Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Kokia karvė! — stebisi Sjuzi. — Pasakoju visoms savo nėščioms draugėms, kokia ji karvė.

— Ji išėjo, — pabučiuoja man į kaktą Lukas. — Viskas baigta. Atsiprašau, Beki. Tikrai atsiprašau.

— Nesvarbu, — automatiškai atsakau.

Ir iš tikrųjų... tai turiu galvoje.

Jaučiu, kad Venecija jau nesvarbi ir sklaidosi lyg dūmas. Tik mudu su Luku dabar svarbūs. Ir kūdikis.

O Dieve, vėl prasideda sąrėmis. Visa ši gimdymo nesąmonė yra baisus skausmas. Vėl griebiu deguonies kaukę, o aplink susirenka visos studentės ir drąsina.

— Jums pasiseks, Beki... atsipalaiduokite... kvėpuokite...

Greičiau, kūdiki. Noriu susitikti su tavimi.

— Šauniai laikotės... kvėpuokite, kvėpuokite, Beki...

Žinoma, kad sugebėsiu. Žinoma. Mes abu susidorosime.

Dvidešimt pirmas skyrius

Tai mergaitė.

Tai mažutė mergytė suspaustomis lyg žiedlapiai lūpytėmis, tamsių plaukų kuokštu ant galvos ir miniatiūriniais kumšteliais, priglaustais prie galvytės. Štai kas visą tą laiką buvo mano pilve. Keista, bet tą pačią akimirką, kai ją pamačiau, pagalvojau: štai ir tu. Žinoma, tai ji.

Dabar ji guli plastikinėje lovelėje šalia mano lovos, apvilkta mažyčiu baltu Dior kombinezoniuku. (Ketinau aprengti ją keliais skirtingais drabužėliais, kad pamatyčiau, kas geriau tinka, bet akušerė griežtai liepė mums abiem pamiegoti.) Aš spoksau į mažylę kiek apsvaigusi dėl bemiegės nakties, seku kiekvieną jos įkvėpimą ir iškvėpimą, kiekvieną pirštukų judesį.

Gimdymas buvo...

Jis buvo pavadintas „greitu ir lengvu“. Keista, bet man jis atrodė labai komplikuotas ir sunkus. Tiek to. Kai kurių dalykų geriau nesiaiškinti. Pavyzdžiui, gimdymo ir Visa sąskaitų.

— Sveika. Nemiegi? — kėdėje snaudęs Lukas pakelia galvą ir pasitrina akis. Jis nesiskutęs, plaukai išsidraikę. Marškiniai suglamžyti.

— Aha.

— Kaip laikosi mažylė?

— Puikiai, — pažvelgusi į kūdikį negaliu sulaikyti veide plintančios šypsenos. — Nuostabiai.

— Ji nuostabi. Tu taip pat nuostabi, — jo veide atsispindi vakarykštis džiaugsmas. Žinoma, kad jis prisimena praėjusią naktį.

Galiausiai gimdykloje liko tik Lukas, o visi kiti išėjo laukti koridoriuje. Paskui jie išvyko namo, nes ponas Breinas pasakė, kad ilgai teks laukti, kol kas nors įvyks. Tačiau ilgai laukti nereikėjo! Mergaitė gimė pusę dviejų nakties. Ji iš karto buvo skaisčių akių ir gyvybinga. Žinau, ji bus tikra vakarėlių mergaitė.

Dar neišrinkome jai vardo. Sąrašas, kurį sudariau, guli prie mano lovos. Vakar akušerei paklausus, kaip pavadinsime mergaitę, išsitraukiau jį, bet visi vardai man pasirodė niekam tikę. Netgi Dolčė. Net Talula Febė.

Kažkas lengvai pabeldžia į duris. Paskui jos lėtai atsiveria ir vidun galvą įkiša Sjuzi. Ji laiko didžiulę lelijų puokštę ir rausvą helio balioną.

— Sveika, — tyliai ištaria ji, o kai jos akys nukrypsta į lovelę, ranka prisidengia burną. — O Dieve, Bekse, tik pažvelk į ją! Ji tokia gražutė.

— Žinau. — Netikėtai mano akys priplūsta ašarų. — Žinau, kad gražutė.

— Bekse? — Sjuzi susirūpinusi prilekia prie mano lovos su šnarančiomis gėlėmis rankoje. — Ar gerai jautiesi?

— Puikiai. Tik... — nuryju ašaras ir nusišluostau nosį. — Tada net neįsivaizdavau.

— Ką? — Sjuzi atsisėda ant mano lovos krašto, o jos veide siaubas. — Bekse... ar tai buvo taip klaiku?

— Ne, aš ne apie tai, — papurtau galvą ieškodama žodžių. — nežinojau, kad jausiuosi tokia... laiminga.

— A, — Sjuzi veidas nušvinta nuo prisiminimų. — Bet visa tai greitai praeina... — Ji dar pamąsto ir tvirtai mane apkabina. — Viskas nuostabu. Sveikinu. Ir tave, Lukai, sveikinu!

— Ačiū, — nusišypso Lukas. Nors jis atrodo išvargęs, tačiau visas švyti. Jis pažvelgia man į akis ir jaučiu, kaip sugniaužia širdį. Atrodo, lyg turėtume paslaptį, kurios niekas kitas nesužinos.

