Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

— Aš... aš nežinau, — sakau nevilties kupinu balsu. — Aš tiesiog nežinau. Atsiprašau, Hilari, — ištrūkstu iš jos rankų.

Įsiutusi Hilari vėl siekia mane pačiupti, bet aš išsisuku ir pasileidžiu tekina per žolę vartų link.

— Sustabdykite ją! — klykia Hilari visiems Visuomeninės informacijos skyriaus darbuotojams. — Neleiskite jai pabėgti!

Mane vejasi jungtinės kelnėtų merginų pajėgos. Mane jos supa iš visų pusių, kaip kokia operatyvinė komanda. Kažkaip man pavyksta ištrūkti iš jų apsupties. Viena čiumpa už švarkelio, bet aš iš jo išsineriu. Nusimetusi savo aukštakulnius batelius, Skuodžiu, kiek tik kojos neša, beveik nejausdama aštrių žvyro akmenukų, badančių mano pėdas.

Pasiekus vartus, širdis nusirita į kulnus. Trys Visuomeninės informacijos skyriaus merginos stovi priešais vartus, blokuodamos man kelią.

— Nagi, Samanta, — kreipiasi į mane viena mandagiu policijos pareigūnės balsu. — Nekvailiok.

— Grįžkime į spaudos konferenciją, — kita atsargiai artinasi prie manęs išskėstomis rankomis.

— Praleiskite ją! — pasigirsta garsus šūksnis man už nugaros. Atsisuku ir su nuostaba pamatau greitai, kaip tik galima su tais rožiniais aukštakulniais, atbėgančią Trišę. — Padėkite man, kvailiai! — priduria ji grupei arčiausiai stovinčių žurnalistų.

Po akimirkos Visuomeninės informacijos skyriaus merginos nuskęsta minioje žurnalistų, stumiančių vartus ir atlaisvinančių man kelią. O aš išlekiu ir neatsigręždama nuskuodžiu gatve.

Pasiekiu aludę suplėšytomis į skutelius nuo bėgimo basomis pėdkelnėmis, mano kuodelis išsileidęs, plaukai susitaršę, makiažas plaukia prakaitu, o krūtinė dega iš skausmo.

Bet man nesvarbu. Privalau surasti Natanielį. Reikia pasakyti, kad jis — pats svarbiausias žmogus mano gyvenime, kad jis man daug svarbesnis už darbą.

Reikia pasakyti, kad jį myliu.

Nežinau, kodėl tik dabar tai supratau, kodėl niekada jam to nesakiau. Tai taip akivaizdu. Taip akinamai ryšku.

— Eimonai! — susijaudinusi sušunku, įgriuvusi pro baro duris. Jis nustebęs žvelgia į mane, rinkdamas stiklines. — Man reikia pasikalbėti su Natanieliu. Ar jis čia?

— Čia? — atrodo, kad Eimonas prarado kalbos dovaną. — Samanta, jūs prasilenkėte. Jis jau išvyko.

— Išvyko? — pūškuodama sumikčioju. — Kur išvyko?

— Apžiūrėti ploto sodininkystės verslui, kurį nori pirkti. Jis neseniai išvažiavo su mašina.

— Į Binglį? — su palengvėjimu žiopteliu, vis dar neatgaudama kvapo. — Ar galėtumei mane iki ten pavėžėti? Man reikia su juo pasikalbėti.

— Ne ten... — Eimonas pasitrina išraudusį veidą. Atrodo, kad jis jaučiasi nejaukiai. Aš spoksau į jį, staiga perverta blogos nuojautos. — Samanta... jis išvyko į Kornvalį.

Ši žinia trenkiasi į mano krūtinę kaip sunkvežimis. Negaliu pratarti nė žodžio. Negaliu pajudėti.

— Maniau, kad tu žinai, — Eimonas žengia į priekį, prisidengęs akis nuo pro langą tvieskiančios saulės. — Jis žadėjo grįžti tik po kelių savaičių. Maniau, kad jūs apie tai kalbėjotės.

— Mm, ne, — mano balsas nenumaldomai virpa. — Jis man nieko nesakė.

Staiga kojos pasidaro kaip guminės. Aš susmunku ant arčiausiai stovinčios kėdės. Mano galva, rodos, tuoj pliš. Jis išvyko į Kornvalį. Tiesiog taip. Net neatsisveikinęs. Net apie tai neužsiminęs.

— Jis paliko raštelį, jei tu ateitum, — Eimonas kyšteli ranką į kišenę ir ištraukia voką. Susikrimtęs ištiesia tą voką man. — Samanta, man labai gaila.

— Viskas gerai, — įstengiu nusišypsoti. — Ačiū, Eimonai.

Paimu voką jam iš rankų ir ištraukiu raštelį.

S.

Aš manau, mes abu suprantame, kad negalėsime būti kartu.

