Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Žinoma, — atsakau šiek tiek sutrikusi. — Puiki mintis.

— Juk, šiaip ar taip, mes visi tampame žiniasklaidos įžymybėmis...

— Žiniasklaidos įžymybėmis? — nepatikliai įsiterpia Edis. — Visai mes ne įžymybės!

— Kaip tai ne! Mano interviu puikuojasi Daily Mail! — Trišė lengvai nurausta. — Edi, šis interviu galėtų būti puiki pradžia mums abiem. Jei pasamdytume tinkamą reklamos agentą, gal papultume į realybės šou! Arba... reklamuotume Campari!

— Campari? — nusivaipo Edis. — Triše, tu negeri Campari!

— Bet galėčiau paragauti! — ginasi Trišė. Tuo metu pasigirsta durų skambutis. — Arba jie įpiltų man spalvoto vandens...

Tvirčiau įsisupusi į chalatą, šypsodamasi aš nueinu į prieškambarį. Gal Natanielis atėjo palinkėti man sėkmės?

Bet atidariusi duris ant slenksčio išvystu visą Visuomeninės informacijos skyriaus komandą, vilkinčią vienodais moteriškais juodais kostiumėliais su kelnėmis.

— Samanta, — Hilari Grant, Visuomeninės informacijos skyriaus vadovė, nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. — Pasirengusi?

Dvyliktą valandą aš jau dėviu juodą kostiumėlį, juodas pėdkelnes, juodus aukštakulnius ir šiugždančią balčiausią palaidinę. Man padarytas profesionalus makiažas, o plaukai sušukuoti atgal ir susukti į kuodelį.

Hilari atsivežė dizainerį, kirpėją ir visažistą. Dabar mes sėdime svetainėje, kur ji mane ruošia susitikimui su spauda, milijoninį kartą kartodama, ką man galima sakyti, o ko ne.

— Koks pats svarbiausias dalykas, kurio nevalia pamiršti? — primygtinai reikalauja ji atsakymo. — Visų svarbiausias?

— Neminėti tualetų, — vangiai atsakau. — Pažadu, neminėsiu.

— O jeigu jie paklaus tavęs apie receptus? — ji atsisuka į mane ir stabteli. Iki tol ji vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį.

— Aš atsakysiu: „Aš esu teisininkė. Vienintelis receptas, kurį žinau — sėkmės receptas“, — kažkaip įstengiu rimtu veidu ištarti šią frazę.

Jau buvau pamiršusi, kaip rimtai į tokius dalykus žiūri Visuomeninės informacijos skyrius. Aišku, suprantu, kad toks jų darbas. Ir tikiu, kad visas šis reikalas jiems buvo tikras košmaras. Hilari su manimi elgėsi labai maloniai nuo pat tos akimirkos, kai čia atvyko, bet jaučiu, kad ant jos stalo guli maža vaškinė mano kopija — lėlė, prismaigstyta Voodoo smeigtukų.

— Mes tik norime apsidrausti, kad neleptelėtumei ko nors netinkama, — gana nuožmiai nusišypso ji.

— Nepasakysiu! Aš laikysiuosi scenarijaus!

— O tada News Today komanda palydės tave į Londoną, — ji pasižiūri į savo BlackBerry. — Mes suteikėme jiems išskirtinę teisę būti šalia tavęs visą likusią dieną. Neprieštarauji?

— Na... ne. Tikriausiai.

Neįtikėtina, koks burbulas buvo išpūstas. Naujienų programa iš tikrųjų nori sukurti dokumentinį filmą apie mano sugrįžimą į Carter Spink. Ar pasaulyje daugiau nieko nevyksta?

— Kalbėdama nežiūrėk į kameras, — vis dar duoda greitus nurodymus Hilari. — Būk gerai nusiteikusi ir pasitikinti savimi. Gali kalbėti apie karjeros galimybes, kurias tau suteikia Carter Spink, ir apie tai, kaip trokšti kuo greičiau grįžti. Neminėk savo algos...

Atsidarius durims, išgirstu iš prieškambario sklindantį Melisos balsą.

— Tai aš galėsiu paskambinti jums į darbą ir pasikalbėti apie savo karjeros planus? Ar galėtume nueiti papietauti?

— Žinoma. Ee... puiki mintis, — Gajus įslenka į kambarį ir greitai užtrenkia duris, kad Melisa negalėtų sekti jam iš paskos. — Kas ji, po galais?

— Melisa, — aš pavartau akimis. — Geriau neklausk.

— Ji teigė esanti tavo statytinė. Atseit, tu ją išmokiusi visko, ką ji žino, — Gajus išsišiepia. — Ar ji kalbėjo apie sandorių meną, ar apie sklindžių kepimą?

— Cha cha, — mandagiai atsakau.

