Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

Bet, apsidairiusi tuščioje stotyje, jaučiu pamažu kylančią paniką, realiai suvokusi dabartinę savo situaciją. Neįsivaizduoju, kada atvažiuos kitas traukinys. Net neįsivaizduoju, kur noriu važiuoti.

— Ar turi planą, Samanta? — pakiša man po nosimi mikrofoną Dominykas. — Tikslą?

— Kartais gyvenime tau nereikia tikslo, — ginuosi. — Nereikia numatyti dešimties ėjimų į priekį. Kartais pakanka žinoti, ką veiksi toliau.

— O ką tu ketini daryti toliau?

— Aš... aš... kaip tik apie tai galvoju, — nusisukusi paskubomis nužingsniuoju laukimo salės link, kad atsiplėščiau nuo kameros. Pusiaukelėje sutinku traukinių palydovą.

— Mm, sveiki, — pasisveikinu. — Norėčiau paklausti, kaip nuvažiuoti į... — aš sutrikusi nutylu. Kur aš važiuoju? — Į... mm...

— Į... — paslaugiai pakartoja vyras.

— Į... Kornvalį, — girdžiu save sakant.

— Kornvalį? — jis atrodo apstulbęs. — Į kurią Kornvalio dalį?

— Nežinau, — sunkiai nuryju seiles. — Ne visai. Bet man reikia ten nuvykti kiek galima greičiau.

Negali būti tiek jau daug parduodamų medelynų ir sodininkystės verslui skirtų plotų Kornvalyje. Aš tikrai surasiu reikalingą. Surasiu jį. Kažkaip.

— Na, — traukinių palydovo kaktoje įsirėžia raukšlė. — Man reikia žvilgtelėti į knygą, — jis nuskuba į savo kambarį. Girdžiu, kaip Dominykas kažką karštai šnabžda į mikrofoną, bet man nusispjauti.

— Štai, prašau, — traukinių palydovas atbėga, laikydamas rankoje prirašytą pieštuku popierėlį. — Deja, net šeši persėdimai iki Penzanko. Ir kainuos šimtą dvidešimt svarų sterlingų. Traukinys atvyks netrukus. Antroji aikštelė.

— Ačiū, — paėmusi savo lagaminą nužingsniuoju pėsčiųjų tiltu. Girdžiu, kaip Dominykas skuba man įkandin kartu su operatoriumi.

— Matyt, Samanta išsikraustė iš proto, — švokščia jis į mikrofoną. Nuo tokios įtampos jai pakriko nervai. Kas žino, kokį neapgalvotą žingsnį ji žengs dabar?

Jis būtų toks patenkintas, jei jį užsipulčiau, ar ne? Tiesiog jį ignoruosiu. Stoviu ramiai aikštelėje, ryžtingai nusisukusi nuo kameros.

— Be jokio adreso ir atsarginio varianto, — girdžiu, kaip jis tęsia. — Samanta leidžiasi į ilgą nežinomybės kupiną kelionę, tikėdamasi surasti vyrą, kuris atstūmė ją šįryt. Vyrą, kuris išėjo net neatsisveikinęs. Ar protinga taip elgtis?

Viskas, man jau gana.

— Galbūt visai neprotinga! — atsisuku į jį, sunkiai šnopuodama. — Galbūt aš jo nesurasiu. Galbūt jis net nenorės su manimi kalbėtis, bet aš turiu pabandyti.

Dominykas vėl praveria burną, norėdamas kažką pasakyti.

— Ak, užsičiaupk, — piktai paliepiu. — Tiesiog užsičiaupk.

Atrodo, kad praėjo visa amžinybė, kol pagaliau tolumoje išgirstu traukinio dundesį. Bet ne iš tos pusės. Dar vienas traukinys į Londoną. Girdžiu, kaip jam sustojus, atsidaro durys, kaip peronas vėl paskęsta šurmulyje.

— Traukinys į Londoną! — šaukia traukinių palydovas. — Traukinys į Londoną, pirmoji aikštelė.

Dabar sėsčiau į tą traukinį, jei tik blaiviai mąstyčiau. Jei man nebūtų nuvažiavęs stogas. Mano akys tuščiai slysta žmonėmis, sėdinčiais savo vietose, kalbančiais, skaitančiais, klausančiais ausinukų...

Ir tada, rodos, sustoja laikas. Ar aš sapnuoju ?

Traukinyje į Londoną sėdi Natanielis. Mus skiria vos trys jardai. Jis sėdi prie lango ir abejingai žvelgia į tolį.

Kaip... kodėl jis...

— Natanieli! — bandau sušukti, bet mano balsas virtęs šnypštimu. — Natanieli! — paklaikusi mojuoju rankomis, stengdamasi atkreipti jo dėmesį.

— Viešpatie, ten jis! — sušunka Dominykas. — Natanieli! — sušunka jis griausmingu balsu. — Eikš čia, vyruti!

