Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Su sodininku, — nė nemirktelėjęs sako Gajus.

— Taip! — nustebusi pakreipiu galvą. — Iš kur tu...

— Nugirdau žurnalistų pokalbį lauke.

— Ak. Na, tai tiesa. Jo vardas Natanielis, — jaučiu, kaip išraustu. — Jis... jis tikrai labai mielas.

Gajus susiraukia tarsi nesupratęs, ką tuo noriu pasakyti.

— Bet juk tai — tik atostogų romanas.

— Tai ne atostogų romanas! — paprieštarauju apstulbusi. — Mes draugaujame. Mes rimtai vertiname savo santykius.

— Ar jis kraustosi į Londoną?

— Na... ne. Jis nekenčia Londono. Bet abu pasistengsime, kad mums pavyktų.

Gajus nepatikliai žvelgia į mane minutėlę, o tada atlošia galvą ir nusikvatoja.

— Tu tikrai plaukioji iliuzijų rūke. Gyveni fantazijose.

— Ką tai turėtų reikšti? — paklausiu įsižeidusi. — Mes ir toliau palaikysime santykius. Viskas įmanoma, jei tik abu to nori...

— Nesu tikras, ar tu realiai suvoki situaciją, — papurto galvą Gajus. — Samanta, tu iš čia išvažiuoji. Tu grįžti į Londoną, į realybę, į darbą. Patikėk manimi, tau niekaip nepavyks pratęsti kažkokio atostogų meilės romano.

— Tai ne atostogų meilės romanas! — įsiutusi užrėkiu. Tuo metu atsidaro durys. Hilari įtariomis guviomis akutėmis nužvelgia mane su Gajumi.

— Viskas gerai?

— Puikiai, — atkertu, nusisukusi nuo Gajaus. — Jaučiuosi puikiai.

— Labai gerai! — ji duria pirštu į savo laikrodį. — Nes jau beveik laikas!

Atrodo, kad į Geigerių namus suplūdo viso pasaulio žurnalistai. Ryžtingai išėjusi pro paradines duris su Hilari ir dviem Visuomeninės informacijos skyriaus vadybininkėmis, kieme išvystu gyvą galybę žmonių. Į mane nukreipta daugybė televizijos kamerų, fotografai ir žurnalistai grūdasi minioje už jų, o Carter Spink Visuomeninės informacijos skyriaus asistentai zuja aplink, prižiūrėdami tvarką, dalydami kavą iš užkandžių kioskelio, išdygusio tarsi iš niekur. Pamačiusi prie vartų smalsiai žiopsančią grupelę nuolatinių baro lankytojų, kukliai jiems nusišypsau.

— Pradėsime po kelių minučių, — kalba Hilari mobiliuoju telefonu. — Tik reikia sulaukti Daily Telegraph.

Pastebiu prie kapucino kavos aparato stoviniuojančius Deividą Eldridžą ir Gregą Parkerį. Abu įsijautę kažką spaudinėja savo BlackBerry kompiuteriukuose. Visuomeninės informacijos skyrius norėjo sukviesti kiek galima daugiau partnerių fotosesijai, bet kiti atvykti negalėjo. Kalbant atvirai, jie buvo laimingi, kad atvyko bent keli. Staiga užsimerkiu ir vėl atsimerkiu, nes negaliu patikėti savo akimis, pamačiusi jų link besiartinančią Melisą, apsivilkusią dailiu smėlio spalvos kostiumėliu ir laikančią rankoje... ar ten Gyvenimo aprašymas?

— Sveiki! — girdžiu ją sakant. — Aš esu labai gera Samantos Svyting ir Gajaus Ešbio draugė. Ir jie abu rekomendavo man kreiptis dėl darbo į Carter Spink.

Negaliu nesišypsoti. Tai mergaičiukei įžūlumo netrūksta.

— Samanta, — žvyruotu taku prie manęs prieina Natanielis. Jo veidas apsiniaukęs, o žydrose akyse atsispindi įtampa. — Kaip tu laikaisi?

— Gerai... — keletą sekundžių žvelgiu į jį. — Na, žinai. Viskas truputį beprotiška.

Pajuntu, kaip jis suspaudžia mano ranką. Mūsų pirštai tvirtai susipina.

Gajus klysta. Mes liksime pora. Mūsų laukia graži ateitis. Neabejoju.

Jo nykštys glosto manąjį taip pat, kaip per pirmąjį mūsų pasimatymą. Tai tarsi kokia slapta tik mudviejų kalba. Tarsi jo oda kalbėtų su manąja.

— Samanta, gal supažindinsi mus? — prie mūsų lėtai prieina Gajus.

— Gajus, — nenoriai pristatau. — Dirbu su juo Carter Spink. Gajau... Natanielis.

— Malonu susipažinti! — Gajus ištiesia ranką, ir Natanielis yra priverstas paleisti manąją ir ją paspausti. — Ačiū, kad taip gerai rūpinotės mūsų Samanta.

