Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— O ar tu kada nors draugavai su Beki?

— Aš draugavau! — sušunka Sjuzi taip, lyg už tai galėtų laimėti aukso puodą. Visi atsisuka, o ji nurausta. — Atsiprašau, — sumurma.

— Kai pirmą kartą pamačiau Beki Blumvud... — Lukas nutyla, o jo lūpose žaidžia vos vos pastebima šypsena, — ji klausinėjo banko rinkodaros skyriaus specialisto, kodėl jie neturi čekių knygučių skirtingų spalvų viršeliais.

— Matai? — Venecija nekantriai mosteli ranka, bet Lukas net nemirkteli.

— Kitais metais bankas jau turėjo čekių knygeles skirtingų spalvų viršeliais. Beki intuicija yra kitokia nei kitų žmonių. Jai kyla tokių idėjų, kokių nekyla kitiems. Kartais man pasiseka būti šalia, kai ji kur nors eina, — Lukas pažvelgia į mane švelniomis, šiltomis akimis. — Taip, ji mėgsta apsipirkinėti. Taip, kartais ji elgiasi beprotiškai. Tačiau ji mane pralinksmina ir paskatina džiaugtis gyvenimu. Myliu ją labiau už viską pasaulyje.

— Aš taip pat tave myliu, — sumurmu, o mano gerklėje įstringa gniužulas.

— Puiku, — sako Venecija. Jos veidas išblyškęs. — Puiku, Lukai! Jei nori būti su ta lėkšta tuščiagalve...

— Tu neturi jokio sumauto supratimo, todėl užčiaupk savo srėbtuvę, — Luko balsas lyg kulkosvaidis. Mama praveria burną, norėdama padaryti pastabą dėl Luko kalbos manieros, bet pamačiusi, koks įniršęs jis atrodo, vėl užsičiaupia. Mama atrodo susinervinusi.

— Beki daug principingesnė už tave, — jis žvelgia į Veneciją paniekinamai. — Beki drąsi. Jai svarbūs kiti žmonės. Keletą pastarųjų dienų be jos nebūčiau išgyvenęs. Jūs tikriausiai žinote, kokių bėdų šiuo metu turi mano įmonė... — jis pažvelgia į Sjuzi ir mamą.

— Bėdų? — mama atrodo sunerimusi. — Kokių bėdų? Beki mums nieko nepasakojo!

Lukas, negalėdamas patikėti, atsigręžia į mane.

— Beki, ar tu joms nieko nepasakojai?

— Jaučiau, kad kažkas vyksta, — lepteli Sjuzi, — žinojau. Visi tie skambučiai telefonu. Bet Beki mums nieko nesakė...

— Nenorėjau sugadinti šventės, — nuraustu, kai visi atsigręžia į mane. — Svečiai taip šauniai linksminosi... — Staiga nutylu prisiminusi, kad dar jam nepasakiau. — Lukai... atsitiko dar vienas dalykas. Mes netekome namo.

Ištarusi šiuos žodžius, vėl pajuntu baisų nusivylimą. Netekome nuostabaus šeimos namo.

— Turbūt juokauji, — nuo šoko Luko veidas apsiniaukia.

— Jie parduoda namą kitiems žmonėms. Bet... viskas bus gerai!

Kažkaip man pasiseka linksmai nusišypsoti.

— Galime kur nors išsinuomoti butą. Jau ieškojau internete. Manau, nesunkiai ką nors susirasime...

— Beki, — jo akyse matau mūsų žlugusias svajas.

— Viską suprantu, — mėginu nuryti ašaras. — Lukai, viskas bus gerai.

— O Beki, — apsidairau ir pamatau, kad Sjuzi vos neverkia, — gali apsigyventi mūsų pilyje Škotijoje. Šiaip ar taip, mes ten niekada nevažiuojame!

— Sjuzi, — negaliu nekikenti, — nekvailiok.

— Galite gyventi ir su mumis, meilute! — įsiterpia mama. — Nereikės nuomoti jokio bjauraus buto! O jūsų, jaunoji panele, norėčiau paklausti, kaip drįstate mano dukrai gadinti nuotaiką, kai ji gimdo?

Mėšlas. Pamiršau, kad gimdau.

— Dieve, žinoma, — Sjuzi ranka prisidengia burną. — Bekse, per visą šį laiką tu net nepyptelėjai! Tu nuostabi!

— Brangioji, tu tikra žvaigždė. — Lukas atrodo apimtas pagarbios baimės. — Ištveri viską ir dar gimdymą!

— Na... e... nieko ypatingo! — mėginu kuklintis. — Žinai...

— Ji sako, kad tai nieko ypatingo. Sunku patikėti, ar ne? — Lukas kreipiasi į akušerijos studentes.

— Ji ypatinga, — sutinka Paula, kuri išsižiojusi stebėjo visą sceną su Venecija, — todėl mes ją ir stebime.

