Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

— Tu dar net jo nematei, — jis kyšteli ranką į vidinę kišenę ir ištraukia baltą voką. — Štai, žvilgtelk.

— Manęs tai nedomina! — susierzinusi pakartoju. — Nejaugi nesupranti? Aš nenoriu grįžti. Nenoriu būti teisininkė.

— Tu nori būti namų šeimininkė, — jo tonas toks abejingas, kad pasijuntu įskaudinta.

— Taip! — teškiu plakimo šluotelę ant stalo. — Noriu! Aš čia esu laiminga. Net neįsivaizduoji, kokia jaučiuosi atsipalaidavusi. Gyvenu visai kitokį gyvenimą!

— Aha, supratau, — sako Gajus ir pašnairuoja į mano šluotą. — Samanta, kada tu pradėsi blaiviai mąstyti? — jis išsitraukia telefoną sau iš kišenės. — Tau reikia žūtbūtinai pasikalbėti su vienu žmogumi, — jis surenka numerį ir pakelia akis į mane. — Pranešiau apie susiklosčiusią situaciją tavo mamai.

— Ką? — apimta siaubo įsmeigiu į jį žvilgsnį. — Kaip tu drįsai...

— Samanta, linkiu tau tik geriausio. Ji — taip pat. Labas, Džein, — sako jis į telefoną. — Aš dabar šalia jos. Tuoj perduosiu ragelį.

Neįtikėtina. Tą akimirką man norisi sviesti telefoną pro langą. Bet ne. Galiu su tuo susidoroti.

— Labas, mama, — sakau, paėmusi telefoną Gajui iš rankų. — Šimtas metų.

— Samanta, — jos balsas toks pats ledinis, kaip ir per paskutinį mūsų pokalbį. Bet kažkodėl šį kartą aš neįsitempiu, manęs nesukausto baimė. Ji manęs neprivers daryti to, ko nenoriu. Ji nieko nežino apie mano gyvenimą. — Ką, po galais, tu išdarinėji? Dirbi kažkokia tarnaite ?

— Panašiai. Esu namų šeimininkė. Ir, kaip numanau, reikalausi, kad vėl dirbčiau teisininke? Na, aš laiminga čia ir neketinu grįžti, — paragauju šparagų padažo ir įberiu žiupsnelį druskos.

— Gal tau atrodo, kad linksma elgtis taip lengvabūdiškai, — atžariai atrėžia ji. — Bet pagalvok apie savo gyvenimą. Samanta, pagalvok apie savo karjerą. Manau, kad tu nepajėgi suprasti...

— Tai tu nesupranti! Nė vienas iš jūsų! — piktai žybteliu akimis Gajui, išjungiu viryklę ir atsiremiu į virtuvės stalą. — Mama, aš išmokau gyventi kitaip. Aš nudirbu dienos darbus ir baigiu... ir viskas. Aš laisva. Man nereikia temptis krūvos popierių į namus. Man nereikia dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę laikyti įjungto savo BlackBerry. Galiu pasėdėti bare, galiu savaitgaliais susitikti su draugais, galiu nueiti į sodą ir pusę valandos ilsėtis jame, atmetusi kojas... ir visai nesvarbu. Daugiau nepatiriu to nuolatinio spaudimo, pamiršau, ką reiškia įtampa, ir man tai patinka, — paimu stiklinę, prisipilu vandens ir, nurijusi didelį gurkšnį, nusišluostau lūpas. — Atleisk, bet aš pasikeičiau. Susiradau draugų, susipažinau su vietos bendruomene. Panašiai kaip... „Voltonuose“.

— “Voltonuose“? — jos balsas sudreba iš susijaudinimo. — Ar ten yra ir vaikų?

— Ne! — susierzinusi sušunku. — Tu nesupranti! Jie tiesiog... rūpinasi. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites jie man surengė nuostabiausią gimtadienio vakarėlį.

Tyla. Įdomu, ar pavyko paliesti jautrią vietą. Galbūt ji pasijus kalta... galbūt supras...

— Kaip keista, — atšiauriai nusistebi ji. — Tavo gimtadienis juk buvo prieš du mėnesius.

— Žinau, — atsidustu. — Klausyk, mama, aš apsisprendžiau. — Staiga dzingteli orkaitė, ir aš užsimaunu karščiui atsparią pirštinę. — Man metas eiti.

— Samanta, nedrįsk šitaip baigti pokalbio! — įniršusi rikteli ji. — Mes dar nebaigėme kalbėtis!

— Baigėme, gerai? Baigėme! — išjungiu telefoną, numetu jį ant stalo ir atsikvepiu. Mane truputį krečia šiurpas. — Labai ačiū, Gajau, — trumpai ironiškai padėkoju. — Gal dar turi kokių mažų mielų siurprizų?

