Stephen King: Dvikova

Dabar, klausydamasis Hepo ir Viktoro Pelfrio ginčo apie pinigus, jis prisiminė, kaip pradžioje nuo begalinio maišų tampymo kraujuodavo nuospaudos ant jo delnų. Berniukas nuo motinos stengėsi jas slėpti, bet ši pastebėjo nuospaudas greičiau nei po savaitės. Ji netgi pravirko, o juk jo motina nebuvo iš tų, kurios taip lengvai išspaudžia ašarą. Ir vis dėlto jinai neprivertė sūnaus mesti darbą. Mat puikiai suprato, kokioje padėtyje jie atsidūrė. Ji buvo realistė.

Stiuarto nekalbumą iš dalies galima buvo paaiškinti tuo, kad jis niekuomet neturėjo draugų arba laiko jiems. Buvo tiktai mokykla ir tiktai darbas.

Jaunesnysis jo brolis Deivis numirė nuo plaučių uždegimo tais pačiais metais, kai jis pradėjo dirbti sandėliuose, ir Stju taip niekada ir neatsitiesė po šio smūgio. Jis manė, kad visa tai — dėl kaltės jausmo. Stju mylėjo Deivį labiau už visus... bet brolio išėjimas taip pat reiškė, jog ateity reikės maitinti viena burna mažiau.

Jau aukštesnėse klasėse jį suviliojo futbolas, ir jo motina skatino šį sūnaus užsiėmimą, nors dėl to likdavo mažiau laiko darbui. „Žaisk, — kalbėjo ji. — Jeigu ištrauksi laimingą bilietą ir tau pasiseks iš čia ištrūkti, tai tik futbolo dėka, Stiuartai. Žaisk. Prisimink Edį Vorfildą“. Edis Vorfildas buvo herojus. Kilęs iš dar vargingesnės šeimos nei Stju, jis išgarsėjo kaip geriausias gynėjas regioninėje vidurinių mokyklų komandoje, paskui pateko į Teksaso rinktinę, gavo stipendiją ir dešimt metų žaidė „Green Bay Packers“ komandoje, daugiausiai kaip atsarginis žaidėjas, o keliais įsimintinais atvejais pasirodė pagrindinėje sudėtyje. Dabar Edis — ištiso užkandinių tinklo Vakaruose ir Pietvakariuose savininkas, o Arneto gyventojų akyse jis pavirto tikra legendine asmenybe. Kai Arnete taria žodį „sėkmė“, tai turi omeny Edį Vorfildą.

Stju nebuvo gynėjas ir juolab nebuvo Edis Vorfildas. Bet anuomet, pirmaisiais mokymosi vidurinėje mokykloje metais, jam iš tiesų atrodė, kad turi bent šiokią tokią galimybę išsikovoti stipendiją... o paskui atsirado mokymo ir įdarbinimo programos, po to mokyklos administracijos darbuotojas pranešė jam apie nacionalinės programos švietimui remti stipendijas.

O dar vėliau jo motina susirgo ir jau nebepajėgė dirbti. Jai konstatavo vėžį. Prieš du mėnesius, iki jis baigė mokyklą, motina pasimirė, palikdama našlaičiais Stju ir jo brolį Briusą, kuriuo jam dabar teko rūpintis. Stju atsisakė stipendijos ir įsidarbino kalkuliatorių gamykloje. Stipendiją galų gale gavo būtent Briusas, kuris buvo trejais metais jaunesnis už Stju. Šiuo metu jis gyvena Minesotoje, tapo skaičiavimo sistemų ir kompiuterių aptarnavimo inžinieriumi. Rašo retai, paskutinį kartą jie matėsi laidotuvėse, kai numirė Stju žmona — numirė kaip tik nuo tokios pat rūšies vėžio, kuris nuvarė į kapus ir jo motiną. Jis pamanė, kad tikriausiai Briusas jaučia savo kaltės naštą... ir kad Briusui, ko gero, šiek tiek nesmagu, jog jo brolis pavirto dar vienu nevykėliu iš baigiančio nykti Teksaso miestelio, stumiančiu savo dienas gamyklėlėje, o vakarus arba Неро stotyje, arba „Indėno galvoje“, leisdamas sau išgerti porą skardinių alaus.

Vedybos buvo pats puikiausias laikotarpis, bet jis tęsėsi viso labo aštuoniolika mėnesių. Jo jaunos žmonos įsčios išleido pasaulin jų vienintelį juodbruvą, vėžio pažeistą vaikelį. Tai buvo prieš ketverius metus. Nuo to laiko jis retsykiais pagalvoja apie išvažiavimą iš Arneto paieškoti geresnės dalios, bet jį sulaiko mažo miestelio rutina — graudi sirenos daina apie gimtas vietas ir įprastus veidus. Arnete jį visi mėgsta, o Vikas Pelfris sykį netgi pasakė patį maloniausią komplimentą, pavadindamas jį „senamadišku užsispyrėliu“.

