Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

— Aha, — linkteliu.

— Karvė.

— Gerai darote, Beki! — sušunka Paula džiugiu, bet neužtikrintu tonu. — Stovėjimas padės kūdikiui leistis žemyn...

— Venecija, turiu kai ką grąžinti, — žodžius tariu kiek lėčiau — viskas dėl to deguonies. Mėginu šypsotis, nors sekasi sunkokai. Nesvarbu, ji vis tiek supras.

— Lukui jų nereikia, — įkišu ranką į krepšelį ir sviedžiu į ją elastines kojines. Jos nukrinta ant grindų ir visi į jas sužiūra.

Oi. Truputį susimaišiau.

— Turėjau omenyje... štai ką, — stipriai sviedžiu sąsagų dėžutę į Veneciją ir ši trenkia jai į kaktą.

— O! Mėšlas!

Ji susigriebia už galvos.

— Beki! — tramdo mane Lukas.

— Ji vis dar nori tavęs, Lukai! Ji atsiuntė tau kalėdinę dovaną!

Staiga prisimenu savo lotynišką posakį:

— Uti... barberi... — mano liežuvis kliūva. — Nam... tai yra... tui...

Mėšlas.

Lotynų kalba kvaila.

— Brangioji, ar tu kliedi? — susirūpina mama.

— Beki, neturiu supratimo, apie ką tu kalbi, — atrodo, kad Venecija ketina juoktis.

— Tiesiog palik mus ramybėje, — drebu iš pykčio, — palik mane ir Luką ramybėje.

— Tu man atsiuntei pranešimą, — primena Venecija ir iš susinervinusios Paulos paima kortelę. — Papasakok, kokia dabar stadija.

— Nenukrypk nuo temos! — surinku. — Sakei, kad tarp tavęs ir Luko romanas. Norėjai mane išgąsdinti.

— Romanas? — Venecija išplečia akis. — Beki, mudu su Luku tiesiog seni draugai! — Ji nusijuokia savo sidabriniu juoku. — Atsiprašau, Lukai. Suprantu, kad turime rūpesčių su Beki. Nemaniau, kad ji tokia savininkiška...

Dabar, kai stovi čia su savo žalia uniforma, ji atrodo labai protinga. O aš pamišusi nėščia moteris su apdribusiais marškinėliais.

— Ven, viskas gerai, — sako Lukas. Panašu, kad jam nepatogu. — Paklausyk, čia tuoj atvyks Čarlzas Breinas. Jis prižiūrės gimdymą. Gal tau... geriau išeiti.

— Gal geriau, — Venecija sąmokslininkiškai linkteli Lukui ir mane perskrodžia įnirtingas pavydas.

— Lukai, neleisk jai taip lengvai išsisukti! Ji sakė, kad jūs meilužiai! Sakė, kad dėl jos mane paliksi!

— Beki...

— Tai tiesa!

Mano skruostais ritasi pykčio ašaros.

— Niekas manimi netiki, bet tai tiesa! Ji sakė, kad nuo tos akimirkos, kai vėl susitikote, kilo tik klausimas kur ir kada. Sakė, kad jūs apsvaigote vienas nuo kito ir tai buvo lyg Penelopė ir... kažkas. Gal Otelas.

— Penelopė ir Odisėjas? — Lukas spokso į mane.

— Taip! Būtent. Ir kad jūs skirti vienas kitam. Kad mano santuoka žlugusi... — Marškinėlių rankove nusivalau tekančią nosį. — O dabar ji apsimeta, kad esu visiška pamišėlė...

Kažkas Luko akyse pasikeitė.

— Penelopė ir Odisėjas, — pakartoja jis suirzęs. — Ven?

Tvyro nemaloni tyla.

— Nežinau, apie ką ji čia kalba, — ramiai sako Venecija.

— Kas yra Penelopė ir Odisėjas? — į ausį sušnibžda Sjuzi, o aš bejėgiškai gūžteliu pečiais.

— Venecija, — Lukas žiūri Venecijai tiesiai į akis. — Mes niekada nebuvome Penelopė ir Odisėjas.

Pirmą kartą matau Veneciją sutrikusią. Ji nieko nesako, bet iššaukiamai spokso į Luką. Lyg norėtų pasakyti. Taip, buvome.

Na, man reikia sužinoti.

— Lukai, kas buvo Penelopė ir Odisėjas?

Tikiuosi, jie nebuvo akušerė ir ryšių su visuomene specialistas, kurie susitikinėdavo slapčia nuo žmonos.

— Odisėjas paliko Penelopę ir išvyko į ilgą kelionę, — sako Lukas, o jo akys vis dar įsmeigtos į Veneciją. — Penelopė jo ištikimai laukė. Dvidešimt metų.

— Na, Venecija tikrai tavęs ištikimai nelaukė! — sako Sjuzi. — Ji lakstė su visais iš eilės!

