Stephen King: Dvikova

Ir vis dėlto, jeigu esmė išliko, tai galbūt kas nors paklaus, kam reikėjo pradėti viską nuo pradžių? Argi tai ne paprastas nuolaidžiavimas savo įnoriams? Geriau jau šitaip nebūtų; antraip visa tai reikštų, jog didelę savo gyvenimo dalį praradau tuščiai. Išties geruose pasakojimuose visuma daug reikšmingesnė už atskirų dalių sumą. Jeigu būtų ne taip, tokią „Jonuko ir Gretutės“ versiją skaitytojas irgi palankiai sutiktų:

Jonukas ir Gretutė buvo gerų, tvarkingų tėvų vaikai. Geroji jų motutė numirė, o tėvas vedė piktą pamotę. Šiai pamotei vaikai trukdė, ji norėjo jais atsikratyti, idant turėtų daugiau pinigų. Ji taip išūžė savo besmegeniui vyreliui galvą, kad jis sutiko nuvesti Jonuką ir Gretutę į mišką ir ten juos nugalabyti. Paskutinę akimirką tėvas savo vaikelių pasigailėjo ir paliko vargšelius lėtai mirti iš alkio miške, užuot skubiai padaręs jiems galą aštriais savo peilio ašmenimis. Klaidžiodami po mišką, jie užėjo iš saldumynų suręstą trobelę. Joje gyveno žmones ryjanti ragana. Ji uždarė vaikus tarusi, jog suvalgys šiuos, kai taps riebesni. Bet vaikučiai puikiausiai su ja susidorojo. Jonukas iškepė raganą jos krosnyje. Jie rado raganos turtus, ko gero, aptiko ir žemėlapį, nes galų gale parsirado į namus. Kai jiedu sugrįžo, tėtušis išspyrė pamotę lauk, ir po to visi trys ėmė laimingai gyventi. Pabaiga.

Nežinau kaip jums, bet man ši versija atrodo skurdoka. Esmė ta pati, bet žavesys pranyko. Ji primena „Kadilaką“ be chromuotų buferių ir nusitrynusiais dažais. Be abejo, jis rieda, bet kaip, ponai ir ponios?

Aš nesiėmiau atstatinėti visų praleistų keturių šimtų puslapių; egzistuoja skirtumas tarp ano ir šito teksto, kad ir kaip vulgariai tai skambėtų. Panorau, kad šis tas taip ir liktų neatstatyta. Kitos vietos, pavyzdžiui, Franės nesutarimas su savo motina pačioje knygos pradžioje, regis, praturtina ir labiau įprasmina pasakojimą, kuriuo aš — kaip skaitytojas — mėgaujuosi iš visos širdies. Sugrįžkime kelioms sekundėms prie „Jonuko ir Gretutės“ ir prisiminkime, kaip piktoji pamotė reikalavo iš vyro parnešti jai vaikelių širdis — miške įvykdytos piktadarystės įrodymą. Medkirtys parodė pavydėtiną nuovoką, parnešdamas jai dviejų kiškelių širdis. Arba prisiminkime paskui save Jonuko paliktą duonos trupinių pėdsaką, kad jiedu su sesute galėtų surasti kelią atgalios. Tik pamanykite sau! Bet kai jis pamėgino tą kelią grįždamas surasti, pasirodė, jog trupinius sulesė paukščiai. Pastarieji fragmentai su mūsų pasakojimu neturi nieko bendra, bet tam tikru požiūriu formuoja jo prasmę — tai reikšmingi ir kažkokie mistiški pasakojimo komponentai. Tai, kas gali pasirodyti nuobodu, jie paverčia įdomia pasaka, kuri vilioja ir intriguoja skaitytojus jau ne vieną šimtą metų.

Įtariu, kad niekas taip stipriai jūsų nepaveiks, kaip ši istorija apie Jonuko paliktus duonos trupinius, bet aš visuomet apgailestavau, jog niekas, išskyrus mane patį ir keletą labiausiai atsidavusių skaitytojų, niekuomet nesutiko maniako, vardu Mažylis... arba neprisipažįsta, kas atsitiko, jam įveikus tunelį, besijungiantį su kitu priešingoje kontinento pusėje, — Linkolno tuneliu Niujorke, kurį dvejetas herojų perėjo romano pradžioje.

Taigi, Ištikimasis Skaitytojau, štai priešais jus „Dvikovos“ pavidalas, kurį ir buvo sumanęs rašytojas. Į gerą tai, ar į blogą, bet jo dvasios šventovė dabar tvirtai stovi savo vietoje. Ir galutinė šios romano versijos pasirodymo priežastis yra ganėtinai paprasta. Nors šis romanas niekuomet nebuvo mano mėgiamiausias, jis, regis, daugeliui labai patinka. Kai aš duodu interviu (nors kiek įmanydamas stengiuosi tai daryti kuo rečiau), žurnalistai visuomet ima kalbinti mane apie „Dvikovą“. Jie aptarinėja herojus taip, tarsi šie iš tikrųjų egzistuotų, ir dažnai paklausia: „O kas atsitiko tam ir tam?“... tarsi aš gaučiau iš jų žinutes.

