Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

Šiuo metu stoviu prie mamos namo įvažos ir stebiu, kaip vyrai iškrauna mūsų daiktus. Daugumą daiktų padėjome saugoti į sandėlį, tačiau keletą būtiniausių teko atsivežti.

— Beki! — šaukia mama eidama taku ir laikydama rankose svyruojančią senų žurnalų krūvą. — Kur man juos padėti, meilute? Išmesti?

— Jie — ne šiukšlės! — protestuoju. — Galbūt norėsiu juos perskaityti! Ar nebūtų galima sukrauti miegamajame?

— Kad ten jau visko pilna... — Mama žiūri į žurnalus ir staiga nusprendžia. — Ko gero, reikia jums užleisti ir mėlynąjį miegamąjį.

— Gerai, — linkteliu. — Ačiū, mama.

Mes nepaleidome iš rankų namo be kovos. Lukas skambino Fabijai, aš taip pat skambinau ir maldavau. Tą patį darė ir nekilnojamojo turto agentas. Tačiau sutartis buvo pasirašyta su kita pora antrą dieną po Minės gimimo. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad po kokių penkių Fabijai nusiųstų grasinimų atgavau Archie Swann batą. Gerai, kad grąžino, nes tikrai būtų turėjusi baisių rūpesčių.

— Dar atnešiau batų, — sako daiktus nešiojantis vyrukas, vilkdamas kartoninę pakavimo dėžę. — Spinta jau prigrūsta.

— Nieko tokio! — trumpai tarsteli mama. — Neškite daiktus į mėlynąjį miegamąjį. Parodysiu kur...

— Kaip laikaisi? — klausia Lukas, įnešdamas mano pilateso kamuolį ir dvi skrybėlių dėžes. Jis vilki trumparankovius marškinėlius.

— Puikiai, — linkteliu galvą stebėdama, kaip kitas vyrukas atneša mano rankinę. — Keista, ar ne?

— Labai keista, — Lukas apkabina mane, o aš įsikniaubiu jam į petį. Praėjusi naktis buvo dar keistesnė bute, pilname supakuotų daiktų ir dėžių. Minė pabudo ketvirtą ryto ir niekaip nenorėjo užmigti, tad turėjau įjungti suktuką, grojantį Bramso lopšinę, ir nešioti ją prisiglaudus prie savęs. Lukas apkabino mus abi, tad mes lyg ir šokome visi kartu mėnulio šviesoje.

Anksčiau nebuvau suvokusi, kad ta lopšinė iš tikrųjų yra valsas.

— Lukai! — prie mūsų artinasi tėtis su pašto krūva rankose. — Tau laiškas.

— Kažkas labai operatyvus, — nustemba Lukas. — Dar nedaug kam esu davęs šį adresą. — Jis pažiūri į firmos logotipą kitoje voko pusėje. — O jis iš Keneto Prendergasto.

— Puiku! — vaidinu entuziastingą ir parodau grimasą Minei.

Lukas atplėšia voką ir paskubomis peržvelgia tekstą. Po sekundės jis dar atidžiau pažiūri. — Negaliu patikėti, — sako lėtai. Paskui jis pakelia galvą ir įsispokso į mane. — Rašo apie tave.

— Apie mane?

— Toks pat laiškas yra ir tau. Keneto tikinimu, reikalas toks svarbus, kad nori informuoti mus abu.

Tik to man ir trūksta. Keneto skundų.

— Jis manęs nekenčia! — sakau gindamasi. — Tai ne mano kaltė. Aš tik pasakiau, kad jis siaurai mąsto...

— Parašyta ne apie tai. — Lukas nusišypso. — Beki... panašu, kad tu šį kartą laimėjai.

— Ką? — sakau nustebusi.

— Viena tavo investicijų buvo ypač sėkminga. Atvirai kalbant, nesu tikras, kad Kenetas pajėgus susidoroti su tokia naujiena.

Žinojau tai. Žinojau , kad laimėsiu.

— Kas tai? — susijaudinusi reikalauju atsakymo. — Kokia investicija buvo sėkminga? Barbės? Ne, turbūt Dior paltas.

— Kyla rankinių internete akcijos. Tu susikrausi turtą.

Pagriebiu laišką ir paskubomis, praleisdama žodžius, skaitau. Trijų tūkstančių procentų pelnas... neįtikėtina... nenumatyta...

Ai ai ai! Nugalėjau Luką!

— Vadinasi, esu finansiškai nuovokiausia ir protingiausia asmenybė šioje šeimoje? — žvelgiu triumfuodama.

— Tavo ateities antikvarinės vertybės — vis dar bevertė šlamšto krūva, — sako Lukas šypsodamasis.

— Na, ir kas? Vis tiek laimėjau prieš tave! Mine, brangute, tu turėsi krūvą pinigų! — pabučiuoju Minę į kaktytę.

— Kai jai bus dvidešimt vieneri, — priduria Lukas.

