Sophie Kinsella: Nepaprasta namų šeimininkė

Visi kiti kolegos įtemptai dirba. Perverčiu sutarties lapus, stengdamasi išspausti nors vieną entuziazmo kibirkštėlę. Nagi. Tai dabar mano gyvenimas. Grįžusi į senąsias vėžes, vėl pradėsiu juo mėgautis.

— Nuo kulinarijos knygų — prie sutarčių, — sumurma Dominykas į mikrofoną, — nuo medinių šaukštų — prie dokumentų.

Šis vyrukas tikrai pradeda mane užknisti.

Grįžtu prie sutarties, bet žodžiai liejasi akyse. Negaliu susikaupti. Mano galvoje mintys tik apie Natanielį. Bandžiau jam skambinti, bet jis neatsiliepia. Jis taip pat neatsako į tekstinius pranešimus. Vadinasi, jis daugiau nieko apie mane nenori girdėti.

Nejaugi tikrai viskas baigta? Kaip jis galėjo tiesiog taip išvykti ?

Akyse vėl pradeda kauptis ašaros, bet aš piktai sumirksiu, vydama jas šalin. Negalima žliumbti. Juk esu partnerė. Partneriai neverkia. Galvodama, kaip suimti save į rankas, aš įsižiūriu pro langą. Keista, bet traukinys kažkodėl ima stabdyti.

— Pranešimas visiems keleiviams, — staiga sugergždžia iš garsiakalbių balsas. — Pakeičiamas šio traukinio periodiškumas. Mes stosime Hithertone, Marston Bridže, Bridberyje...

— Ką? — Gajus pakelia akis. — Lėtasis traukinys?

— Jėzau Kristau, — rūsčiai susiraukia Deividas Eldridžas. — Kiek dar reikės važiuoti?

— ...ir mes atvyksime į Padington stotį pusvalandžiu vėliau, negu buvo numatyta tvarkaraštyje, — tęsia toliau balsas. — Atsiprašome už...

— Pusvalandžiu? — Deividas Eldridžas susinervinęs išsitraukia savo mobilaus ryšio telefoną. — Man reikės iš naujo suplanuoti visą dienotvarkę.

— O man reikės atidėti susitikimą su Pattinson Lobb žmonėmis, — Gajus atrodo ne mažiau susierzinęs, ir jau spaudžia greitojo rinkimo mygtuką savo mobiliajame telefone.

— Labas, Mere! Gajus. Klausyk, visiška painiava šiame traukinyje. Aš pusę valandos vėluosiu...

— Pakeiskite susitikimo su Dereku Tomlinsonu laiką... — duoda nurodymus Deividas.

— Reikės atidėti susitikimą su Pattinson Lobb, atšauk susitikimą su tuo vyruku iš The Lawyer...

— Deivina, — susirūpinęs sako Gregas Parkeris telefonu kažkam. — Papuolėme į sušiktą lėtąjį traukinį. Pasakyk komandai, kad pusę valandos vėluosiu, siunčiu jums elektroninį laišką... — jis padeda į šalį telefoną ir greitai pradeda kažką spausdinti savo BlackBerry kompiuteriuke. Po akimirkos Gajus daro tą patį.

Stebiu visą šį beprotišką spektaklį, negalėdama patikėti savo akimis. Jie visi atrodo tokie įsitempę. Gerai, traukinys vėluos. Bet tik pusę valandos. Juk tai tik trisdešimt minučių. Kaip galima šitaip susinervinti dėl trisdešimties minučių?

Ar ir aš turėčiau taip elgtis? Tikrai pamiršau... Galbūt aš išvis pamiršau, ką reiškia būti teisininke.

Traukinys įsuka į Hithertono stotį ir lėtai sustoja. Žvilgtelėjusi pro langą garsiai žiopteliu. Didžiulis oro balionas sklando ore vos per kelias pėdas virš stoties pastato. Jis ryškiai raudonos ir geltonos spalvos, o iš krepšio mojuoja žmonės. Pasakiškas reginys.

— Ei, pažvelkit! — sušunku. — Tik pažvelkit!

Niekas nepakelia galvos. Jie visi kaip paklaikę barbena klaviatūromis.

— Pažiūrėkit! — bandau dar kartą. — Kaip nuostabu! — vis tiek jokio atsakymo.

Niekam neįdomu, kas vyksta už BlackBerry ribų. O dabar balionas pradėjo kilti aukštyn į orą. Po akimirkos jis dings iš akių. Jie visi praleido tokį reginį.

Nužvelgiu visą šiame kupė sėdinčią teisės pasaulio grietinėlę, vilkinčią tūkstančius svarų sterlingų kainuojančiais rankų darbo kostiumais, spaudinėjančius moderniausius kompiuterius. Visiškai pamiršusius paprastus gyvenimo džiaugsmus. Net nesijaudinančius dėl to, kad jie, kažką pamiršę, gyvena tik savo mažame pasaulyje.