— Natanieli! — pagaliau atgaunu balsą. — Na-ta-nie-li!

Išgirdęs mano nevilties kupiną riksmą, jis pagaliau pakelia akis ir, pamatęs mane, krūpteli iš nuostabos. Akimirką atrodo, kad jis netiki savo akimis, bet netrukus visas jo veidas lėtai nušvinta iš džiaugsmo.

Girdžiu, kaip užsidaro traukinio durys. Jis išvyksta.

— Ei! — surinku, mojuodama abiem rankomis.

Matau, kaip jis atsistoja, griebia savo kuprinę, prasispraudžia pro moterį, sėdinčią ant gretimos sėdynės, ir išnyksta, traukiniui pajudėjus iš stoties.

— Per vėlu, — niūriai konstatuoja operatorius. — Jis nespės išlipti.

Skausmas pernelyg spaudžia krūtinę, kad galėčiau atsakyti. Aš tik spoksau į išvykstantį traukinį, į vieną po kito judančius į priekį, lekiančius pro šalį vagonus. Vis greičiau ir greičiau... kol galiausiai traukinys nurūksta.

O Natanielis stovi perone. Jis ten.

Nenuleisdama nuo jo akių, greitindama žingsnį skubu prie pėsčiųjų tilto. Kitoje pusėje jis taip pat skuba tilto link. Užlipę laiptais ant jo, mes žengiame keletą žingsnių į priekį ir stabtelime, kai mus skiria vos kelios pėdos. Mano kvėpavimas greitas ir paviršutiniškas, o kraujas plūsteli į veidą. Aš jaučiuosi priblokšta, pakylėta ir suglumusi tuo pat metu.

— Maniau, kad tu išvažiavai į Kornvalį, — pagaliau sakau. — Pirkti medelyno.

— Aš apsigalvojau, — Natanielis atrodo ne mažiau sutrikęs. — Pamaniau, kad verčiau... aplankysiu draugę Londone, — jis žvilgteli į mano lagaminą. — Kur tu išsiruošei?

Atsikrenkščiu.

— Į... Kornvalį.

— Kornvalį? — jis klausiamai pažvelgia į mane.

— Mhm, — parodau jam traukinių tvarkaraštį, ir staiga man kyla nenumaldomas noras juoktis iš visos šios situacijos absurdiškumo.

Natanielis atsiremia į turėklą, laikydamas nykščius džinsų kišenėse, ir nuduria akis į medines tilto lentas: — O... kur tavo draugai?

— Nežinau. Dingo. Ir jie visai ne mano draugai. Aš vožtelėjau kumščiu Gajui į veidą, — išdidžiai priduriu.

Natanielis atmeta galvą ir nusijuokia.

— Todėl jie tave atleido iš darbo.

— Tai aš juos atleidau, — pataisau jį.

— Tu? — nustebęs pakreipia galvą Natanielis. Jis ištiesia savo ranką, bet aš jos nepaimu. Nepaisant viso to džiaugsmo, aš vis dar jaučiuosi sutrikusi. Šį rytą patirta nuoskauda niekur nedingo. Negaliu apsimesti, kad viskas gerai.

— Aš gavau tavo raštelį... — pažvelgiu jam tiesiai į akis. Natanielis krūpteli.

— Samanta... traukinyje aš tau parašiau kitą raštelį. Tuo atveju, jei tu nenorėtumei su manimi susitikti Londone.

Jis nerangiai kyšteli ranką į kišenę ir ištraukia dviejų iš abiejų pusių prirašytų lapų laišką. Laikau jį rankose keletą sekundžių, nesiryždama skaityti.

— Kas... kas ten parašyta? — pakeliu akis.

— Jis ilgas ir nuobodus, — jo žvilgsnis nusmelkia visą mano kūną. — Ir banalus.

Aš lėtai perverčiu lapus tarp pirštų. Vienur ir kitur akys užkliūva už žodžių, nuo kurių jos iškart prisipildo ašarų.

— Taigi, — išlemenu.

— Taigi, — Natanielio rankos apkabina mano liemenį; jo šiltos lūpos liečia manąsias. Kai jis stipriai suspaudžia mane savo glėbyje, jaučiu, kaip skruostais ima riedėti ašaros. Štai kur aš atrandu save. Štai kur mano vieta. Trumpam atšlijusi, pažvelgiu į jį, šluostydamasi ašaras.

— Kur dabar? — jis pažvelgia žemyn į bėgius, ir aš nuseku jo žvilgsnį. Geležinkelio bėgiai driekiasi abiem kryptimis, susiliedami horizonte. — Kuriuo keliu?

Pažvelgiu į nesibaigiančius saulėje žvilgančius bėgius. Man dvidešimt devyneri. Galiu važiuoti, kur noriu. Daryti, ką noriu. Būti, kuo panorėjusi.

— Nėra kur skubėti, — galiausiai svajingai nusišypsau ir vėl jį pabučiuoju.