Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Samanta, nebūk naivuolė, — Gajus gurkšteli vandens. — Jis — suaugęs žmogus. Jis supranta.

— ... Mūsų naujausią Carter Spink partnerę, Samantą Svyting! — kaip per rūką mano sąmonę pasiekia Hilari balsas ir aplodismentų gausmas.

— Ką supranta? — pasibaisėjusi paklausiu. — Ko tu jam prišnekėjai?

— Samanta! — įsiterpia Hilari su saldžiai žudikiška šypsena lūpose. — Mes visi laukiame! Daugybė žmonių! — pajuntu geležinius jos rankos gniaužtus ant savo riešo. Su stebėtina jėga ji nusitempia mane per žolę. — Pirmyn! Mėgaukis! — ji stipriai stumteli mane iš nugaros ir nueina.

Gerai. Trisdešimt sekundžių neužteko. Esu prievarta išstumta priešais visos šalies žiniasklaidą ir nežinau, ko noriu. Nežinau, ką daryti.

Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia pasimetusi.

— Judinkis! — krūpteliu nuo atšiauraus Hilari balso. Jaučiuosi kaip ant konvejerio. Vienintelis kelias veda pirmyn.

Tirtančiomis kojomis nueinu į pievos vidurį, kur manęs laukia pastatytas mikrofono stovas. Saulės spinduliai akindami spigina į akis, atsimušę į fotoaparatų ir vaizdo kamerų objektyvus. Aš beveik nieko nematau. Prisimerkusi perbėgu akimis minią, vildamasi išvysti Natanielį, bet jo niekur nematyti. Dešinėje, per kelis jardus nuo manęs, stovi rožiniu kostiumėliu pasipuošusi Trišė ir pašėlusiai mojuoja ranka. Šalia jos stovintis Edis laiko rankoje buitinę vaizdo kamerą.

Lėtai išlankstau ir išlyginu savo oficialų pareiškimą.

— Labas rytas, — nenatūraliu balsu sakau į mikrofoną. — Esu laiminga, galėdama pasidalyti savo jaudinančiomis naujienomis su jumis. Gavusi nuostabų pasiūlymą iš Carter Spink, šiandien grįšiu į firmą kaip partnerė. Nereikia nė sakyti, kad... labai džiaugiuosi.

Kažkodėl man nesiseka savo balse parodyti džiaugsmo. Tariu tuščius žodžius.

— Buvau maloniai sukrėsta, kaip šiltai ir kilniai Carter Spink priėmė mane į savo talentingų darbuotojų būrį, — neryžtingai tęsiu. — Ir man tikra garbė prisijungti prie tokios prestižinės partnerystės ir dirbti kartu su...

Mano akys ieško Natanielio. Negaliu susikaupti ir galvoti apie savo tariamus žodžius.

— Talentingais ir profesionaliais žmonėmis! — piktai sušnypščia Hilari man iš už nugaros.

— Mm., taip, — surandu popieriuje reikiamas eilutes. — Talentingais. Ir profesionaliais.

Žurnalistų minioje nuvilnija krizenimas. Šiuo metu man tikrai nelabai sekasi.

— Carter Spink paslaugų kokybė... yra... mm... aukščiausio lygio, — tęsiu, nesėkmingai bandydama kalbėti įtikinamai.

— Geresnės kokybės negu tualetai, kuriuos valėte? — šūkteli kažkoks raudonskruostis žurnalistas.

— Šiuo metu į klausimus neatsakome! — Hilari įniršusi atsistoja šalia manęs ant pievelės. — Ir mes neatsakinėsime į klausimus apie tualetus, vonias ir kitokius sanitarinius įrenginius. Samanta, tęsk.

— Jie buvo siaubingi, ar ne? — šiurkščiai kvatodamas sušunka raudonžandis vyrukas.

— Samanta, tęsk, — visa net pamėlusi iš pykčio iškošia pro dantis Hilari.

— Nedrįskite jų vadinti siaubingais! — atidrožia per pievą Trišė su savo rožiniais aukštakulniais, smingančiais į žolę. — Neleisiu piktžodžiauti apie mano tualetus! Jie visi Royal Doulton firmos. Royal Doulton firmos, — pakartoja ji į mikrofoną. — Aukščiausios kokybės. Samanta, tau puikiai sekasi! — ji paplekšnoja man per petį.

Dabar jau visi žurnalistai leipsta iš juoko. Hilari veidas rausvai rudas.

— Atleiskite, — užgniaužusi įniršį ji kreipiasi į Trišę. — Čia vyksta spaudos konferencija. Gal galėtumėte pasitraukti?

— Čia mano pievelė! — išdidžiai kilsteli smakrą Trišė. — Žiniasklaida nori išgirsti ir mano balsą! Edi, kur mano kalba?