Kol Vikas su Hepu ginčijosi, danguje baigė žėruoti saulėlydis, ir Arnetą ėmė gaubti sutemos. 93-uoju plentu, pravažiuodavo nedaug automobilių, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pas Hepą susikaupė tiek daug neapmokėtų sąskaitų. Stju išvydo keliu riedančią mašiną. Automobilis buvo nutolęs nuo jų per ketvirtį mylios, paskutiniai dienos gaisai atsispindėjo ant nedaugelio išlikusių jo chromuotų detalių. Stju rega buvo puiki, ir jis pamatė, kad labai senas, ko gero, netgi 1975 metų gamybos „Ševrolė“ išjungtais žibintais važiavo ne didesniu nei penkiolikos mylių per valandą greičiu, be to, kreivuliuodamas į šonus. Nė vienas, išskyrus Stju, mašinos nepastebėjo.

— O dabar, tarkim, tu gauni už šią stotį įkaitinį raštą, — toliau kalbėjo Vikas, — tarkim, tai bus penkiasdešimt dolerių per mėnesį.

— Na ne, ji kainuoja gerokai daugiau.

— Tiek to, kad nereikėtų ginčytis, sakykim, penkiasdešimt. Ir įsivaizduokim, kad federalinė valdžia žengs dar toliau ir tau panorėjus prispausdins pilną bagažinę pinigų. Tuomet žmonės iš banko atsigręš ir pareikalaus iš tavęs šimto penkiasdešimt. Ir tu vėl tapsi toks pat neturtingas.

— Teisingai, — linktelėjo Henris Karmaiklas.

Hepas susierzinęs dėbtelėjo į jį. Mat žinojo, kad Henris įprato gerti kokakolą iš automato ir nieko už tai nemokėti, bet, ir tai yra svarbiausia, Henris žinojo, kad tai žino ir jis, Hepas, todėl jei Henris nori stoti kurion nors pusėn, privalo ginti jo nuomonę.

— Nebūtinai turėtų šitaip būti, — svariai pratarė Hepas iš savo devynmečio išsilavinimo aukštumos. Ir jis ėmė aiškinti kodėl.

Stju, suvokdamas vien tai, kad jie visi atsidūrė labai keblioje padėtyje, jau veik nebegirdėjo Hepo postringavimų, pavirtusių nesuprantamu tolimu bambėjimu, ir ėmė stebėti triukus, kuriuos ant kelio išdarinėjo „Ševrolė“. Sprendžiant iš to, kaip judėjo automobilis, Stju nemanė, kad jis toli nuvažiuos. Mašina perkirto baltą liniją, nuriedėjo atgalios į savo juostą, kurį laiką laikėsi dešinės kelio pusės ir staiga vos nenuslydo į griovį... Paskui, tarsi vairuotojas savo kelionės švyturiu būtų pasirinkęs didžiulį šviečiantį „Teksako“ ženklą, automobilis pralėkė gudronuotu plentu, lyg greitį didinantis sviedinys. Dabar Stju klausą pasiekė vos girdimi duslūs variklio garsai bei tylantis vožtuvų stuksėjimas. „Ševrolė“ pravažiavo apatinį stoties įėjimą ir trinktelėjusi užšoko ant bordiūro. Sunku buvo suprasti, kas gi dedasi viduje, tačiau Stju įžiūrėjo neryškius, nuo smūgio palinkusio priekin vairuotojo kontūrus. Mašina neparodė nė menkiausio noro sulėtinti savo įprastą penkiolikos mylių per valandą greitį.

— Taigi aš ir sakau, kad apyvartoje esant dideliam pinigų kiekiui tu...

— Geriau jau atjunk savo siurblius, Hepai, — tyliai pratarė Stju.

— Siurblius? Ką?

Normas Briuetas atsigręžė dirstelėti pro langą.

— Dieve švenčiausias, — tik tiek tespėjo žioptelėti.

Stju pasikėlė nuo kėdės, pasilenkė per Tomį Vonameikerį bei Henką Karmaiklą ir išsyk nuspaudė visus aštuonis išjungimo svertus, po keturis kiekviena ranka. Todėl jis vienintelis nematė, kaip „Ševrolė“ įsirėžė į degalinės kolonėles ir jas numušė. Mašina nutrenkė jas nenumaldomai lėtai ir drauge kažin kaip didingai. Kitą dieną „Indėno galvoje“ Tomis Vonameikeris dievagojosi, kad užpakaliniai žibintai nė sykio net nemirktelėjo. „Ševrolė“ teberiedėjo pastoviu penkiolikos mylių ar daugmaž panašiu greičiu. Automobilio apačia džeržgė betoniniu grindiniu, ir kai ratai trenkėsi į cementinę pakylą, visi, išskyrus Stju, išvydo, kaip vairuotojo galva susverdėjo ir atsirėmė į priekinį stiklą.

„Ševrolė“ stryktelėjo kaip senas šuo, kurį nuvijo kojos spyriu. Paskui kilstelėjo priekį ir nuriedėjo atgal, išlaistydama keletą lašų benzino. Kai išmetimo vamzdis sudzingsėjo betonu ir pakilo spiečius kibirkščių, Hepas, kuris visam gyvenimui įsiminė sprogimą vienoje Meksikos degalinėje, laukdamas ugnies kamuolio, instinktyviai užmerkė akis. Bet, užuot užsiliepsnojęs, „Ševrolė“ pasikratė ir užpakaliniais ratais nuriedėjo nuo pakylos. Pirmagalis įsirėžė į apatinį siurblį ir keldamas siaubingą traškesį jį sudraskė.