— Samanta... — jis apgailestaujamai skėsteli rankomis. — Aš tik mėginau tau padėti apsigalvoti...

— Nereikia man tokios tavo pagalbos, — nusisuku. — O dabar man reikia dirbti. Čia mano darbas.

Atidarau apatinės orkaitės dureles ir, išėmusi skardas su pyragaičiais, imu juos dėlioti ant mažų pašildytų lėkštučių.

— Aš padėsiu, — priėjęs pasisiūlo Gajus.

— Negali padėti, — pavartau akimis.

— Žinoma, kad galiu, — mano nuostabai, jis nusimeta švarką, pasiraitoja rankoves ir užsijuosia vyšniomis išmargintą prijuostę. — Ką man daryti?

Sukikenu. Jam taip netinka čia būti.

— Gerai, — įteikiu jam padėklą. — Gali man padėti išnešioti užkandžius.

Nešini pyragaičiais su grybais ir duonos suktinukais, mes nueiname į svetainę. Mums įžengus į baltu šilku išpuoštą kambarį, klegesys staiga nutyla, ir į mus atsisuka keturiolika dažytų, suglumusių galvų, sėdinčių prie stalo ir gurkšnojančių šampaną. Trišės viešnios dėvi skirtingų pastelinių spalvų kostiumėlius. Jos atrodo kaip iš Duluz dažų reklamos.

— O, štai ir Samanta! — sušunka ryškiai rožinę veido spalvą įgavusi Trišė. — Jūs visos pažįstate Samantą, mūsų namų šeimininkę... ir aukščiausio lygio teisininkę!

Net susigūžiu iš gėdos, išgirdusi aplodismentų gausmą.

— Mes skaitėme apie tave laikraščiuose! — sako moteris kreminės spalvos kostiumėliu.

— Man reikia su tavimi pasikalbėti, — mėlynai apsirengusi moteris susirūpinusiu veidu palinksta į mane, — apie turto padalijimą skyrybų atveju.

Geriausia bus apsimesti, kad nenugirdau.

— Susipažinkite su Gajumi, kuris man šiandien padeda, — sakau, pradėdama tiekti pyragaičius su grybais.

— Jis — taip pat Carter Spink partneris, — išdidžiai priduria Trišė.

Šie žodžiai ponioms tikrai paliko didelį įspūdį. Matau, kaip jos reikšmingai tarpusavyje susižvalgo. Galiausiai į Trišę atsisuka sumišusi pagyvenusi moteris.

— Ar visi tavo darbuotojai teisininkai?

— Ne visi, — nerūpestingai atsako Trišė, nurijusi didelį gurkšnį šampano. — Bet žinote, kartą priėmus į darbą Kembridžo universitetą baigusią namų šeimininkę, niekada nesirinkčiau kitokios.

— Kur tu juos gavai? — pasiteirauja akimis mus ryjanti raudonplaukė moteris. — Gal yra kokia nors speciali agentūra?

— Ji vadinasi Oksbridžo Namų šeimininkės, — įsiterpia Gajus, statydamas lėkštutę su pyragaičiu priešais ją. — Ten labai didelė atranka. Gali patekti tik patys gabiausieji, turintys aukščiausio lygio diplomus.

— Viešpatie! — raudonplaukė moteris pažvelgia į jį priblokšta.

— Aš tai baigiau Harvardą, — tęsia jis. — Taigi dirbu Harvardo Namų ūkio tarnyboje. Mūsų motto: „Todėl ir reikia siekti aukščiausio lygio išsilavinimo.“ Ar ne, Samanta?

— Užsičiaupk, — sušnypščiu. — Tiesiog patiek maistą.

Pagaliau, kai visos ponios yra aptarnautos, mes grįžtame į tuščią virtuvę.

— Labai juokinga, — teškiu padėklą ant stalo. — Koks tu sąmojingas.

— Na, dėl Dievo meilės, Samanta, nejaugi tikiesi, kad į visa tai žiūrėsiu rimtai ? Jėzau, — nusirišęs prijuostę, jis meta ją ant stalo. — Nuolankiai patarnauji grupei bukagalvių. Leidi joms tave šokdinti.

— Man reikia dirbti, — sausai atsakau, atidariusi orkaitę pasižiūrėti, kaip kepa lašiša. — Tad jei tu nenori man padėti...

— Šis darbas ne tau! — staiga jis pratrūksta. — Samanta, juk visa tai — sušikta parodija. Tu turi daugiau smegenų už visas tas vištas kartu sudėjus, bet nuolankiai joms nešioji lėkštes su maistu? Tu joms lankstaisi ? Tu valai jų tualetus ?