Man čia ne vieta. Jau nepriklausau šiam pasauliui. Aš nesu viena iš jų.

Staiga suvokiu šią tiesą visa savo esybe. Aš esu kitokia; neturiu jokio ryšio su jais. Galbūt kažkada buvau tokia pati, bet pasikeičiau. Negaliu taip gyventi. Negaliu praleisti savo gyvenimo pasitarimų kambariuose. Negaliu eiti iš proto dėl kiekvienos minutės. Negaliu vėl atsisakyti savo asmeninio gyvenimo.

Sėdėdama ten, vis dar jausdama kelius spaudžiančias sutartis, jaučiu savyje kylančią įtampą. Padariau klaidą. Padariau didžiulę klaidą. Neturėčiau čia sėdėti. Visai ne to noriu iš gyvenimo. Visai ne tai noriu daryti. Ne tuo aš noriu būti.

Privalau iš čia ištrūkti. Nedelsiant.

Žmonės įlipa ir išlipa iš traukinio, darinėja vagonų duris, tempia lagaminus. Kiek galėdama ramiau paimu savo rankinę, pakeliu lagaminą ir atsistoju.

— Atsiprašau, — sakau. — Aš labai suklydau ir tik dabar supratau.

— Ką? — išsigandęs pakelia akis Gajus.

— Atleisk, kad dėl manęs paaukojai tiek brangaus savo laiko, — mano balsas truputį suvirpa. — Bet... aš negaliu pasilikti. Tiesiog negaliu.

— Jėzau, — jis griebiasi už galvos. — Samanta, būk gera, tik nepradėk iš naujo...

— Nė nemėgink manęs įkalbinėti, — pertraukiu jį. — Aš apsisprendžiau. Negaliu būti tokia kaip jūs. Tiesiog nesu tam sutverta. Man labai gaila, man nereikėjo net bandyti sugrįžti.

— Ar elgiesi taip dėl to sodininko? — jis išrausta iš pykčio. — Nes kalbant atvirai...

— Ne! Elgiuosi taip dėl savęs ! Aš tik... — dvejoju ieškodama tinkamų žodžių. — Gajau... aš nenoriu būti tokia, kuri net nesugeba pažvelgti pro langą.

Iš Gajaus veido matyti, kad jis nieko nesuprato. Aš ir nesitikėjau, kad bus kitaip.

— Viso gero, — atidarau kupė duris ir peržengiu slenkstį, bet Gajus šiurkščiai sugriebia mane už rankos.

— Samanta, paskutinį kartą prašau: baik išsidirbinėti! Aš tave pažįstu. Tu esi teisininkė.

— Gajau, tu manęs nepažįsti! — išsiveržia pikti žodžiai man iš burnos. — Nedrįsk tvirtinti, kad žinai, kas aš esu! Aš — ne teisininkė! Aš — asmenybė!

Išsilaisvinusi iš jo gniaužtų, visa drebėdama užtrenkiu sau už nugaros duris. Netrukus jos vėl atsidaro, ir paskui mane nuseka Dominykas su operatoriumi.

— Taigi! — susijaudinęs murma į savo mikrofoną Dominykas. — Esate netikėto ir šokiruojančio istorijos posūkio liudininkai. Samanta atsisakė viliojančios teisininkės karjeros!

Aš tikrai tuoj jam parodysiu vidurinįjį pirštą.

Traukiniui pajudėjus iš stoties, matau Gajų su kitais partneriais, stovinčius ir įdėmiai spoksančius į mane pro langą. Tikriausiai dabar jau tikrai sužlugdžiau bet kokią galimybę grįžti.

Peronas pamažu ištuštėja, ir aš lieku ten stovėti viena. Esu visiškai viena Hithertono stotyje, tik su lagaminu rankoje. Aš net nežinau, kur yra Hithertonas. Televizijos kamera vis dar nukreipta į mane, todėl praeiviai smalsiai mane nužiūrinėja.

Ką dabar darysiu?

— Ilgesingai žvelgdama į geležinkelio bėgius, Samanta mintimis keliauja į Žemesnįjį Eburį, — Dominyko balsas žemas ir užjaučiantis.

— Visai ne, — burbteliu sau po nosimi.

— Šį rytą ją pribloškė mylimo vyro netektis, o dabar ji neteko ir darbo, — jis nutyla ir tada priduria gūdžiu balsu: — Kas žino, kokios tamsios mintys dabar sukasi jos galvoje?

Ką jis sau galvoja? Kad aš ruošiuosi pulti po kitu traukiniu? Oi, kaip jis to norėtų, ar ne? Tikriausiai tada laimėtų Emmy apdovanojimą.

— Aš jaučiuosi gerai, — kilsteliu smakrą ir dar stipriau suspaudžiu rankoje lagamino rankeną. — Viskas susitvarkys. Aš... aš pasielgiau teisingai.