— Ypatinga, ar ne? — staiga taria Venecija. Ji prieina ir prisimerkusi apžiūri mane nuo galvos iki kojų. — Beki, kada tiksliai buvo tavo paskutinis sąrėmis?

— E... — atsikrenkščiu. — Na... ką tik.

— Ji yra scientologė, — uoliai aiškina Paula. — Todėl skausmą kenčia tyliai. Nuostabu ją stebėti.

— Scientologė? — pakartoja Lukas.

— Tai mano naujas hobis! — sakau džiugiai. — Ar nesakiau tau apie tai?

— Aš taip pat niekada nežinojau, kad tu scientologė! — sušunka nustebusi Sjuzi.

— Ar jie munistai? — klausia susirūpinusi mama. — Ar Beki susidėjo su munistais?

— Nagi, — sužvilga Venecijos akys, — leisk tave apžiūrėti, Beki. Gal kūdikiui jau laikas gimti?

Aš atsitraukiu. Jeigu ji apžiūrės, man galas.

— Nesidrovėk!

Venecija artinasi prie manęs ir, apimta panikos, aš pasitraukiu į kitą lovos galą.

— Tik pažiūrėk, kokia ji judri! — susižavėjusi sušunka viena studenčių.

— Na, Beki...

— Eik šalin! Palik mane ramybėje! — pagriebiu kaukę ir imu kvėpuoti deguonimi. Pasidaro geriau. Reikėtų ir namie jo turėti.

— Štai ir mes! — plačiai atsiveria durys ir tarpduryje pasirodo Denis su Džese. — Ar nepavėlavome?

Džesė taip pat apsivilkusi šauniosios mamytės marškinėliais. Denis vilki mėlynu kašmyriniu berankoviu su chaki spalvos užrašu „Ji yra raudonplaukė kalė ir aš jos nekenčiu“.

— O kur kūdikis? — žvaliai apsidairo Denis, mėgindamas suvokti įtemptą sceną. — Ei, o kas pakvietė Žiauriąją Veneciją?

Lukas žiūri į šūkį ant Denio berankovio. Staiga jis viską supratęs suprunkščia.

— Jūs tokie nesubrendėliai, — pagiežingai taria Venecija, kuri taip pat pastebėjo berankovį. — Jūs visi. Ir jeigu mažoji panelė Beki tikrai gimdo, tai aš...

— Oi! — suspiegiu. — Oi! Iš manęs kažkas teka!

Dieve, tai toks keistas jausmas. Kažkas kažkur sprogo ir prie mano kojų telkiasi vandens klanas. Negaliu jo sustabdyti.

— Jėzau! — suklykia Denis užsidengdamas akis. — Na... man akivaizdžiai per daug informacijos. — Jis paima Džesę už alkūnės ir sako: — Eime, Džese, ko nors išgersime.

— Jums nutekėjo vandenys, — sako apstulbusi Paula. — Maniau, kad tai atsitiko jau vakar.

— Gal tai buvo tik pirminiai vandenys, — įsikiša kita studentė, atrodanti kaip labai savimi patenkinta knygų graužike. — O dabar nutekėjo pagrindiniai vandenys.

Mane ištinka šokas. Vandenys iš tikrųjų nutekėjo.

O tai reiškia... kad gimdau.

Iš tikrųjų, be jokios abejonės, gimdau.

Aaaa. O Dieve. Kūdikis netrukus gims!

— Lukai, — apimta visiškos panikos sugriebiu jo ranką, — jis jau eina!

— Žinau, brangioji, — Lukas paglosto man kaktą. — Tu šauniai laikaisi.

— Ne! — suklykiu. — Nieko nesupranti! — netekusi kvapo užsičiaupiu. Kas čia dabar?

Atrodė, kad kažkas suspaudė mano pilvą, paskui dar smarkiau ir dar, nors aš maldavau, kad nustotų.

Ar tai ir yra sąrėmiai?

— Lukai... — mano kvėpavimas trūkčioja. — Nemanau, kad pajėgsiu...

Pilvą spaudžia dar labiau ir aš beveik šnopuoju, o mano ranka sugriebia Luko dilbį.

— Viskas bus gerai. Puikiai susidorosi, — jis glosto man nugarą. — Ponas Breinas jau pakeliui. Raudonplaukė kalė tuoj dings iš čia, ar ne, Venecija?

Lukas neatitraukia akių nuo manęs.

Panašu, kad sąrėmis baigėsi. Pilvo nebespaudžia. Tačiau aš žinau, kad jis vėl grįš kaip tas baisus vyrukas iš Guobų gatvės.

— Manau, netrukus norėsiu epidurinės nejautros, — sužiopčioju.

— Žinoma, — sako Paula ir atskuba prie manęs, — tuoj pranešiu anesteziologui. Jūs ir taip ilgai laikėtės, Beki.

— ...juokinga, — išgirstu paskutinį žodį iš Venecijos sumurmėto kažkokio epiteto. Paskui ji užtrenkia duris.