— Tik pažvelkite į jos mažyčius pirštelius ! — Sjuzi pasilenkia virš lovytės. — Sveika, mažule. — Ji pakelia akis. — Ar mažytė jau turi vardą?

— Dar ne, — krūptelėjusi patogiau įsitaisau ant pagalvių. Po praėjusios nakties jaučiuosi sutižusi. Gerai, kad dar nevisiškai praėjo epidurinės nejautros poveikis, be to, gavau nuskausminamųjų.

Durys vėl atsidaro ir šį kartą pasirodo mama. Ji jau matė kūdikį rytą, kai atvažiavo su sviestinėmis bandelėmis ir kavos termosu. Dabar ji apsikrovusi dovanų krepšeliais, o iš paskos seka tėtis.

— Tėti... susipažink su savo anūkėle! — sakau.

— O, Beki, brangioji. Sveikinu.

Tėtis mane stipriai stipriai apkabina. Tada prisimerkęs žvelgia į lovelę dažniau negu paprastai mirkčiodamas.

— Nagi, sveika, mergaite.

— Beki, mieloji, atvežiau tau keletą drabužėlių.

Mama užkelia didžiulį sunkų savaitgalio krepšį ant gretimos kėdės. Jis pilnas drabužių.

— Nelabai išmaniau, ko tau gali prireikti, tai tiesiog pasirausiau spintoje...

— Ačiū, mama, — atitraukiu užtrauktuką ir ištraukiu iš krepšio storą pynelėmis megztą megztinį, kurio gal jau kokie penkeri metai ne vilkėj au. Paskui žvilgsnis užkliūva už pažįstamo blyškiai melsvo, karoliukais siuvinėto minkštumo.

Tai mano šalikas. Mano brangus Denny and George šalikas. Vis dar prisimenu tą akimirką, kai jį pirmą kartą pamačiau.

— Ei, pažiūrėk! — sušunku ir atsargiai, kad nenuplėščiau karoliukų, traukiu iš krepšio šaliką. Jį taip pat seniai buvau bepaėmusi į rankas. — Ar prisimeni šį šaliką, Lukai?

— Žinoma, prisimenu! — į jį pažvelgus Luko veidas sušvelnėja. Paskui jis visiškai rimtai priduria: — Tu pirkai jį savo tetulei Ermintrūdai, kiek prisimenu.

— Teisingai, — linkteliu.

— Kaip baisu, kad ji mirė juo nė karto taip ir nepasipuošusi. Jos ranka sunyko, ar ne?

— Koja, — pataisau jį.

Mama priblokšta klausosi šio pokalbio.

— Apie kokią tetą čia kalbat? — klausia ji, o aš negaliu susilaikyti nekikenusi.

— Mūsų seną draugę, — sako Lukas, vyniodamas šaliką aplink mano kaklą.

Akimirksnį mama žiūri į jį su nuostaba, o paskui pažvelgia į kūdikį.

— Kas galėjo pagalvoti...

— Žinau, — pirštu vynioju šaliko kampą. — Kas galėjo pagalvoti?

Tėtis visiškai užhipnotizuotas kūdikio. Jis įkišo savo pirštą į lovelę, o mergaitė sugniaužė jį savo mažyte rankele.

— Taigi, mergele, — sako jis, — kaip tave vadinti?

— Mes dar neišrinkome vardo — taip sunku nuspręsti!

— Atvežiau knygą! — prisiminė mama, ir ėmė raustis kelioniniame krepšyje. — Kaip tau skamba Grisabela?

— Grisabela? — pakartoja tėtis.

— Tai puikus vardas! — sako gindamasi mama ir ištraukia knygą 1000 Girls Names 7. Padeda ją ant lovos. — Neįprastas.

— Žaidimų aikštelėje ją vadins Grizle, — atkerta tėtis.

— Nebūtinai! Ją gali šaukti Bela... ar Grize...

— Grize? Džeine, ar tu kuoktelėjai?

— Na, o tai kas tau patinka? — klausia mama įsižeidusi.

— Aš galvojau... gal galėtų būti... — tėtis atsikrenkščia. — Rapsodija.

Pažvelgiu į Luką, kuris tik lūpomis pakartoja „Rapsodija“ nutaisęs tokią siaubo išraišką, kad noriu nusijuokti.

— Ei, turiu idėją, — įsiterpia Sjuzi. — Vaisių pavadinimai netiks, bet žolelių gali tikti. Galėtumėte ją pavadinti Taragone! 8

— Taragone? — mama atrodo priblokšta. — Tuomet ją galima pavadinti ir aitriąja paprika! Atnešiau truputį šampano apšlakstyti šią mažą galvelę... Juk ne per anksti gerti, ar ne? — Ji išsitraukia šampano butelį ir popieriaus lapelį. — Aš priėmiau pranešimą iš tavo nekilnojamojo turto agento. Jis paskambino kaip tik tada, kai buvau jūsų bute, ir aš pasakiau, ką apie tai galvoju. „Jūsų dėka Kalėdų išvakarėse naujagimis yra benamis“, — pasakiau. — Šie žodžiai jį užčiaupė. Tik pasakė norėjęs atsiprašyti. Paskui ėmė kalbėti kažkokias nesąmones apie vilas Barbadose! — Ji papurto galvą. — Kas norite šampano? Kur šampano taurės? — Ji pastato butelį ir spintelėje po televizoriumi ima ieškoti taurių.