Stephen King - Dvikova

Jie perkirto stovėjimo aikštelę ir įėjo į pastatą.

— Labas rytas, karininke, — pasveikino jį Vikas.

Džo Bobas linktelėjo.

— Kavos, Džo Bobai?

— Ko gero, ne, — ir rūškanai juos nužvelgė. — Reikalas tas, jog nežinau, kaip mano valdžia įvertintų netgi šį apsilankymą. Manau, jiems tai nepatiktų. Todėl kai tie draugužiai čia pasirodys, nesakykite jiems, kad aš čia pabuvojau, gerai?

— Kokie draugužiai, karininke? — paklausė Vikas.

— Vaikinai iš Sveikatos apsaugos skyriaus, — atsakė Džo Bobas.

Vikas atsiduso:

— O Viešpatie, tai buvo cholera. Aš žinojau , kad ji.

— Aš nieko tikro nežinau, — atsakė Džo Bobas, sėsdamas ant vienos iš plastmasinių kėdžių. Atsikišę jo kelių kaulai vos nesiekė kaklo. Jis išsitraukė iš marškinių kišenės pakelį „Chesterfields“ ir užsirūkė. — Fineganas, su smurtinėmis ir staigiomis mirtimis susijusių bylų tardytojas...

— O, tai buvo siaubinga! — karščiuodamasis sušuko Hepas. — Kad tu būtumei matęs, kaip pasipūtęs jis čia vaikštinėjo, Džo Bobai. Visiškai kaip kalakutas per tuoktuves. Vis kažką uostinėjo, šniukštinėjo.

— Taip, jis kaip rakštis sėdynėje, — pritarė Džo Bobas. — Na tai štai, jis pasišaukė daktarą Džeimsą apžiūrėti tąjį Kempioną, o paskui juodu išsikvietė dar vieną daktarą, kurio aš visiškai nepažįstu. Dar vėliau jie paskambino į Hiūstoną. O apie trečią valandą ryto visi išvyko į mažą oro uostą Breintrio apylinkėse.

— Kas tokie?

— Patologoanatomai. Visi trys. Jie išbuvo ten su kūnais iki aštuntos valandos. Tikriausiai darė skrodimą, bet aš nieko tikro nežinau. Paskui paskambino į Atlantos virusologijos centrą, taigi tie vaikinai atvyks čionai po pusiaudienio. Be to, jie pasakė, kad drauge su jais Sveikatos apsaugos ministerija išsiųs keletą savo žmonių ištirti visus, buvusius šioje degalinėje praėjusį vakarą, ir tuos iš Breintrio, kurie pabuvojo rizikos zonoje. Nežinau, bet panašu į tai, kad jie ketina visus uždaryti į karantiną.

— Atlantos federalinis virusologijos centras, — nutęsė Vikas. — Įdomu, ar jie pasiųs malūnsparnius su kareiviais, kaip tą padarė gresiant choleros epidemijai.

— Iš kur galiu žinoti! — atsakė Džo Bobas. — Bet aš pamaniau, kad jūs turite teisę žinoti. Iš viso to, ką girdėjau, aš supratau, kad jūs paprasčiausiai norėjote suteikti pagalbą.

— Esame tau dėkingi, Džo Bobai, — lėtai pratarė Hepas. — Ką pasakė Džeimsas ir kiti daktarai?

— Ne tiek jau daug. Bet jie atrodė persigandę. Aš niekuomet nemačiau tokių pakraupusių gydytojų.

Visi trys nutilo. Iš stalčiaus šalia kasos Hepas išsitraukė popierinę servetėlę ir nusišnypštė.

— O kas išaiškėjo apie Kempioną? — paklausė Vikas. — Ar bent šis tas žinoma?

— Mes dar aiškinamės, — su apsimestiniu rimtumu pabrėžė Džo Bobas. — Asmens pažymėjime nurodyta, kad jis iš San Diego, bet daugumos dokumentų, rastų jo piniginėje, galiojimo laikas nutrūkęs prieš dvejus ar trejus metus. Vairuotojo teisių terminas pasibaigęs. Pas jį buvo Amerikos nacionalinio banko kortelė, išduota 1986 metais, bet jos terminas irgi praėjęs. Turėjo jis ir karinį bilietą, taigi mes jį irgi tikriname. Kapitonas mano, kad Kempionas negyveno San Diege jau ketverius metus.

— Savavališkas pasišalinimas iš tarnybos? Pabėgimas? — paklausė Vikas. Jis atsikrenkštė, nusispjovė ir koja ištrynė seiles.

— Kol kas neaišku. Bet šiame kariniame biliete nurodyta, kad Kempionas užverbuotas iki 1997 metų, o apsirengęs jis buvo civiliškai, drauge su juo važiavo šeima, be to, apsireiškė velniškai toli nuo Kalifornijos. Bet aš ir taip per daug įsiplepėjau.

— Gerai, aš susisieksiu su likusiais, perduosiu jiems tavo žodžius, — Hepas patikino Džo Bobą. — Esu tau taip dėkingas...

Džo Bobas atsistojo.

