Sophie Kinsella - Parduotuvių maniakė ir kūdikis

Sjuzi kritiškai apsidairo.

— Hmm... Sjuzi... — nuo nervų man raižo skrandį. — Iš tikrųjų...

— Tuk tuk! — prie durų pasigirsta naujas balsas. Tai Luiza! — Ar galima įeiti?

— Luiza? — Ne, to negali būti. Ji yra aromaterapeutė, kurią pasisamdžiau. Kaip, po velnių, ji...

— Jūsų mama paskambino ir pranešė visiems žmonėms iš rasto pas jus sąrašo! — Sjuzi švyti. — Ji tokia veikli! Visi tie žmonės jau pakeliui į čia.

Na, to jau per daug. Ką dabar daryti? Viskas vyksta per greitai. Luiza jau išsitraukė keletą mažų aliejaus buteliukų ir kažkuo apelsininiu trina man kaklą.

— Štai! — sako ji. — Ar malonu?

— Nuostabu, — išstenu.

— Beki! — koridoriuje pasigirsta spigus mamos balsas ir netrukus ji įlekia į palatą. — Brangute!

Rankose ji laiko gėlių puokštę ir popierinį maišiuką su sluoksniuotomis bandelėmis.

— Sėsk, Beki! Nesijaudink! Kaip tavo epidurinė nejautra?

— Ji nusprendė apsieiti be nejautros! — aiškina Sjuzi. — Argi ji ne nuostabi?

— Be nejautros ? — mama atrodo išsigandusi.

— Rebeka taiko jogos ir kvėpavimo techniką skausmui įveikti, — išdidžiai aiškina Paula. — Ar ne, Rebeka? Jos kaklelis atsidaręs jau keturis centimetrus!

— Brangioji, neversk savęs kankintis, — mama sugriebia mane už rankos. Atrodo, kad ji tuoj pravirks. — Leisk, kad nuskausmintų! Neatsisakyk vaistų.

Man atrodo, kad liežuvis prilipo prie gomurio.

— O štai jazminų aliejus, kuriuo įtrinsiu tau smilkinius...

— Beki? — susirūpinusi klausia mama. — Ar girdi mane?

— Galbūt šiuo metu jai sąrėmis! — sušunka Sjuzi griebdama už rankos. — Bekse, kvėpuok!

— Tau pavyks, meilute! — mamos veidas vis labiau įsitempia, lyg pati gimdytų.

— Sutelkite dėmesį į kūdikį, — Paulos akys įdėmiai žvelgia į manąsias. — Sutelkite dėmesį į tą mažytį žavų kūdikėlį, besiveržiantį į šį pasaulį.

— Klausykite, — pagaliau atgaunu balsą. — Bėda ta... kad aš visai negimdau...

— Beki, gimdote , — Paula uždeda savo rankas man ant pečių.

— Bekse, taupyk energiją! — Sjuzi įkiša man į burną šiaudelį. — Išgerk energinio gėrimo. Pasijusi geriau!

Bejėgiškai išgeriu truputį šleikštaus gėrimo ir sustingstu išgirdusi artėjančius skubius žingsnius. Pažįstu tuos žingsnius. Durys atsidaro ir pasirodo Lukas. Jo veidas išblyškęs. Tamsiomis nuo įtampos akimis jis apsidairo po palatą.

— Ačiū Dievui. Ačiū Dievui , kad nepavėlavau... — atrodo, artėdamas prie mano lovos jis baigia prarasti žadą. — Beki, aš tave taip myliu... taip tavimi didžiuojuosi...

— Sveikas, Lukai, — sakau nusilpusiu balsu.

Po velnių, ką man dabar daryti?

Esmė ta, kad daugeliu atžvilgių tai yra tobulas gimdymas.

Po dvidešimties minučių kambarys jau pilnas žmonių. Atvyko Felicitė, refleksologė. Ji rūpinasi mano kojų pirštais. Marija, homeopate, rūšiuoja tabletes, kurias turėsiu laikyti po liežuviu. Luiza rikiuoja kvapiąsias aliejines žvakes.

Iš vienos pusės sėdi Sjuzi su mama, o iš kitos — Lukas. Ant kaktos uždėtas rankšluostis, o į rankas įbruktas vandens purškiklis. Aš apvilkta ilgais laisvais marškinėliais, į kuriuos mane įbruko Sjuzi su mama. Esu atsipalaidavusi, groja muzika, o aš apsieinu be epidurinės nejautros...

Yra tik viena nedidelė kliūtis. Aš vis dar nesukaupiu drąsos, kad visiems prisipažinčiau apie apgaulę.

— Beki, gal norėtumėte deguonies? — prie manęs artinasi Paula su kauke, prijungta prie vamzdelio. — Kad truputį sumažėtų skausmas.

— E... abejoju.

Jei atsisakysiu, atrodysiu įžūli.

— Na, gerai, — sakau. — Ačiū!