Atvirai kalbant, Lukas toks nuobodus. Kas gali norėti taip ilgai laukti? Kol sukaks dvidešimt vieneri?

— Dar pamatysime, — sumurmu mergaitei į ausytę, užtraukusi ant galvos antklodėlę, kad Lukas negirdėtų.

— Teisybė, — sako mama, pasirodžiusi paradinėse duryse su arbatos puodeliu, — jūsų miegamasis jau sausakimšas. Bijau, prireiks daug laiko daiktams surūšiuoti ir sutvarkyti. Ten tokia netvarka!

— Viskas gerai! — šūkteli Lukas. — Ačiū, Džeine! — Mama dingsta tarpduryje, o Lukas paima pilateso kamuolį. — Na, tai ar imsimės tvarkymosi?

Negaliu pakęsti daiktų dėliojimo ir kambarių tvarkymo. Kaip man to išvengti?

— Kaip gaila, o aš norėjau eiti pasivaikščioti su Mine, — sakau nerūpestingai. — Manau, jai reikia gryno oro. Juk visą dieną buvo patalpose...

— Gera mintis, — linkteli Lukas, — pasimatysime vėliau.

— Susitiksime vėliau! Atia, atia, tėveli! — pamosuoju mažyte Minės rankele prieš Lukui dingstant name.

Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad kūdikis gali būti puikiausia dingstis pasiteisinti dėl bet ko!

Paguldau Minę į vežimėlį, visą jaukiai suvyniotą, o šalia dar padedu lėlytę Mazgę. Tą, kurią padovanojo Džesė.

Pasilikome tą senamadišką pilką vežimėlį, kurį gavau vaikų mugėje. Iš dalies dėl to, kad truputį persistengiau grąžindama vežimėlius, be to, mamos manymu, šis tinkamiausias Minės nugarytei. Jis ne toks kaip „tie niekam tikę naujoviški vežimėliai“. Ketinu jį netrukus perdažyti — padaryti ryškiai rausvą, bet ne taip lengva švenčių laikotarpiu surasti vežimėlių dažytoją.

Užkloju mažylę nuostabia rausvai balta antklodėle, kurią padovanojo Luko tėvai, svečiavęsi per Kalėdas. Jie buvo tokie malonūs. Atgabeno man visą krepšelį purių saldžių bandelių ir pakvietė pasisvečiuoti pas juos (tik Devonas truputį tolokai). Be to, pasakė, kad Minė yra pats gražiausias kūdikis, kokį tik kada nors matė. O tai rodo, kad jų puikus skonis. Ne taip kaip Elainos, kuri net neaplankė Minės, o tik atsiuntė jai bjaurią porcelianinę lėlę, garbanotą ir išsprogusiomis akimis, lyg būtų iš kokio siaubo filmo. Ketinu ją parduoti eBay aukcione, o pinigus padėti į Minės sąskaitą.

Pati apsivilkau nauju Marc Jacobs paltu, kurį Lukas nupirko Kalėdų proga, o ant kaklo apsivyniojau Denny and George šaliką. Dėviu jį nuolat nuo to momento, kai išėjau iš ligoninės. Kažkaip šiuo metu nenoriu jokio kito šaliko.

Visada žinojau , kad tai bus gera investicija.

Šalia tėvų namų yra daugybė parduotuvių ir, neturėdama jokio konkretaus ketinimo, pasuku į tą pusę. Ne dėl to, kad ketinu apsipirkti ar panašiai, bet todėl, kad ten smagu pasivaikščioti.

Kai prieinu spaudos parduotuvę, ji atrodo tokia šilta, šviesi ir patraukli, kad nepajuntu, kaip įstumiu vežimėlį vidun. Minė miega ir aš pasuku prie žurnalų stovo. Galėčiau nupirkti žurnalą mamai. Jai tai patiktų. Jau tiesiu ranką prie žurnalo House Keeping , kai šalia pastebiu Vogue.

Visiškai naują Vogue. Ryškiai mėlynu užrašu ant viršelio: ŠAUNIAUSIOS LONDONO BŪSIMOSIOS MAMYTĖS.

Drebančiomis iš susijaudinimo rankomis paimu žurnalą, nuplėšiu nuo jo kažkokį nemokamą mėginuką ir imu vartyti.

O, Dieve! Štai didžiulė mano nuotrauka! Aš stoviu ant plačių laiptų apsivilkusi Missoni suknele. Po nuotrauka parašyta: „Rebeka Brendon, pirkinių konsultantė ir Luko Brendono, reklamos specialisto, žmona, laukiasi pirmojo kūdikio“.

Šiuo metu buvusios televizijos laidų vedėjos Rebekos Brendon elegantiškas stilius atsispindi jos erdviame šešių miegamųjų name. Negailėdama pinigų ji pati sukūrė pribloškiantį „jo“ ir „jos“ vaikų kambarių interjerą. „Mano vaikui reikia visko, kas geriausia, — sako ji. — Baldai yra rankų darbo , atgabenti iš Mongolijos. “