Sophie Kinsella - Nepaprasta namų šeimininkė

Jis kalba taip įsikarščiavęs, kad aš nustėrusi atsisuku. Gajaus veidas išraudęs, jame nematyti nė trupučio pašaipos.

— Samanta, tu esu talentingiausia iš visų mano pažįstamų tavo amžiaus žmonių, — jo balsas trūkčioja iš pykčio. — Tu esi geriausia teisininkė iš visų, kokias mes esame sutikę. Negaliu ramiai žiūrėti, kaip tu paaukosi savo gyvenimą šitoms... iliuzinėms nesąmonėms.

Įsiutusi žiūriu į jį.

— Čia nėra jokių iliuzinių nesąmonių! Tik todėl, kad nepasinaudoju „savo kvalifikacija“, tik todėl, kad netrūniju kokiame nors kabinete, aš švaistau savo gyvenimą vėjais? Gajau, aš laiminga. Aš mėgaujuosi gyvenimu taip, kaip dar niekada. Man patinka gaminti valgį. Man patinka tvarkytis namuose. Man patinka darže skinti braškes...

— Tu gyveni fantazijų pasaulyje! — užriaumoja jis. — Samanta, visa tai tėra naujovių žavesys! Tau smagu, nes niekada anksčiau to nedarei! Bet tau nusibos! Nejaugi nesuvoki, kad greitai paskęsi rutinoje?

Giliai mano viduje sukirba abejonė, į kurią nekreipiu dėmesio.

— Neatsibos, — ryžtingai pamaišau šparaginį padažą. — Myliu tokį gyvenimą.

— Ar vis dar jį mylėsi po dešimties tualetų valymo metų? Nusileisk ant žemės, — jis prieina prie viryklės, bet aš nusigręžiu. — Tau reikėjo atostogų. Tau reikėjo pailsėti. Puiku. Bet dabar jau metas grįžti į tikrąjį gyvenimą.

— Man tikras yra toks gyvenimas, — atšaunu. — Jis daug tikresnis už tą, kurį gyvenau.

Gajus papurto galvą.

— Mes su Šarlote praėjusiais metais lankėmės Toskanoje. Aš ten išmokau piešti akvarele. Man labai patiko. Alyvų aliejus... saulėlydžiai... viskas, — jis įdėmiai pažvelgia man į akis ir palinksta į priekį. — Bet tai nereiškia, kad aš tapsiu sušiktu Toskanos dailininku.

— Tai visai kas kita! — aš vengiu jo žvilgsnio. — Gajau, aš negrįšiu į tą pragarišką nesibaigiančių darbų karuselę. Nenoriu vėl patirti tokio spaudimo. Dirbau septynias dienas per savaitę ištisus septynerius metus...

— Taip. Taip! Ir vos tik gavusi apdovanojimą už šį vargą, tu pabėgi ? — jis susiima už galvos. — Samanta, nesu tikras, kad suvoki tikrąją savo padėtį. Tau pasiūlė pilnateisę partnerystę. Tu gali reikalauti iš tiesų bet kokios algos. Tu esi padėties šeimininkė!

— Ką? — sumišusi pažvelgiu į jį. — Ką tuo nori pasakyti?

Gajus išpučia orą ir užverčia akis į lubas, tarsi melsdamas teisininkų Dievo pagalbos.

— Ar supranti, — sako jis atsargiai, — kokią audrą sukėlei? Ar žinai, kaip nukentėjo Carter Spink reputacija? Paskutinį kartą toks neigiamas žiniasklaidos antplūdis buvo Storeson skandalo aštuntajame dešimtmetyje metu.

— Aš nenorėjau to ir neplanavau, — ginuosi. — Neprašiau žiniasklaidos pasirodyti ant jūsų durų slenksčio....

— Žinau, bet jie pasirodė. Taigi Carter Spink reputacija stipriai krito žemyn. Žmogiškųjų išteklių skyriaus darbuotojai vaikšto kaip nesavi ir nežino ko griebtis. Po visų jų jautrių geros savijautos paskaitų, po visų naujokų apmokymo programų tu pareiški pasauliui, kad verčiau valysi tualetus, — Gajus staiga visai nelinksmai nusijuokia. — Kalbi apie savo firmą kaip apie pragarą.

— Na, tai tiesa, — sakau pakeldama smakrą. — Verčiau valysiu tualetus.

— Mesk tą savo kvailą užsispyrimą į šalį! — Gajus iš nevilties trenkia kumščiu į stalą. — Tu ir taip prirėmei Carter Spink prie sienos! Jie nori, kad visas pasaulis pamatytų, kaip tu įžengi pro biuro duris. Jie tau sumokės tiek, kiek paprašysi. Būtum tikra pamišėlė, jei atsisakytumei tokio pasiūlymo!

— Manęs pinigai nedomina, — atkertu. — Turiu jų užtektinai...