— Venecija, ar tu sakei Beki, kad tarp mūsų romanas? — griausmingas Luko balsas priverčia mus krūptelėti. — Ar sakei, kad paliksiu ją dėl tavęs? Ar mėginai sugriauti jos pasitikėjimą?

— Žinoma, ne, — šaltai atsako Venecija. Jos akys ledinės, tačiau pastebiu, kad žandikaulis šiek tiek virpa.

— Gerai, — Luko tonas vis dar kandus. — Išsiaiškinkim viską iki galo, kartą ir visam laikui. Niekada nemegzčiau romano su tavimi, Venecija. Nei su kuo nors kitu.

Jis atsigręžia į mane ir suima už rankų.

— Beki, patikėk, tarp manęs ir Venecijos nieko nėra, nesvarbu, ką ji tau sakė. Mes susitikinėjome metus, kai buvome paaugliai. Tai viskas. Supratai?

— Supratau, — sušnabždu.

— Kaip jūs išsiskyrėte? — klausia susidomėjusi Sjuzi ir išrausta, kai visi atsigręžia į ją. — Tai susiję su šiuo reikalu, — teisinasi ji gindamasi. — Turėtum atvirai papasakoti apie savo ryšius. Mudu su Tarkiu apie vienas kito romantinius nuotykius žinome viską. Jeigu tu papasakotum Beksei... — ji užsikerta.

— Galbūt tu ir teisi, — linkteli Lukas. — Beki, galbūt man reikėjo tau paaiškinti, kas buvo tarp manęs ir Venecijos. Kaip viskas pasibaigė, — jo veidas persikreipia. — Venecija manė, kad pastojo.

— Ji buvo nėščia ? — nuo tos minties man darosi bloga.

— Ne, ne, — Lukas energingai papurto galvą. — Kurį laiką manė, kad galbūt taip yra. Tačiau tas įvykis viską sustatė... į vietas. Ir mes išsiskyrėme.

— Tu supanikavai, — Venecijos balsas staiga ima trūkčioti, lyg ji negalėtų kontroliuoti ilgai slėpto pykčio. — Tu supanikavai ir žlugo gražiausia draugystė mano gyvenime. Kembridže mums visi pavydėjo. Buvome tobula pora...

— Mes nebuvome tobula pora! — Lukas žiūri į ją negalėdamas patikėti. — Ir aš nepanikavau ...

— Taip, panikavai! Nenorėjai įsipareigoti! Tave išgąsdino susiklosčiusi situacija!

— Ji manęs neišgąsdino! — šaukia Lukas susierzinęs. — Tik padėjo suvokti, kad tu — ne tas žmogus, su kuriuo noriu turėti vaikų! Arba praleisti likusį gyvenimą. Štai dėl ko viską baigiau!

Venecija atrodo taip, lyg Lukas būtų jai trenkęs. Keletą akimirkų ji praranda žadą, o paskui pažvelgia į mane su tokia agresija, kad aš net susigūžiu.

— O ji tai jau tas žmogus? — reikalauja atsakymo Venecija ir įsiutusi mosteli ranka. — Ši begalvė švaistūne? Su šita mergiūkšte tu ketini praleisti likusį gyvenimą? Lukai, ji buka! Ji neturi smegenų! Jai rūpi tik jos pirkiniai, drabužiai... ir draugės...

Aš išblykštu ir imu virpėti. Niekada neteko susidurti su tokia pagiežinga kale.

Pažvelgiu į Luką. Jo šnervės išsiplėtusios, o galvoje pulsuoja vena.

— Nedrįsk taip kalbėti apie Beki. — Jo balsas toks plieninis, kad net aš truputį išsigąstu. — Nedrįsk.

— Nagi, Lukai, — Venecija pašaipiai nusijuokia, — sutinku, kad ji gražutė.

— Venecija, neturi supratimo, apie ką kalbi, — lygiu balsu ištaria Lukas.

— Ji daugiau negu lengvabūdė! — šaukia Venecija. — Ji yra niekas! Kodėl, po velnių, su ja susituokei?

Kambaryje visi sulaiko kvėpavimą. Apie pusę minutės niekas nė nesujuda. Lukas atrodo kiek priblokštas tokio stačiokiško klausimo.

Dieve, svarstau, ką jis atsakys. Gal pasakys, jog vedė mane dėl to, kad nuostabiai verdu ir esu sąmojinga?

Ne. Nepanašu.

Gal pasakys...

Ir aš, tiesą sakant, kiek sutrinku. O jeigu aš sutrikusi, tai ir Lukas tikriausiai taip pat.

— Kodėl vedžiau Beki? — galiausiai pakartoja jis tokiu keistu balsu, kad aš pagalvoju, jog pats dabar turbūt svarsto ir suvokia padaręs baisią klaidą.

Staiga man pasidaro truputį šalta ir šiek tiek baisu.

Lukas vis dar nieko nepasakė.

Jis nueina prie kriauklės ir įsipila stiklinę vandens, o visi jį nervingai stebi. Pagaliau Lukas atsisuka ir klausia: