Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Reikės tave padažyti iš naujo, — jos balsas trūkčioja iš susierzinimo. — Tik to man ir trūko, — ji pasitraukia į šalį ir pašaukia vieną iš savo asistenčių.

Dar trys minutės. Liko trys minutės iki mano senojo gyvenimo naujos pradžios.

— Taigi... aš grįšiu į Eimono vakarėlį, — sakau, vis dar spausdama Natanielio ranką. — Liko tik dvi dienos. Penktadienio vakare sėsiu į traukinį, praleisiu savaitgalį čia...

— Tik ne kitą savaitgalį, — įsiterpia Gajus, barstydamas šokoladą ant kapucino, ir pakelia į mane akis. — Tu būsi Honkonge.

— Ką? — suglumusi perklausiu.

— Firma Samatron labai apsidžiaugė, kad tu grįžai ir prašė, kad dalyvautum sudarant šį sandorį. Skrendame į Honkongą jau rytoj. Argi niekas tau nesakė?

— Ne, — spoksau į jį ištikta šoko. — Niekas net neužsiminė.

Gajus gūžteli pečiais.

— Maniau, kad tu žinai. Praleidę penkias dienas Honkonge, skrendame į Singapūrą, drauge gaudysime naujus klientus, — jis gurkšteli kavos. — Pilnateise partnere Samanta Svyting, metas kibti į darbą. Užteks miegoti ant laurų.

Aš dar net nepradėjau dirbti, o jau kalba apie miegojimą ant laurų?

— O kada mes grįšime?

Gajus trūkteli pečiais.

— Už poros savaičių.

— Samanta! — kreipiasi Eldridžas priėjęs. — Ar Gajus minėjo, kad esi kviečiama į medžioklės savaitgalį kartu su bendradarbiais rugsėjo pabaigoje? Skrisime į Škotiją. Bus smagu.

— Aišku. Mm, taip, skamba puikiai, — pasitrinu nosį. — Tik noriu pasakyti, kad stengsiuosi dirbti ne visais savaitgaliais... išlaikyti pusiausvyrą savo gyvenime...

Eldridžas atrodo sutrikęs.

— Juk jau pailsėjai, Samanta, — linksmai numoja ranka jis. — Dabar laikas grįžti prie darbo. Dar man reikės pasikalbėti su tavimi apie Niujorką, — jis draugiškai patapšnoja man per petį ir atsisuka į kioske dirbančią merginą. — Prašyčiau dar vieną espresso.

— Tiesą sakant, drįsčiau teigti, kad tu neturėsi nė vieno laisvo savaitgalio iki Kalėdų, — pareiškia Gajus. — Aš tave įspėjau, — jis reikšmingai kilsteli antakius ir nueina pasikalbėti su Hilari.

Tyla. Nežinau, ką pasakyti. Viskas sukasi aplink kosminiu greičiu. Maniau, kad šį kartą viskas bus kitaip. Maniau, kad galėsiu labiau kontroliuoti savo darbą ir laisvalaikį.

— Iki Kalėdų, — pagaliau aidu atkartoja Natanielis. Jis atrodo pritrenktas.

— Ne, — iškart papurtau galvą. — Jis perdeda. Viskas nebus taip blogai. Aš kitaip susiplanuosiu savo laiką, — pasitrinu kaktą. — Klausyk, Natanieli... aš tikrai grįšiu iki Kalėdų. Pažadu. Kad ir kas nutiktų.

Jo veidas keistai virpteli.

— Tik nemanyk, kad tai tavo pareiga.

— Pareiga ? — spoksau į jį. — Visai ne tai turėjau galvoje. Juk žinai, kad kalbėjau visai ne apie tai.

— Dvi minutės! — uždususi atbėga su visažiste Hilari, bet aš nekreipiu į ją dėmesio.

— Natanieli...

— Samanta! — griežtai rėžia Hilari, mėgindama mane nusitempti. — Tu tikrai neturi tam laiko!

— Tau reikia eiti, — Natanielis linkteli galva į visažistę. — Turi reikalų.

Tai siaubinga. Atrodo, tarsi viskas tarp mūsų griūtų. Reikia kažką daryti. Nepaleisti jo.

— Natanieli, tik pasakyk, — mano balsas dreba, — kol dar nenuėjau... Tą dieną tame apleistame name... ką tu man sakei?

Natanielis ilgai žiūri į mane, ir aš matau, kaip kažkas jo akyse užsisklendžia.

— Tai buvo ilga, nuobodi ir nevykusi kalba, — numojęs ranka nusisuka jis.

— Prašau, nuvalykite tas dėmes! — paliepia Hilari. — Gal malonėtumėte pasitraukti? — piktai priduria ji Natanieliui.

— Aš tau netrukdysiu, — Natanielis paleidžia mano ranką ir nueina į šalį, man nespėjus nieko pasakyti.

— Tu man netrukdai! — sušunku jam įkandin, bet nesu tikra, ar jis išgirdo.

Visažistei pradėjus savo darbą, mintys galvoje sukasi taip greitai, kad man pasidaro silpna. Staiga visas tikėjimas sprendimo teisingumu išgaruoja.

Ar tikrai elgiuosi teisingai?

O Dieve. Ar elgiuosi teisingai?

— Užsimerkite, — visažistė dažo mano akių vokus. — Dabar atsimerkite...

Atsimerkusi netoliese regiu kartu stovinčius Natanielį ir Gajų. Gajus kalba, o Natanielis klausosi. Jo veidas įsitempęs. Staiga mane apima nerimas. Ką Gajus sako?

— Vėl užsimerkite, — sako makiažo specialistė. Nenoromis užsimerkusi pajuntu, kaip ji ant mano akių vokų tepa dar daugiau šešėlių. Dėl Dievo meilės. Kada ji baigs? Argi taip svarbu, kaip aš atrodau?

Pagaliau ji atitraukia savo šepetėlį.

— Atsimerkite.

Atsimerkiu ir pamatau toje pačioje vietoje už kelių jardų stovintį Gajų. Natanielio nė kvapo. Kur jis dingo?

— Sučiaupkite lūpas... — paliepia visažistė, išsitraukusi lūpdažio šepetėlį.

Negaliu kalbėti, negaliu judėti. Mano akys paklaikusios laksto po pilną žmonių kiemą, ieškodamos Natanielio. Man jo reikia. Noriu su juo pasikalbėti, kol dar neprasidėjo spaudos konferencija.

Aš turiu tik vieną gyvenimą. Ar tikrai noriu jame daryti kaip tik tai? Ar nuodugniai viską apmąsčiau?

— Pasiruošusi didžiai akimirkai? Turi pareiškimą? — vėl prikimba prie manęs Hilari. Užuodžiu, kad ji ką tik pasikvepino kažkokiais maloniai kvepiančiais kvepalais. — Dabar atrodai daug geriau! Smakrą aukštyn! — Ji taip tvirtai spusteli mano smakrą, kad aš susiraukiu. — Ar yra kokių paskutinių klausimų?

— Mm... taip, — beviltiškai užlaužiu rankas. — Aš norėjau paklausti, ar galėtume viską trumpam atidėti? Tik kelioms minutėms.

Hilari veidas sustingsta.

— Ką? — pagaliau grėsmingai pasitikslina ji. Manęs neapleidžia bloga nuojauta, kad ji tuoj gali sprogti iš pykčio.

— Jaučiuosi truputį... sutrikusi, — sunkiai nuryju seiles. — Nežinau, ar priėmiau teisingą sprendimą. Man reikia daugiau laiko pagalvoti... — nutylu, išvydusi Hilari veido išraišką.

Ji prieina prie manęs ir prikiša veidą labai arti manojo. Ji vis dar šypsosi, bet akys svaido žaibus, o nosies šnervės išsiplėtusios ir pabalusios. Aš išsigandusi žengiu žingsnį atgal, bet ji sugriebia mane už pečių taip stipriai, kad jaučiu į odą smingančius jos nagus.

— Samanta, — sušnypščia ji. — Tu nueisi ten, perskaitysi savo pareiškimą ir patvirtinsi, kad Carter Spink yra geriausia teisės firma visame pasaulyje. O jeigu ne... aš tave pasmaugsiu plikomis rankomis.

Atrodo, ji nejuokauja.

— Mes visi sutrikę, Samanta. Mums visiems reikia daugiau laiko pagalvoti. Toks gyvenimas, — ji mane lengvai papurto. — Susitaikyk su tuo, — iškvėpusi orą, ji pasitaiso savo kostiumėlį. — Gerai! O dabar aš paskelbsiu, kad paruošei pareiškimą spaudai.

Hilari nužygiuoja per pievą, o aš lieku stovėti kur stovėjusi, drebanti kaip epušės lapas.

Man liko trisdešimt sekundžių. Trisdešimt sekundžių priimti sprendimui, nuo kurio priklausys visa mano ateitis.

— Brangūs žiniasklaidos atstovai! — šaižiai nuskamba Hilari balsas per mikrofoną. — Malonu, kad šįryt taip gausiai susirinkote.

Staiga pastebiu mineralinį vandenį gurkšnojantį Gajų.

— Gajau! — skubiai pašaukiu. — Gajau! Kur Natanielis?

— Neįsivaizduoju, — nerūpestingai gūžteli pečiais Gajus.

— Ką tu jam pasakei? Apie ką jūs ką tik kalbėjotės?

— Man nereikėjo daug sakyti, — atsako jis. — Jis ir taip suvokė realias perspektyvas.

— Kaip suprasti? — spoksau į jį. — Apie kokias realias perspektyvas tu kalbi?