— Hilari, lauke yra problemų, — Gajus pasisuka į ją. — Kažkoks vyrukas iš televizijos kelia sąmyšį.

— Prakeikimas, — Hilari žvilgteli į mane. — Samanta, ar tu nieko prieš, jei minutėlei išeisiu?

— Viskas gerai! — stengiuosi neparodyti entuziazmo. — Aš susitvarkysiu!

Jai išėjus, aš su palengvėjimu atsikvepiu.

— Taigi, — kilsteli antakius Gajus. — Kaip jautiesi? Jaudiniesi?

— Taip! — nusišypsau.

Tiesą sakant, jaučiuosi šiek tiek keistai, vėl vilkėdama juodą kostiumėlį, supama žmonių iš Carter Spink. Jau kelias valandas nemačiau Trišės ir Edžio. Carter Spink okupavo visą namą.

— Juk žinai, kad elgiesi teisingai, — pamerkia akį Gajus.

— Žinau, — nusibraukiu pūkelį sau nuo sijono.

— Atrodai stulbinamai. Tu juos išversi iš klumpių, — jis atsisėda ant sofos ranktūrio priešais mane ir atsidūsta. — Jėzau, Samanta, aš taip tavęs pasiilgau. Be tavęs viskas buvo kitaip.

Keletą sekundžių spoksau į jį. Ar jis geba nujausti, kada žmogus su juo bendrauja ironiškai? Ar Harvarde tą sugebėjimą jam irgi ištaisė?

— Tai dabar tu — vėl mano geriausias draugas, — nesusilaikau neįkandusi. — Kaip smagu.

Gajus įsmeigia į mane sutrikusias akis.

— Ir ką tai galėtų reikšti?

— Nagi, Gajau, — mane ima juokas. — Tu nenorėjai su manimi net kalbėti, kai buvau pakliuvusi į bėdą, o dabar mes — staiga vėl bičiuliai lyg niekur nieko?

— Taip nesąžininga, — karštai atšauna Gajus. — Aš dariau viską, kad tau padėčiau, Samanta. Aš kovojau dėl tavęs tame susirinkime. Arnoldas atsisakė tau suteikti dar vieną progą. Tada mes nežinojome, kad...

— Tačiau tu nenorėjai manęs įsileisti į savo namus, ar ne? — pašaipiai šypteliu. — Mūsų draugystė nelaimės atveju negalioja.

Gajus atrodo nuoširdžiai sumišęs. Drebančiais pirštais jis perbraukia savo plaukus.

— Jaučiausi siaubingai, kad buvau priverstas taip pasielgti, — krenkšteli jis. — Tai ne mano kaltė. Šarlotė neleido. Aš taip ant jos supykau...

— Na, žinoma.

— Tikrai!

— Aha, kurgi ne, — sarkastiškai prunkšteliu. — Tai tikriausiai jūs baisiausiai dėl to susiginčijote ir išsiskyrėte.

— Taip, — nuleidžia akis Gajus.

Išsižioju iš nuostabos.

— Taip? — galiausiai išlemenu.

— Mes išsiskyrėme, — gūžteli pečiais jis. — Nejaugi nežinojai?

— Ne! Nieko nežinojau! Man labai gaila. Aš tikrai neži... — sumišusi nutylu. — Juk jūs išsiskyrėte... ne per mane?

Gajus nieko neatsako. Jo rudų akių žvilgsnis darosi vis skvarbesnis. Giliai viduje pajuntu kirbant blogą nuojautą.

— Samanta, — sako jis, neatitraukdamas nuo manęs akių. — Aš visada jaučiau... — jis susikiša rankas į kišenes. — Aš visada jaučiau, kad mes... praleidome savo progą.

Ne. Ne. Netikiu, kad tai vyksta.

Mes praleidome savo progą?

Jis taip kalba dabar ?

— Aš visada nuoširdžiai tavimi žavėjausi. Visada tarp mūsų jaučiau kibirkštėlę, — jis padelsia. — Man tik įdomu, ar ir tu jautei... tą patį.

Nerealu. Kiek milijonų kartų aš įsivaizdavau Gajų sakantį man šiuos žodžius? Kiek kartų aš fantazavau, kaip jis nenuleidžia nuo manęs savo skvarbių tamsių akių? Bet dabar, kai jis iš tikrųjų tai daro, jau per vėlu. Jau tikrai per vėlu.

— Samanta?

Staiga aš suvokiu, kad vėpsau į jį kaip zombė.

— Ak, aišku, — stengiuosi suimti save į rankas. — Na... taip. Galbūt ir aš jaučiausi panašiai, — pasitaisau sijoną. — Bet esmė ta, kad... atvažiavusi čia, aš susipažinau su vienu žmogumi.