Ar jam būtina kalbėti taip globėjiškai ? Ir kas čia per „mūsų“ Samanta?

— Tai aš esu dėkingas jai, — Natanielis meta į pašnekovą rūstų žvilgsnį.

— Vadinasi, jūs prižiūrite sodą, — Gajus apsidairo aplink. — Labai gražu. Šaunuolis!

Matau, kaip Natanielis sugniaužia kumščius.

Prašau, tik netrenk jam, meldžiuosi mintyse. Tik netrenk jam...

Su palengvėjimu pastebiu pro vartus atskubančią Airisę. Ji susidomėjusi dairosi aplink į žurnalistus.

— Žiūrėk! — timpteliu Natanielį už rankovės. — Tavo mama.

Aš energingai pamojuoju Airisei. Ji mūvi patrumpintas medvilnines kelnes, avi lengvomis basutėmis, o kasas apsukusi aplink galvą. Priėjusi prie manęs, ji keletą akimirkų susidomėjusi apžiūrinėja mano kuodelį, juodą kostiumėlį, aukštakulnius batelius.

— Viešpatie, — galiausiai išsprūsta jai.

— Žinau, — nejaukiai nusijuokiu. — Truputį kitaip.

— Taigi, Samanta, — ji švelniai pažvelgia man į akis. — Tu suradai savo kelią.

— Taip, — nuryju seiles. — Radau. Tai tikrasis mano kelias, Airise. Aš esu teisininkė. Visada buvau. Tai puiki galimybė. Būčiau... būčiau kvaila, jei ja nepasinaudočiau.

Airisė atsargiai linkteli galvą.

— Natanielis man viską papasakojo. Esu tikra, kad priėmei teisingą sprendimą, — ji nutyla. — Na, sudie, viščiuk. Ir sėkmės. Mes tavęs pasiilgsime.

Ištiesusi rankas ir ją apkabinusi, staiga pajuntu akyse dilgčiojančias ašaras.

— Airise... net nežinau, kaip jums atsidėkoti, — sušnibždu, — už viską, ką dėl manęs padarėte.

— Tu viską padarei pati, — ji tvirtai mane suspaudžia. — Aš labai tavimi didžiuojuosi.

— Juk šis atsisveikinimas netikras, — nusišluostau akis nosinėle, melsdamasi, kad nebūčiau sugadinusi makiažo. — Grįšiu nespėjus jums net pajusti, kad išvykau. Atvažiuosiu jūsų aplankyti kiekvieną savaitgalį...

— Prašau, leisk man, — ji paima nosinėlę iš manęs ir švelniai nuvalo akis.

— Ačiū, — nusišypsau drebančiomis lūpomis. — Šis makiažas turi laikytis visą dieną.

— Samanta? — pašaukia mane Hilari, stovinti prie užkandžių kioskelio šalia Deivido Eldridžo ir Grego Parkerio. — Ar gali prieiti?

— Tuojau ateinu! — atsiliepiu.

— Samanta, kol dar nepabėgai... — Airisė suima abi mano rankas, suspaudžia jas savo delnuose ir pažvelgia į mane susirūpinusiu veidu. — Brangute, esu tikra, kad darai tai, kas tau geriausia, bet atmink, kad turi tik vieną jaunystę, — ji pažvelgia į mano ranką, tokią lygią, palyginti su jos. — Tu tik vieną kartą gauni galimybę pasidžiaugti šiais brangiais metais.

— Prisiminsiu, — prikandu lūpą. — Pažadu.

— Gerai, — ji paplekšnoja mano ranką. — O dabar bėk.

Eidama prie užkandžių kioskelio, tvirtai laikau Natanielio ranką savo delne. Mūsų pirštai vis dar susipynę. Neįtikėtina, kad po kelių valandų mums reikės atsisveikinti.

Ne. Nenoriu apie tai galvoti.

Mums priėjus, Hilari atrodo šiek tiek įsitempusi.

— Turi pareiškimą? — paklausia ji. — Pasiruošusi?

— Viskas paruošta, — išsitraukiu iš kišenės sulenktą lapą popieriaus. — Hilari, susipažink, čia — Natanielis.

Hilari abejingai žvilgteli į jį, neparodydama nė menkiausio susidomėjimo.

— Labas, — teištaria ji. — Klausyk, Samanta, dar kartą pakartokime tvarką. Tu perskaitai pareiškimą spaudai, tada klausimai, tada nuotraukos. Pradėsime po trijų minučių. Komanda tik skirsto žurnalistus pagal leidinius ir televizijas, — staiga ji įsižiūri į mane atidžiau: — Kas nutiko tavo makiažui ?

— Mm... aš tik atsisveikinau su vienu žmogumi, — apgailestaudama nudelbiu akis. — Juk neatrodo taip blogai, ar ne?