— Viskas. Tik nesakyk mano vardo. Aš nenoriu prarasti darbo. Tavo bičiuliams nėra jokio reikalo žinoti, kas tave įspėjo, juk taip?

. — Be abejo, — sutiko Hepas, o paskui jį ir Vikas.

Kai Džo Bobas jau buvo prie durų, Hepas du sykius nusičiaudėjo.

— Tu turi pasisaugoti, — tarė Džo Bobas. — Nėra nieko blogesnio už vasarinį persišaldymą.

Ūmai už jų pasigirdo Viko balsas:

— Galbūt tai visiškai ne persišaldymas.

Jiedu grįžtelėjo į jį. Vikas atrodė išsigandęs.

— Šiandien ryte aš prabudau sloguodamas ir kosėdamas, be to, dar ir čiaudėjau kaip užkeiktas, — tarė Vikas. — Ir smarkiai skaudėjo galvą. Aš išgėriau kelias aspirino tabletes, šiek tiek palengvėjo, bet sloga nepraėjo. Ko gero, mes visi užsikrėtėme. Tuo, kuo sirgo Kempionas. Tuo, nuo ko jis numirė.

Hepas ilgai spoksojo į senį, ir kai jau ruošėsi iškloti savo nuomonę, kodėl šito negali būti, vėl nusičiaudėjo.

Džo Bobas rūškanai pažvelgė į juos, paskui pasakė:

— Žinai, ko gero, visai nebloga idėja — uždaryti degalinę, Hepai. Bent jau šiandien.

Hepas baugščiai dirstelėjo į jį ir pamėgino prisiminti visus savo argumentus. Bet nesugebėjo rasti galvoje nė vieno. Vienintelis dalykas, kurį jis prisiminė, — kad jis taip pat prabudo skaudančia galva ir sloguodamas. Ką gi, visi pasiligoja netikėtai ir išsyk. Bet juk kol čia nepasirodė tasai vaikinas Kempionas, jis buvo sveikas. Visiškai sveikas.

*

Chodžesų sūnui buvo šešeri metai, o jo sesutėms — ketveri ir pusantrų. Dvi jaunėlės miegojo, o vyresnysis žaidė lauke. Lilė Briuet sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo serialą „Jauni ir nenuilstantys“. Ji tikėjosi, kad Selė negrįš iki serijos pabaigos. Kai reikalai Arnete dar ėjosi gerai, Ralfas Chodžesas nupirko didelį spalvotą televizorių, o Lilei taip patiko žiūrėti serialus spalvotai. Viskas atrodė kur kas geriau ir įdomiau.

Ji užtraukė cigaretės dūmą, išpūtė jį ir ėmė kosėti. Nuskubėjusi virtuvėn, išspjovė visą kekulą skreplių. Kosulys prasidėjo šiandien ryte, kai ji prabudo, ir visą dieną atrodė, tarytum jai kas nors kutentų gerklę pūkeliu. Ji sugrįžo į svetainę, bet prieš tai iškišo pro langą galvą ir įsitikino, kad Bertomas Chodžesas savo vietoje. Lilė peržvelgė kambarį ir pasigailėjo, kad ir jos namai neatrodo taip pat nuostabiai. Selė turėjo hobi — piešti paveiksliukus su Jėzumi Kristumi. Lilei ypač patiko vienas, vaizduojantis „Paskutinę vakarienę“. Paveikslėlis kabojo virš televizoriaus; Selė sakė, kad jame panaudojo šešiasdešimt įvairių aliejinių dažų atspalvių ir tapė ištisus tris mėnesius. Lilės nuomone, tai buvo tikras meno kūrinys.

Staiga mažylė Čerilė ėmė krenkšti, gaikščiodama ir springdama kosuliu. Lilė padėjo į šalį cigaretę ir nudūmė į miegamąjį. Ketverių metukų Eva vis dar miegojo, gi Čerilė tysojo savo lovelėje ant nugaros, o jos veidukas ėmė įgauti grėsmingai violetinį atspalvį. Mažylės verksmas darėsi vis keistesnis ir neįprastesnis. Lilė, kuri dėl krupo pernelyg nesibaimino, kadangi šia liga buvo persirgę abu jos vaikai, kilstelėjo mergytę už pėdų ir atsargiai paplekšnojo per nugarą. Ji nė įsivaizduoti negalėjo, ar daktaras Špokas rekomendavo tokį elgesio su vaikais metodą, nes knygų niekuomet neskaitė. Bet mažylei Čerilei tai pagelbėjo. Ji išleido kažkokį keistą, panašų į varlės kvarkimą garsą ir išspjovė ant grindų bjaurių gelsvų gleivių gumulėlį.

— Ar geriau? — paklausė Lilė.

— Taip, — atsakė mažylė Čerilė. Ji jau vėl pradėjo snūduriuoti.

Lilė nušluostė gliaumes popierine servetėle. Ji negalėjo prisiminti, kad vaikas kada nors vienu sykiu tiek daug išspjautų. Suraukusi kaktą, ji vėl atsisėdo priešais televizorių, užsirūkė naują cigaretę, pirmą kartą užsitraukusi nusičiaudėjo, o paskui pratisai užsikosėjo.