— Jūs nesakysite kalbos! — siaubo apimta susverdėja Hilari. Tačiau Edis jau atžygiuoja per pievą su atspausdintu ir susuktu į ritinėlį popieriumi.

— Norėčiau padėkoti savo vyrui Edžiui už jo paramą, — pradeda Trišė, nekreipdama dėmesio į Hilari. — Norėčiau padėkoti Daily Mail...

— Čia juk ne prakeikta Oskarų įteikimo ceremonija! — Hilari dreba iš įniršio.

— Prašau nesikeikti! — sausai atšauna Trišė. — Norėčiau jums priminti, kad esu šios rezidencijos savininkė.

— Ponia Geiger, ar matėte Natanielį? — beviltiškai dairausi aplinkui milijoninį kartą. — Jis kažkur dingo.

— Kas tas Natanielis? — pasiteirauja vienas iš žurnalistų.

— Jis yra sodininkas, — žinovo balsu paskelbia raudonžandis. — Meilužis. Taigi viskas baigta? — mirkteli jis man.

— Ne! — įsižeidusi užprotestuoju. — Mes ir toliau palaikysime santykius.

— Kaip ketinate išsaugoti santykius?

Jaučiu, kad žurnalistų minią užplūsta nauja susidomėjimo banga.

— Tiesiog išsaugosime, gerai? — staiga be jokios priežasties pajuntu, kad tuoj pravirksiu.

— Samanta, — beveik apsiputojusi iš pykčio sugriaudėja Hilari. — Prašau tęsti savo oficialų pareiškimą! — Ji grubiai nustumia Trišę nuo mikrofono.

— Nedrįskite manęs liesti! — suklykia Trišė. — Aš paduosiu jus į teismą. Žinokite, kad Samanta Svyting bus mano advokatė.

— Ei, Samanta! Ką Natanielis mano apie jūsų sugrįžimą į Londoną? — šūkteli kažkas.

— Ar jums karjera svarbiau už meilę? — įsiterpia šviesiaodė mergina.

— Ne! — iš nevilties prikandu lūpą. — Man tik reikia su juo pasikalbėti. Kur jis yra ? Gajau! — staiga pastebiu pievelės pakraštyje stoviniuojantį Gajų. — Kur jis nuėjo? Ką tu jam pasakei? — beveik pakniopstomis nuskubu per žolę prie jo. — Tu privalai man pasakyti. Ką tu jam pasakei?

— Patariau jam išsaugoti savo orumą, — arogantiškai atmeta galvą Gajus. — Kalbant atvirai, aš išklojau tam vyrukui visą tiesą. Patikinau, kad tu negrįši.

— Kaip tu drįsti ? — žiopteliu iš įtūžio. — Kaip drįsti šitaip kalbėti? Aš grįšiu! Ir jis galės bet kada mane aplankyti Londone...

— Oi, tik nereikia, — paniekinamai varto akimis Gajus. — Jis nenori slankioti aplink kaip koks liūdnas tipelis, trukdyti tau, daryti tau gėdą...

— Daryti man gėdą? — apimta siaubo spoksau į Gajų. — Ar tu jam tai pasakei ? Ar dėl to jis išėjo?

— Susimildama, Samanta, nekvaršink sau dėl to galvos, — nekantriai atrėžia Gajus. — Juk jis — tik sodininkas.

Mano kumštis sureaguoja greičiau negu protas. Jis vožia Gajui tiesiai į žandikaulį.

Girdžiu aiktelėjimus ir šūksnius, lydimus paklaikusio fotoaparatų blyksėjimo, bet man nerūpi. Tai geriausias mano poelgis, kokį prisimenu.

— Ai! Šūdas! — jis susiima už veido. — Po velnių, už ką taip?!

Žurnalistai dabar jau supa mus iš visų pusių, apipila klausimais, bet aš jų nepaisau.

— Tai tu man darai gėdą! — iškošiu pro dantis. — Tu esi niekas, palyginti su juo. Niekas, — su siaubu jaučiu besikaupiančias ašaras. Man reikia surasti Natanielį. Dabar.

— Viskas gerai! Viskas gerai! — atgriaudėja iš paskos Hilari su savo vos pastebimai dryžuotu švarku. — Samanta šiandien tik šiek tiek per daug susijaudinusi, — sugriebusi mano ranką, ji suspaudžia kaip replėmis, sukandusi dantis į šypseną primenančią grimasą. — Tiesiog draugiškas partnerių ginčas! Samanta pasirengusi iššūkiams, su kuriais teks susidurti pirmaujančiai visame pasaulyje žinomai teisininkų komandai. Juk taip, Samanta? — ji dar stipriau surakina mano ranką. — Juk taip, Samanta?