— Vos pajutusi sąrėmį, įkvėpkite, — aiškina Paula, paduodama man vamzdelį. — Ilgai nelaukite.

— Gerai!

Užsidedu kaukę ant nosies ir giliai įkvepiu. Oho. Tai fantastiškai Jaučiuosi taip, lyg būčiau išgėrusi butelį šampano!

— Ei, — nusiimu kaukę ir nusišypsau Lukui laiminga šypsena. — Tai tikrai puiku. Turėtum pamėginti.

— Beki, tu nuostabiai laikaisi, — jis stipriai spaudžia mano ranką ir nenuleidžia nuo manęs akių. — Ar tau viskas gerai? Ar viskas pagal tavo gimdymo planą?

— E... dauguma dalykų! — sakau vengdama jo žvilgsnio ir skubiai įtraukdama deguonies. O Dieve. Turiu jam pasakyti. Tiesiog privalau.

— Lukai... — pasilenkiu į priekį kiek apsvaigusi. — Paklausyk, aš visai negimdau.

— Brangioji, nesijaudink, — Lukas paglosto man kaktą. — Niekas neskuba. Viskas truks tiek, kiek turi trukti.

— Iš tikrųjų... — tai nebloga mintis. Juk vaikas kada nors gims, ar ne? Galiu čia likti, nieko nesakyti, gerti energinį gėrimą ir žiūrėti televizorių. Galiausiai kas nors atsitiks ir jie visi sakys: „Vargšė Beki gimdė ištisas dvi savaites!“

— Beje, kalbėjau su ponu Breinu, — priduria Lukas. — Jis dabar pakeliui iš Portlando.

— Aaa! — mėginu paslėpti nusivylimą. — Puiku!

Apimta desperacijos vėl įkvepiu deguonies ir staiga galvoje gimsta planas. Gal vonioje yra langas, pro kurį galėčiau išlipti? Arba galėčiau pasakyti, kad noriu pasivaikščioti koridoriumi, ten rasčiau kokį nors naujagimį ir jį trumpam pasiskolinčiau...

— Maniau, kad jūs esate Venecijos Karter pacientė? — Paula liaujasi rašiusi į mano kortelę. — Argi ji ne pakeliui?

Paula pažvelgia į savo laikrodį.

— Jeigu ne, tai viena iš vyresniųjų akušerių netrukus turės vėl jus apžiūrėti. Ar jaučiate spaudimą pilve, Beki?

— Hmm... truputį, taip!

Ji nieko nenutuokia.

— Prašau, — Luiza paduoda man uostyti indelį su aliejumi.

— Šalavijai, kad sumažintų stresą.

— Paula, o ar gimdymas gali kada nors eiti atbulai? — klausiu nerūpestingai, mėgindama paslėpti staiga žybtelėjusią viltį.

— Ne, — juokiasi Paula. — Nors kartais taip gali pasirodyti!

— Cha cha, — juokiuosi kartu ir vėl atsiremiu į pagalves, uostydama šalavijus nuo streso. Iš tikrųjų man reikėtų eterinio aliejaus, kuris leistų paaiškinti žmonėms, kad aš negimdau, ir jie visi išsiskirstytų namo.

Pasigirsta beldimas į duris ir Sjuzi pakelia akis.

— Tai turbūt Džesė. Ji žadėjo tuoj pat atvažiuoti.

— Įeikite! — sušunka Paula. Durys atsiveria ir aš sustingstu.

Tai Venecija. Ji apsirengusi chirurgo drabužiais, o plaukai sukišti po žalia kepuraite. Ji atrodo žavinga ir labai svarbi, lyg visą dieną būtų gelbėjusi gyvybes.

Kalė.

Akimirką Venecija atrodo priblokšta, bet netrukus prieina prie lovos ir jos veide atsiranda profesinė šypsena.

— Beki! Net neįsivaizdavau, kad pacientė, apie kurią man pranešė, esi tu. Leisk apžiūrėti ir patikrinti, kaip tau sekasi...

Ji nusiima savo žaliąją kepuraitę ir jos pečiais nuvilnija ugniniai plaukai.

— Lukai, kiek laiko Beki čia? Papasakok viską, kas čia vyko.

Ji vėl taip pat elgiasi. Nekreipia dėmesio į mane. Mėgina pakerėti Luką.

— Palik mane ramybėje! — sušunku įsiutusi. — Daugiau nesu tavo pacientė ir tau nereikia manęs apžiūrėti. Labai ačiū.

Staiga man pasirodo visai nesvarbu, kad gimdau, ar apsimetu, kad gimdau. Ir visai ne per vėlu. Didysis susirėmimas gali įvykti ir dabar. Visiems spoksant į mane, numetu deguonies kaukę ir pasikeliu nuo lovos.

— Sjuzi, ar gali man paduoti tą krepšelį? — klausiu drebančiu balsu. — Krepšelis po lova.

— Taip! Prašau, — Sjuzi paduoda man krepšelį. — Ar čia ji? — pašnibžda man į ausį.