Geriausia jau dabar pasukti skirtingais keliais, nes mums prieš

akis — dar visas gyvenimas.

Tik žinok, kad ši vasara buvo ideali.

N.

Ašaros upeliais teka mano skruostais, kai vis iš naujo skaitau tą raštelį. Negaliu patikėti, kad jo nebėra. Kaip jis galėjo šitaip nutraukti mūsų draugystę? Nesvarbu, ką Gajus jam pasakė, ką jis pagalvojo. Kaip jis galėjo tiesiog išvažiuoti ?

O mes juk galėjome pasistengti. Mums būtų pavykę. Nejaugi jis nesuprato ? Nejau giliai širdyje nejautė?

Išgirstu kažkokius garsus ir pakėlusi akis priešais save pamatau Gajų su minia žurnalistų jam už nugaros. Aš net nepastebėjau, kada jie čia atsirado.

— Eik šalin, — sumurmu dusliu balsu. — Palik mane ramybėje.

— Samanta, — sako Gajus žemu susitaikėlišku balsu. — Žinau, kad tau skaudu. Atsiprašau, jei tave nuliūdinau.

— Aš trenksiu tau dar kartą, — atžagaria ranka nusišluostau akis. — Nejuokauju.

— Galbūt dabar viskas atrodo blogai, — Gajus žvilgteli į raštelį. — Bet priešaky tavęs laukia fantastiška karjera.

Neatsakau. Stoviu susikūprinusi, bėgančia nosimi ir šlapiomis sruogomis ant veido krintančiais plaukais.

— Būk protinga. Tu negrįši valyti tualetų. Dabar tavęs jau niekas čia nelaiko, — Gajus žengia žingsnį į priekį ir pastato blizgančius aukštakulnius batelius ant stalo šalia manęs. — Nagi, partnere. Visi tavęs laukia.

Dvidešimt šeštas

Jaučiuosi lyg būčiau trenkta šlapiu maišu. Viskas tikrai baigta. Aš sėdžiu pirmosios klasės vagono kupė traukinyje į Londoną su kitais partneriais. Tai greitasis traukinys. Po kelių valandų mes būsime mieste. Užsimoviau naują porą pėdkelnių. Mane iš naujo padažė. Aš netgi iš naujo perskaičiau pareiškimą spaudai, kurį paskubomis sukūrė Hilari: „Nors aš visada jausiu šilčiausius jausmus savo draugams Žemesniajame Eburyje, šiuo metu mano gyvenime — svarbiausia ir reikšmingiausia mano karjera firmoje Carter Spink.“

Aš pasakiau šiuos žodžius visai įtikinamai. Netgi kažkur savyje radau šypseną, kurią parodžiau, spausdama Deividui Eldridžui ranką. Gal ir yra menkutė tikimybė, kad jie išspausdins būtent šią nuotrauką, o ne tą, kurioje vožiu antausį Gajui. Niekada negali žinoti.

Traukiniui pajudėjus iš stoties, pajuntu skausmingą dūrį širdyje, ir akimirkai užmerkiu akis, stengdamasi išlikti rami. Aš elgiuosi teisingai. Visi su tuo sutinka. Gurkšteliu kapucino, nuryju dar vieną gurkšnelį. Jei išgersiu daugiau kavos, gal ji mane privers atsitokėti. Galbūt pagaliau nustosiu jautusis kaip košmariškame sapne.

Įsispraudęs į kampą priešais mane tupi televizijos operatorius, filmuojantis mane dokumentiniam filmui, o šalia jo sėdi prodiuseris Dominykas, vyrukas su ultramadingais akiniais ir džinsiniu švarkeliu. Jaučiu į save nukreiptą vaizdo kamerą, kuri seka kiekvieną mano judesį, priartina ir atitolina, gaudo kiekvieną veido išraišką. Tikrai dabar išgyvenčiau ir be to.

— Taigi teisininkė Samanta Svyting išvyksta iš kaimo, kuriame ją pažinojo tik kaip namų šeimininkę, — sako Dominykas į mikrofoną žemu televizijos komentatoriaus balsu. — Vienintelis kylantis dabar klausimas... ar ji nesigaili? — jis klausiamai pažvelgia į mane.

— Maniau, kad žadėjote būti nepastebimi kaip musė ant sienos, — piktai atkertu jam.

— Štai, prašom! — Gajus numeta sunkų didelį dokumentų aplanką su sutartimis man ant kelių. — Čia Samantron sandoris. Imkis darbo.

Pažvelgiu į riešo storumo popierių krūvą. Kažkada, pamačiusi naujutėlaitę, šviežią sutartį, pajusdavau adrenalino antplūdį. Visada trokšdavau pirmoji pastebėti netikslumus, pirmoji iškelti klausimus, bet dabar jaučiuosi tuščia.