „Ševrolė“ aprimo, vilkdama įkandin savęs išmetimo vamzdį. Šioje arčiausiai plento esančioje salelėje automobilis sunaikino visas tris benzino kolonėles. Dar keletą akimirkų variklis nervingai urzgė, o paskui nutilo. Tyla buvo tokia kurtinanti, jog atrodė grėsminga.

— Dieve švenčiausias, — dusdamas išspaudė Tomis Vonameikeris. — Ar jis sprogs, Hepai?

— Jeigu būtų sprogęs, tai jau būtų įvykę, — atsistodamas pratarė Hepas. Pečiu jis užkliudė Teksaso, Naujosios Meksikos ir Arizonos kelių žemėlapį. Hepas pajuto, kaip jį apima kažkoks neramus džiūgavimas. Jo benzino siurbliai buvo apdrausti, draudimo indėlis sumokėtas. Merė nuolat reikalaudavo, kad viskas būtų apdrausta.

— Ko gero, vaikinas velniškai girtas, — pratarė Normas.

— Aš regėjau užpakalinius žibintus, — nuo susijaudinimo švokščiančiu balsu įsiterpė Tomis. — Jie nė sykio nemirktelėjo. Dieve švenčiausias! Jeigu jis būtų važiavęs šešiasdešimties mylių greičiu, mes jau būtume negyvi.

Vyrai paskubom metėsi prie durų — pirmasis Hepas, o paskui jį visi kiti, baigiant Stju. Hepas, Tomis ir Normas nuskuodė iki mašinos vienu metu. Jiems į nosį trenkė aštrus benzino kvapas, ir vyrai išgirdo lėtą, laikrodžio tiksėjimą primenantį vėstančio variklio stuksenimą. Hepas atidarė vairuotojo dureles, ir už vairo sėdėjęs vyriškis išvirto lauk tarsi skalbinių ryšulys.

— Velniai griebtų! — šūktelėjo, bemaž suspiegė Normas Briuetas. Jis nusisuko sugriebdamas rankomis savo didelį pilvą: jį supykino. Ne dėl išvirtusio iš automobilio vyriškio išvaizdos (prieš kūnui nukrentant ant žemės, Hepas suspėjo jį pagauti), o dėl pasklidusio iš mašinos kvapo — dusinančio dvoko, kraujo, išmatų, vėmalų ir yrančio kūno sumišusio smarso. Siaubingo mirties kvapo.

Po pažastimi tempdamas vairuotoją, netrukus nusigręžė ir Hepas. Tomis skubiai Nugriebė žeme besivelkančias nepažįstamojo kojas ir podraug su Hepu nunešė jį į pastatą. Likusieji pažvelgė mašinos vidun, ir Henkas išsyk nusisuko, prispaudęs plaštaką prie burnos ir atkišęs mažąjį pirštą taip, tarytum ką tik būtų pakėlęs taurę ir pasirengęs sakyti tostą. Jis ristele nulapnojo į šiaurinį techninio aptarnavimo stoties pakraštį ir ten išleido savo vakarienę laisvėn.

Vikas ir Stju, kurį laiką apžiūrinėję automobilio vidų, atsitiesė, susižvalgė, paskui vėlei pasilenkė. Keleivio sėdynėje kiurksojo jauna moteris. Prie jos glaudėsi maždaug trejų metų berniukas ar mergytė. Jie buvo negyvi. Jų kaklai atrodė išsipūtę kaip pastos tūbelės, oda toje vietoje buvo tamsiai violetinė ir priminė išplitusią mėlynę. Po akimis irgi juodavo tamsiai violetiniai šešėliai. Moteris su vaikučiu panėšėjo, kaip vėliau pasakojo Vikas, į beisbolo žaidėjus, nusprendusius užstatyti vienas kitam mėlynes, idant nors kiek sušvelnintų nuožmų priešininko akių blizgesį. Plačiai atmerktos šiųdviejų akys daugiau nieko nebematė. Moteris laikė vaikelį už rankos. Iš jų šnervių ištekėjusios tirštos gleivės pridžiūvo prie veido kaip baisios ataugos. Aplink zyzė musės, tūpdamos ant pūlių, įlįsdamos ir išlįsdamos iš pravertų burnų. Stju pabuvojo kare, bet niekuomet neregėjo siaubingesnio ir graudesnio vaizdo. Jo žvilgsnis nuolat sugrįždavo prie jų persipynusių rankų.

Stju su Viku vienu metu atšlijo ir pasitraukę susižvalgė. Paskui nuėjo pastato link. Jiedu pamatė Hepą kažką gyvai kalbantį telefono ragelin. Įkandin jų, be perstojo dairydamasis į šalis, bindzino Normas. Senutėlio „Ševrolė“ durelės vairuotojo pusėje atrodė liūdnai atsilapojusios. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje matėsi vaikiški bateliai.

Prie durų stovėjo Henkas, nešvaria nosine šluostydamasis lūpas.

— Viešpatie, Stju, — beviltiškai ištarė jis, ir Stju pritariamai linktelėjo.

Hepas pakabino telefono ragelį. „Ševrolė“ vairuotojas tysojo ant grindų.

— Greitoji atvyks po dešimties minučių. Ar išsiaiškinote, jie?.. — jis dūrė pirštu „Ševrolė“ pusėn.

— Jie negyvi, — linktelėjo Vikas. Strazdanotas jo veidas tapo gelsvai blyškus, ir kai mėgino susisukti savo dvokiančią suktinę, išbarstė žiupsnį tabako. — Tiedu — negyvų negyviausi, kokius tiktai kada nors esu regėjęs, — jis dirstelėjo į Stju, ir šis, susigrūsdamas rankas į kišenes, linktelėjo. Jam visiškai susidrumstė galva.

Ant grindų gulėjęs vyriškis dusliai suvaitojo, ir visi pasuko galvas jo pusėn. Po akimirkos, kai paaiškėjo, jog tasai kažką sako arba bent jau mėgina tai padaryti, Hepas priklaupė prie nelaimėlio ant kelių. Juk vis dėlto tai buvo jo stotis.

Kad ir kas būtų atsitikę moteriai su vaiku, tas pat darėsi ir vyrui. Jis smarkiai slogavo, kvėpuojant išsiverždavo savotiškas kriokiantis garsas, kylantis iš kažin kokių krūtinės gelmių. Jam po akimis išbrinko maišeliai, bet kol kas nepajuodavo, nors jau nusidažė violetiniu atspalviu. Kaklas irgi atrodė patinęs, o po smakru išsipūtė pagurklis, sudarydamas nelyginant antrą smakrą. Vyriškis aiškiai turėjo aukštą temperatūrą; būti šalia jo atrodė tas pat, kaip stovėti virš pikniko krosnelės, kurioje dar rusena žarijos.

— Šuo, — sušnabždėjo jis. — Tu jį paleidai?

— Ei, gerbiamasis, — atsargiai papurtė jo petį Hepas. — Aš iškviečiau greitąją. Jūs pasveiksite.

— Įsižiebė raudonas indikatorius, — kranktelėjo ant grindų tysantis vyriškis, o paskui pratrūko kriokuojančiu kosuliu, taškydamas į šalis dvokiančias gliaumes. Susiraukęs iš pasibjaurėjimo, Hepas atšlijo atgal.

— Geriau jį perversk, — tarė Vikas, — nes dar užsprings.

Bet prieš tai, nei jie spėjo tai padaryti, kosulys pavirto kriokimu, o paskui vėl perėjo į trūkčiojantį alsavimą. Nepažįstamojo blakstienos sukrutėjo, ir jis pažvelgė į aplinkui susispietusius vyrus.

— Kur aš... esu?

— Arnete, — atsakė Hepas. — Hepskomo techninio aptarnavimo stotyje. Jūs numušėte keletą mano benzino kolonėlių, — o po to skubotai pridūrė:

— Nieko baisaus. Jos apdraustos.

Vyriškis pabandė atsisėsti, bet jam nepavyko. Didelėmis pastangomis savo delnu prisilietė Hepo rankos.

— Mano žmona... Mano dukrelė...

— Joms viskas gerai, — kvailai šypsodamasis kažkokia šuniškai pataikaujančia šypsenėle, pratarė Hepas.

— Regis, aš smarkiai sergu, — išsunkė vyriškis. — Jo alsavimas buvo knerkiantis ir gargaliuojantis. — Jos irgi sirgo. Nuo to laiko, kai mes išvykome prieš dvi dienas. Solt Leik Sitis... — jis nuleido virpančias blakstienas. — Sergame... ko gero, mes nepakankamai greitai važiavome...

Pasigirdo artėjančios greitosios pagalbos sirenos stūgsmas.

— Girdite? — paklausė Tomis Vonameikeris. — Girdite?

Ligonis vėl didelėmis pastangomis pramerkė akis, kuriose šįsyk šmėstelėjo beviltiškas nerimas. Jis įsikibo į Hepą.

— Mažylei La Von ir Selei viskas gerai? — reikliai paklausė jis. Nuo perdžiūvusių lūpų nudryko seilė, ir Hepas pajuto deginantį jo alsavimą. Vyriškis sirgo, jis kliedėjo, iš jo sklido dvokas, Hepui šis kvapas priminė seno šuns guolio smarsą.

— Joms viskas gerai, — kiek irzlokai pakartojo jis. — Tu paprasčiausiai... Gulk ir apie nieką negalvok, gerai?

Vyriškis vėl paršlijo ant grindų. Jo kvėpavimas pasidarė dar labiau kriokuojantis. Hepas ir Henkas padėjo jam pasiversti ant šono, ir po to, regis, ligonis ėmė kvėpuoti lengviau.