Manęs nuolat teiraujasi, ar pagal šį romaną bus pastatytas filmas; greičiausiai atsakymas bus teigimas. Ar tai bus geras filmas? Nežinau. Geras ar blogas, bet filmas visuomet pražūtingai veikia fantazijos kūrinį. Žmonės linkę nepaliaujamai aptarinėti įvairius vaidmenis. Man visuomet atrodė, kad būtent Robertas Diuvalis puikiai suvaidins Rendelą Flegą, bet, kiek girdėjau, šiam vaidmeniui siūlo Klintą Istvudą, Briusą Derną ir netgi Kristoferį Volkeną. Visi jie atrodo tinkami, lygiai kaip Briusas Springstinas gali įdomiai suvaidinti Larį Andervudą, jeigu jis kada nors pamėgins įkūnyti šį personažą (ir, atsižvelgiant į jo vaidmenis per video, man regis, jis atliks tai gerai... Nors asmeniškai aš rinkčiausi Maršalą Krenšou). Bet galų gale aš manau, kad Stju, Lariui, Glenui, Franei, Ralfui, Tomui Kalenui, Loidui ir tam tamsiajam draugužiui, ko gero, geriausiai būtų priklausyti tik skaitytojams, kurie patys įkūnytų juos į kokį nors pavidalą, vadovaudamiesi savo vaizduote, paverstų judančiais, kintančiais personažais, ką padaryti nepajėgi net pati kūrybingiausia kamera. Pagaliau kinas — viso labo tik judėjimo, susidedančio iš šimtų tūkstančių nejudančių fotografijų, iliuzija. O vaizduotė juda savo kryptimi, primindama potvynius ir atoslūgius. Filmai, netgi patys geriausi, — tai sustingusi išmonė; bet kuris, matęs „Skrydį virš gegutės lizdo“, o paskui skaitęs Keno Kizio romaną, jaučia, kaip sunku, netgi neįmanoma įsivaizduoti Rendlą Patriką Makmerfį kitokį nei Džeko Nikolsono pavidalu. Tai nebūtinai blogai... bet apriboja. Gero romano šlovė ir prasmė — jo beribiškume ir judrume; geras kūrinys kiekvienam skaitytojui priklauso savaip, kažkaip nepakartojamai.

Ir galiausiai aš rašau dėl dviejų priežasčių: norėdamas suteikti malonumą sau pačiam ir kitiems. Sugrįždamas prie šio ilgo pasakojimo apie niūrų krikščionybės laikotarpį, drįstu tikėtis, jog aš susidorojau su šiom dviem užduotimis.

1989 m. spalio 24 d.

Iš pašalio regėdami tas švytinčias gatves

Ir mirtiną fantazijos bei kūniškumo valsą,

Poetai, nerašykite eilių.

Visi jie atsitrauks, kitus paliks likimo valiai

Ir greit prabėgančioj nakty

Lauks savo valandos...

Galbūt mėgins dorai atsilaikyt,

Aiman, net sužeistuosius —

Ne vien tik mirusius —

Pasiųs į Praradimo Šalį.

Briusas Springstinas

Jau buvo aišku: ji nesugebės išeiti!

Ir prasivėrė durys, rados vėjas,

Ir supleveno žvakės, o paskui užgeso,

Užuolaida pakilo. Pasirodė Jis

Ir tarė: „Nebijok, Marija,

Tave veduosi su savim“.

Ir ji nejuto baimės,

Bėgo jam iš paskos...

Po to nuskrido jie...

Ji buvo įsikibus jo parankėn...

„Tik nebijok, Marija,

Aš esu Pjovėjas“, — sakė Jis.

„ Blue Öyster Cult“

KAS TAI PER UŽKEIKIMAS?

KAS TAI PER UŽKEIKIMAS?

KAS TAI PER UŽKEIKIMAS?

„ Country Joe and the Fish“

BATAS ATSIDARO

Mums reikalinga pagalba, tvirtino Poetas.

Edvardas Dornas

— Sele.

Niurnesys.

— Prabusk, Sele.

Šiek tiek garsesnis niurnesys: „Paik... ramyėj“.

Jis krestelėjo ją smarkiau.

— Prabusk. Tu privalai prabusti!

„ Čarlis. Čarlio balsas. Saukia mane. Įdomu, ar seniai?“

Selė išnėrė iš miego.