— Tu nesupranti! Samanta, grįžusi galėsi uždirbti tiek, kad po dešimties metų galėsi ramiai išeiti į pensiją. Būsi apsirūpinusi visam gyvenimui! Tada galėsi ramiai sau rinkti braškės, valyti grindis ir daryti visas kitas nesąmones — ką tik panorėsi.

Jau praveriu burną kažką jam atrėžti... bet staiga pritrūkstu žodžių. Nepagaunu galvoje pašėlusiai zujančių minčių. Jos sutrikusios blaškosi į šalis.

— Tu nusipelnei tapti partnere, Samanta, — tęsia Gajus jau ramesniu tonu. — Samanta, tu to nusipelnei. Pasiimk, kas tau priklauso.

Gajus daugiau ta tema nekalba. Jis visada žino, kada baigti ginčą. Jam reikėjo tapti advokatu. Jis padeda man patiekti lašišą, apkabina ir paprašo paskambinti iškart, kai gerai apgalvosiu jo žodžius. Tuomet jis išeina, o aš lieku virtuvėje viena su neramiomis mintimis.

Aš buvau taip įsitikinusi savo teisybe. Taip tvirtai žinojau, ko noriu, bet dabar...

Jo argumentai skamba mano galvoje, užgaudami teisybės stygas. Galbūt aš tikrai gyvenu fantazijų pasaulyje? Galbūt tai tikrai naujovė, pokytis. Galbūt po kelerių metų tokio paprastesnio gyvenimo nebūsiu patenkinta, o tapsiu sudirgusi ir surūgusi. Staiga man prieš akis išnyra vaizdas, kaip keturpėsčia su skarele ant galvos plaunu grindis ir kvaršinu aplinkiniams galvas: „Žinokit, anksčiau dirbau teisininke garsioje firmoje.“

Esu protinga. Man prieš akis visas gyvenimas.

Ir jis teisus. Aš dirbau, kad tapčiau partnere, todėl nusipelniau šio statuso.

Susiimu rankomis galvą, pasiremiu alkūnėmis į stalą ir įsiklausau į savo pačios širdies plakimą krūtinėje. Su kiekvienu širdies dūžiu girdžiu galvoje klausimą: Ką man daryti? Ką man daryti?

Nepaisant to, vienas atsakymas atrodo svaresnis už kitą. Racionalusis atsakymas. Atsakymas, kuris labiausiai suvokiamas sveiku protu.

Jau žinau. Bet nesu tikra, ar esu pasiruošusi pripažinti šią tiesą.

Taip sulaukiu šeštos valandos. Pasibaigus labdaringiems pietums, nurinkau indus. Trišės viešnios pabiro po sodą su arbatos puodeliais ir pamažu išnyko. Išeinu į šiltą malonų vakarą ir pamatau prie tvenkinio stovinčius Natanielį su Triše. Prie Natanielio kojų guli plastikinis kibiras.

Prisiartinusi prie jo jaučiu, kaip mano skrandis skausmingai susitraukia.

— Tai Kumonryu, — sako Natanielis, išgriebdamas kažką iš kibiro žaliu tinkleliu. — Nori žvilgtelėti? — priėjusi arčiau, pamatau triukšmingai tinklelyje spurdančią didžiulę margą žuvį. Jis nukreipia tinklelį į Trišę, o ši suspiegusi atšoka.

— Patrauk nuo manęs tą padarą! Mesk jį į tvenkinį!

— Ji jums kainavo du šimtus svarų sterlingų, — gūžteli pečiais Natanielis. — Pamaniau, kad norėsite bent pasisveikinti, — jis man šypteli ir mirkteli akį per Trišės petį. Kažkaip įstengiu jam nusišypsoti.

— Suleisk jas visas į tvenkinį, — nusipurto Trišė. — Ateisiu pasižiūrėti, kai jos plaukios.

Ji apsisuka ant vieno kulno ir nužingsniuoja namo link.

— Viskas gerai? — Natanielis šypsosi man. — Kaip praėjo puikieji labdaros pietūs?

— Gerai.

— Girdėjai naujienas? — jis perkelia dar vieną žuvį į tvenkinį. — Eimonas ką tik susižadėjo! Kitą savaitgalį bare jis rengia vakarėlį.

— Tai... tai puiku.

Mano burna išdžiūsta. Nagi. Tiesiog pasakyk jam.

— Žinai, mums taip pat reikėtų išsikasti tvenkinuką tame sodininkystės centre, — sako Natanielis, suversdamas kitas žuvis į tvenkinį. — Žinai, žuvys gali atnešti pelno...

— Natanieli, aš grįžtu, — užsimerkiu, bandydama ignoruoti aštrų skausmą paširdžiuose. — Grįžtu į Londoną.

Kurį laiką jis stovi kaip stovėjęs, paskui labai lėtai atsisuka, rankoje vis dar laikydamas tinklelį. Jo veido išraiška nenuspėjama.